Jaunimo folkloro ansamblis „Dobilia“ – lietuvių tautos kultūros atspindys

Jaunimo folkloro ansamblis „Dobilia“ – lietuvių tautos kultūros atspindys...Jeronimo Ralio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros bei dorinio ugdymo (tikybos) mokytojos Ingos Kuuzeorg-Petrikonienės sieloje slypi neįkainojami dvasiniai lobiai, kuriais ji dalijasi ne tik perteikdama dėstomų dalykų teorines žinias, bet ir dirbdama su jaunais žmonėmis įvairiose erdvėse. Jos iniciatyva suburtas vienintelis rajone jaunimo folkloro ansamblis „Dobilia“ – lietuvių tautos kultūros atspindys, o Ingos koordinuojamo katalikiškojo jaunimo centro „Vartai“ veikla pagrįsta tikėjimo, vilties ir meilės vertybėmis. Jonavietės balsas skamba parapijos bažnyčios chore, vasaros bėga organizuojant stovyklas, laikas skiriamas savanorystei bei turimų pedagoginių žinių tobulinimui. 2023-iaisiais I. Kuuzeorg-Petrikonienė rajone išrinkta „Metų mokytoja“, o šiemet jai suteiktas „Metų jonavietės“ titulas. Istorinių įvykių įtaka. Su komunikabilia moterimi malonu bendrauti, nes kiekvienas pasakytas žodis turi giluminę prasmę, vedančią į gėrio pajautą, savianalizę bei lietuvių tautos identiteto apraiškas. „Mano tėtis – estas, mama – lietuvė. Mano šaknys buvo prie širdies. Gal genetiškai užkoduota ieškoti savo tapatybės? Tad pasirinkau lietuvių kalbos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Jau tada mane domino lietuvių tautos tradicijos, etnokultūra, papročiai – visiems kursiniams ir magistro darbams pasirinkau tautosakos temą, man tai buvo labai įdomu“, – pasakoja pašnekovė. Formuotis pasaulėžiūrai padėjo įvairūs istoriniai įvykiai – Atgimimas, Sąjūdžio veiklos, įvairios sueigos, tremtinių pasakojimai, nepamirštamų įspūdžių paliko Baltijos kelias, kuriame kartu su „Žemynos“ choru dainavo ir Ingos mama. Visa tai gulė klodais į merginos sielą, o lietuviškos dainos tapo svarbiausiu traukos centru. „Sąjūdžio laikais grupė jaunų žmonių burdavomės bažnyčioje, nes tai buvo nauja erdvė, kitokios galimybės jaunatviškai laisvei. Sugriuvus Tarybų sąjungai, giedodavome ne tik Šv. Mišiose, bet susėsdavome ant Neries kranto ir traukdavome lietuviškas dainas. Melodija nuplaukdavo upe toli, pasiekdavo kitapus kranto esančius sodus. Apimdavo nepaprastas jausmas… – prisiminimais dalijasi I. Kuuzeorg-Petrikonienė, tuo metu jau baigusi Jonavos meno mokyklos smuiko klasę. – Po 1990-ųjų susikūrė nemažai folkloro kolektyvų. Pagalvojome, kad ir mes galime sukurti savo grupę, turėti pavadinimą. Žinojome, kad „Achemos“ simbolis yra dobilas, tai nusprendėme susieti save su Jonava ir būti tais žydinčiais dobiliukais. Juk ir liaudies dainose dažnai minimas dobilas. Pasivadindami „Dobilia“, jau 35 metus puoselėjame liaudišką paveldą“, – paaiškina pedagogė, greta smuiko, savarankiškai išmokusi groti kanklėmis. Prasmingas laikas. Prie parapijos veikianti folkloro grupė „Dobilia“ pradėjo dalyvauti Joninių šventėse, vykti į festivalius „Skamba skamba kankliai“, užmezgė draugystę su Kėdainių jaunimu, vis drąsiau pasirodydavo įvairiuose koncertuose. Jaunieji Jonavos folklorininkai, viešėdami Krakėse, visus nustebino inscenizuotomis lietuvių vestuvėmis su senosiomis tradicijomis ir papročiais – žvalgytuvėmis, sutartuvėmis, nuometo rišimu, vainikėlio deginimu ir t. t. „Pasiėmėme storus tautosakos tomus ir mokėmės, išmokome visų apeigų dainas. Net ir lietuvių dainų leidinuką, susijusį su senovinėmis vestuvėmis, parengėme. Tai buvo didelis darbas. Susitikę pirmojo „Dobilia“ dalyviai ir dabar sako, kad vestuvių inscenizavimas buvo