Nagingo senelio dovana anūkams – žaidimų aikštynas

Vis­kas – per „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­ją“

A. Šim­ke­vi­čius sa­ve va­di­na miš­ki­niu, mat nuo ma­žų die­nų lais­vą lai­ką leis­da­vo gam­to­je, po miš­kus ir pel­kes kla­jo­da­mas. Kaip pa­ts sa­ko, jo vi­sos Prū­sa­lių apy­lin­kės bu­vo iš­brai­dy­tos, vi­si paukš­čių liz­dai su­skai­čiuo­ti, žie­mą su sli­dė­mis vi­sos pa­lau­kės iš­ma­tuo­tos.

Bai­gęs mo­kyk­lą jau­nuo­lis to­li lai­mės neieš­ko­jo – iš­vy­ko į Klai­pė­dą mo­ky­tis sta­liaus ama­to. Jau ta­da trau­kė me­džio dar­bai, tik kad pa­si­rink­tuo­se moks­luo­se ma­žai prie jų te­ko pri­si­lies­ti. Dau­giau te­ko su be­to­nu ter­lio­tis, į sta­ty­bų su­bti­ly­bes gi­lin­tis.

Po moks­lų te­ko pa­si­ma­tuo­ti ka­rei­vė­lio ba­tus, o bai­gęs tar­ny­bą įsi­dar­bi­no gim­tų­jų Prū­sa­lių pa­šo­nė­je esan­čia­me paukš­ty­ne. Iš pra­džių prie sta­ty­bų, vė­liau – ka­ti­li­nė­je.

„Drau­gys­tė su me­džiu pra­si­dė­jo vė­liau, jau „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­jos“ lai­kais. Su ka­me­ra kai dir­bau, vi­sus Že­mai­ti­jos tau­to­dai­li­nin­kus bu­vau api­fil­ma­vęs, tarp jų ir ge­rų drau­gų su­si­ra­dau, vė­liau va­žiuo­da­vau jau į sve­čius, ne­be fil­muo­ti. Taip ir už­krė­čiau nuo jų. Ko tik ne­su iš­ban­dęs. Nu­va­žiuo­ju ko­kios mo­te­rė­lės fil­muot, ku­ri ve­ly­ki­nius kiau­ši­nius mar­gi­na – rei­kia ir man pa­ban­dy­ti. Sa­kau – ro­dyk. Bet ran­kos dre­ba, nei­šei­na tų raš­tų iš­pieš­ti“, – juo­kia­si pri­si­mi­nęs sa­vo ban­dy­mus.

Į tau­to­dai­li­nin­kų gre­tas ne­sku­ba

Vi­sai ki­taip klo­jo­si drau­gys­tė su me­džiu. Al­gir­das pa­sa­ko­jo pir­miau­sia pa­ban­dęs šaukš­tus drož­ti. Kai pa­ma­tęs, kad „pu­siau su vel­niu išei­na“, ta­da ir su­dė­tin­ges­ni su­ma­ny­mai ėmė gim­ti vie­nas po ki­to.

Bab­run­gas iš­ne­šė kel­mą į kran­tą – ne­gi praei­si pro ša­lį. Par­si­tem­pė su trak­to­rium į kie­mą ir ėmė mąs­ty­ti, ką iš jo bū­tų ga­li­ma su­meist­rau­ti. Duk­ros so­dy­boj jau ne vie­nas se­nas kel­mas vir­to vi­so­kiom mis­ti­nėm bū­ty­bėm, pa­si­tin­kan­čiom at­va­žiuo­jan­čiuo­sius. Ži­no­da­mi Al­gir­do po­lin­kį prie me­džio dar­bų, ir kai­my­nai kur iš­rau­sę ko­kį kel­mą ar nu­pjo­vę ras­tą tuoj skam­bi­na jam, siū­lo pa­siim­ti.

Auk­si­nių ran­kų meist­ras ir sa­vo gim­tų­jų Prū­sa­lių bend­ruo­me­nei yra su­meist­ra­vęs ne­ma­žai ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų: se­ną­sias ka­pi­nes puo­šia jo pa­ga­min­tas kop­lyts­tul­pis, vie­šą­sias kai­mo erd­ves – suo­le­liai, ro­dyk­lės, in­for­ma­ci­nės len­tos. Plun­gės ruo­niams yra pa­ga­mi­nęs ir pa­do­va­no­jęs sū­py­nes.

„Man da­ry­ti ki­tiems yra net įdo­miau nei sau“, – sa­ko šyp­so­da­ma­sis. Kiek me­di­nių šaukš­tų, len­te­lių ir vi­so­kių ki­to­kių gro­žy­bių jau iš­do­va­no­jęs – nė ne­skai­čiuo­ja. Po­ra kar­tų de­monst­ra­vo sa­vo dro­ži­nius Plun­gės kul­tū­ros cent­re su­reng­to­se tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­se, ta­čiau įsto­ti į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą sa­ko ne­pri­si­ruo­šian­tis – tam rei­kia iš­drož­ti kaž­ką „pro­tin­go“, o lais­vo lai­ko vis neat­si­ran­da. Va­sa­ros pra­bė­ga dar­buo­jan­tis vai­kų braš­kių ir ši­lauo­gių ūky­je, pri­žiū­rint so­dy­bą ir anū­kus ga­nant, o žie­mą tai meis­tar­nė­je per šal­ta, tai įkvė­pi­mo nė­ra.

Do­va­na anū­kams

Pa­sit­rau­kęs iš „Že­mai­ti­jos te­le­vi­zi­jos“, ku­riai ati­da­vė ket­vir­tį am­žiaus, at­si­sa­kęs ir vi­suo­me­ni­nių pa­rei­gų, vy­ras sa­kė il­gą lai­ką no­rė­jęs tik ra­my­bės. To­dėl su iro­niš­ka šyp­se­na priim­da­vęs vai­kų do­va­no­ja­mus bi­lie­tus į kon­cer­tus ar spek­tak­lius – ne­trau­kė į vie­šu­mą nors tu ką. Tik da­bar jau išei­nan­tis daž­niau pa­si­žmo­nė­ti, pri­kim­ban­tis ir prie mi­nė­tos „Prū­sa­lių“ bend­ruo­me­nės rei­ka­lų, bet jau pa­tau­so­da­mas sa­ve ir sa­vo svei­ka­tą. Sa­ko – te­gul dir­ba jau­ni.

„Aš pa­ts da­bar esu jau­nas se­ne­lis. Vy­riau­sia­jai anū­kei Ma­le­nai jau 16-ika, ūgiu ma­ne pa­si­vi­jo, Me­la­ni – 10-ies, Di­la­nas – 5-erių. Jie Klai­pė­do­je gy­ve­na. O Plun­gė­je – pen­ke­rių Leo­nas ir 10-ies me­tų Ju­ras“, – šyp­so­da­ma­sis var­di­na pa­šne­ko­vas.

Bū­tent dvie­jų pa­sta­rų­jų anū­kų gim­ta­die­nių šven­tės me­tu lie­pos pra­džio­je, gau­sia­me bū­ry­je sve­čių ir bu­vo ati­da­ry­ta bei iš­ban­dy­ta Al­gir­do įreng­ta ir anū­kams do­va­no­ta žai­di­mų aikš­te­lė. Vy­ras džiau­gia­si, kad pir­mą­jį iš­ban­dy­mą vi­si įren­gi­niai at­lai­kė, o vai­kai li­ko pa­ten­kin­ti. Anū­kų drau­gai esą jau ki­tą die­ną ėmė klau­si­nė­ti, ka­da ga­lės su­grįž­ti į so­dy­bą pas Leo­ną ir Ju­rą pa­pra­mo­gau­ti dar kar­tą, po aikš­ty­ną pa­siaus­ti.

Jį prū­sa­liš­kis įren­gė sa­vo ran­ko­mis. Dar­ba­vo­si ke­lis mė­ne­sius vie­nas, anū­kų vis klau­si­nė­ja­mas, ka­da gi pa­ga­liau šie ga­lės iš­ban­dy­ti se­ne­lio su­ma­ny­tas at­rak­ci­jas.

Nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra

O vis­kas pra­si­dė­jo anks­ty­vą pa­va­sa­rį, pa­ma­čius, kad sto­ra snie­go dan­ga iš­lau­žė so­dy­bo­je, prie na­mų esan­tį ber­žy­ną. „Ap­žiū­ri­nė­jant pa­da­ry­tą ža­lą žen­tas sy­kį sa­ko – gal ko­kią žai­di­mų aikš­te­lę čia pa­da­rom. Po kiek lai­ko vėl lyg tarp kit­ko už­si­mi­nė. Tai aš jam ir sa­kau – jei tu tik lei­di, im­siu ir pa­da­ry­siu“, – pa­sa­ko­jo Al­gir­das.

Ži­no­ma, žen­tas lei­do, tad be­li­ko pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir kib­ti į dar­bą. Iš­va­lęs miš­ko pa­kraš­tį ir iš­ro­vęs kel­mus, Al­gir­das že­mę iš­klo­jo se­na fut­bo­lo sta­dio­no dan­ga. Ją do­va­no­jo Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­la. Prū­sa­liš­kis pla­na­vo šia dirb­ti­ne žo­le iš­klo­ti braš­kių tar­pu­va­gius, kad pikt­žo­lės ne­žel­tų, ta­čiau ga­liau­siai vi­są pa­klo­jęs pra­dė­to­je reng­ti žai­di­mų aikš­te­lė­je.

Čia at­si­ra­do ir krep­ši­nio sto­vas, fut­bo­lo var­tai, atei­ty nu­ma­ty­ta vie­ta ir tink­li­niui. Be to, yra lai­py­nės, įvai­rūs kliū­čių ruo­žai, daug ki­to­kių pra­mo­gų vai­kams ir ne tik jiems. Anū­kai pa­ten­kin­ti, o Al­gir­das džiau­gia­si, kad da­bar jie tu­ri ma­žiau lai­ko ir no­ro spok­so­ti į ek­ra­nus.

Be­je, prū­sa­liš­kis ne­pra­lei­do pro­gos pa­si­džiaug­ti, kad jo anū­kas Ju­ras šie­met Lie­tu­vos pra­di­nu­kų ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą. Jo bro­lis pen­kia­me­tis Leo­nas, ma­tyt, taip pat sten­gia­si neat­si­lik­ti – ret­kar­čiais vis paeg­za­mi­nuo­ja se­ne­lį iš dau­gy­bos len­te­lės.

Pa­sak