didžiausias, įspūdingiausias ir nepamirštamas koncertas“, – prisiminimais dalijasi kolektyvo įkūrėja. Baigusi studijas, mokytojos darbo Inga ėmėsi Švenčionių rajone, o po metų – Kulvoje, paskui Barupės pagrindinėje mokykloje, kur subūrė vaikų folkloro kolektyvą „Radastėlė“, kuris dalyvaudavo dainų šventėse, programas rodydavo švenčių metu. O kai 2003-iaisias pradėjo dirbti Jeronimo Ralio gimnazijoje, jau po metų šioje ugdymo įstaigoje subūrė/atkūrė folkloro kolektyvą „Dobilia“. Vadovės teigimu, dalis kolektyvo narių kasmet keičiasi, nes gimnazistai atsisveikina su mokykla, išvyksta studijuoti. Todėl, Ingos žodžiais tariant, naujus folklorininkus reikia „užsiauginti“. „Visada stengiuosi, kad dainininkų kolektyvą sudarytų pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai. Džiaugiuosi, kad folkloras jaunų žmonių negąsdina. Stengiuosi moksleivius pakalbinti, paaiškinti, kas yra liaudies paveldas, iš kur ateina tie papročiai. Vaikai myli dainas, bet kiti galbūt nedrįsta. Tačiau jiems patinka bendrauti, būti kartu. Jaunam žmogui surasti savo vietą gyvenime – sudėtingas dalykas. Todėl daugelis renkasi lengviausią kelią – gatvę. O dainuoti folkloro grupėje – prasmingas laisvas laikas. Deja, ne kiekvienas tai vertina. Kadaise „Dobilia“ sudarė vien tik mergaitės, paskui dalyvavo net 28 nariai, šiandien jame dainuoja 16 gimnazistų – yra ir merginų, ir vaikinų“, – supažindina Inga. Vadovė pasidalija rūpesčiu: šiemet gimnaziją baigia keli „Dobilia“ dainininkai, būtina „auginti“ naujus, nes kitais metais laukia tarptautinis folkloro festivalis, kuriame – trūks plyš – reikia dalyvauti. Anot jos, kolektyvas, „užgimęs“ prie parapijos, dabar veikiantis prie Jeronimo Ralio gimnazijos, tiesiog negali nepasirodyti tarptautiniame festivalyje. Sako, labai norint ir kalnus galima nuversti. Ir tai dar ne viskas: Ingos svajonė – suburti vieną bendrą gimnazistų ir jų tėvelių kolektyvą. Tie, kas pažįsta Ingą, neabejoja – ji sugebės svajonę paversti realybe. Lietuvos įvaizdis užsienyje. Vadovės teigimu, ji pati „pusę pasaulio pamačiusi tik folkloro dėka“. Inga dainavo Kultūros centro kolektyve „Laduta“, modernaus folkloro ansamblyje „Aisva“, su kuriais teko koncertuoti įvairiose valstybėse. Jos teigimu, „įdomu koncertuoti ne tik savame kieme, bet ir svečiose šalyse“, kur klausytojus galima nustebinti melodingomis liaudies dainomis bei savita kultūra. „Užsieniečių akis visada traukia lietuviškas tautinis kostiumas, stebina moterys su nuometais, merginos su vainikėliais ant galvos. Daugelis nori nusifotografuoti su lietuvių kolektyvais. Tiesą sakant, užsienio valstybėse pasijusdavome tarsi žvaigždės – spalvingumas, aukštaitiški kostiumai, kuriuose daug baltos spalvos, atlikėjų laikysena, sutartinių skambesys, liaudies dainų polifonija… Visa tai leidžia susidaryti Lietuvos įvaizdį“, – pasidžiaugia I. Kuuzeorg-Petrikonienė. Praėjusių metų rudenį folkloro kolektyvas „Dobilia“ buvo pakviestas į lietuvių bendruomenės organizuojamą renginį Londone. Vadovė atkreipia dėmesį, kad išeiviai gerbia mūsų tautos tradicijas, vaikus veža į šeštadienines lietuvių mokyklas, moko lietuvių kalbos, dainuoti lietuviškas dainas. „Paveldas pradedamas branginti tada, kai išvykstama iš Lietuvos. Bet meilę tėvynei reikia skiepyti gyvenant čia, Lietuvoje“, – pastebi ji. Ryšio tarp kartų svarba. Inga pabrėžia, kad „Dobilia“ yra jaunų, drąsių žmonių, nebijančių iššūkių, šeima, turinti savo tradicijas – sezono atidarymą ir uždarymą, net ir boulingo žaidimą ir filmų peržiūras, gimtadienių šventes, organizuojamas stovyklas ir t. t. Prieš porą metų kolektyvo nariai suorganizavo ekspediciją Vyšnialaukyje (Upninkų sen.), bendravo su garbaus amžiaus žmonėmis, klausėsi jų prisiminimų, pasakojimų. Anot pašnekovės, tokiu būdu atsiranda ryšys tarp skirtingų kartų, atbunda pagarba didelę patirtį turinčiam, istoriją žinančiam žmogui, keičiasi požiūris į tautinį paveldą. Kuuzeorg-Petrikonienės senelio brolis kadaise droždavo smuikus, o jos pačios sūnus Jokūbas baigė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą ir taip pat griežė smuiku. Ingos močiutė, būdama Kėdainių „Šviesos“ gimnazijos moksleivė, dalyvavo pirmoje Dainų šventėje, kurioje dirigavo Juozas Naujalis. O „Dobilia“ buvo neseniai įvykusios Moksleivių dainų šventės dalyvis. Tai kelių kartų giminės ryšys, tos pačios tapatybės įprasminimas. „Mūsų senoliai yra tikras lobynas, todėl jaunimas turėtų pasinaudoti galimybe, kol gyvi praeities liudininkai. Tai visų mūsų turtas. Kaip sakė tremtinė, Jonavos krašto šviesuolė Veronika Gabužienė, „jaunimas turi girdėti, gerbti ir prisidėti prie tų šaknų“. Bendraudama su jaunimu, kitąsyk pagalvoju, kad galbūt aš tęsiu tą mūsų giminės grandinėlę. Įvairiais būdais – per muziką, per folklorą, įvairius tautosakos elementus – mėginu jaunimą priartinti prie viso to lobyno“, – mintija Inga. Asmenybę formuoja patirtys. Stebina šios moters veržlumas – jos visur pilna. „Aš ne dirbu, bet darau tai, kas man patinka: ar lietuvių, ar tikybos pamokos, ar buvimas Parapijoje, ar giedojimas kiekvieną sekmadienį, ar stovyklos organizavimas, ar koncertai su „Dobilia“… Aš nežinau, kas svarbiau. Man visi dalykai svarbūs. Darbas man – tarsi laisvalaikis. Esu savo vietoje. Gal tai atėjo iš šeimos? Tėtis mokėjo šešias kalbas, dirbdamas „Achemoje“ siekė tik gerų rezultatų. Mama toje pačioje gamykloje dirbo 43 metus. Mes nesiblaškome – ko imiesi, stengiesi padaryti iki galo ir kokybiškai“, – šypsosi ji. Pašnekovė atvira – gyvenime jai labai padeda tikėjimas, atėjęs per patirtį, per išgyvenimą. Iš atminties neišnyksta 1991-ieji, kuomet ji, būdama pirmojo kurso studentė, kartu su kolege nusprendė pasitikrinti mokytojos pašaukimą ir įsidarbino rusų-lenkų mokykloje Švenčionių rajone, netoli Pabradės. „Patekom į tikrą širšių lizdą, kur nekalbama lietuviškai, kai net senos močiutės palydėdavo žeminančiu epitetu „nacistės“… Prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai. Matėm, kaip pro šalį važiavo rusų tanketės, girti kareiviai šaudė, o išvykti negalėjom… Tie košmaro vaizdai sustiprino atsakomybės jausmą, nugalėjo jaunatviškas maksimalizmas ir gilus tapatybės suvokimas – esu lietuvė. Ši kraupi akistata patvirtino apsisprendimą – būti mokytoja, skleisti gėrį ir šilumą žmogui, kuris nesuranda savęs. Esu dėkinga likimui už visas gyvenimo pamokas, už džiaugsmus ir duotus sunkumus. Mes turime padėti vienas kitam“, – sako ji. Tokių nuostatų vedina, ji pati su jaunimu savanoriauja vasaros stovyklose, „Maisto banko“ akcijoje, savanorystės pagrindais dalyvavo inicijuotame Europos Sąjungos struktūrinių fondų projekte „Ori senatvė“, kitur. „Savanorystė augina asmenybes. Nereikia bijoti pasitaikančių kalnelių. Nėra nepatogių ar netalentingų žmonių. Yra tik tie, kuriuos valdo baimės. Mes skatiname tikrumą ir drąsą būti savimi. Kai žmogus tai atranda, jis tampa atviresnis, empatiškesnis, labiau pasitikintis ir nebebijantis klysti“, – atsisveikindama sako folkloro ir gėrio skleidėja I. Kuuzeorg-Petrikonienė. Autorius Irena BŪTĖNAITĖ

Autorius: Dzindra

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama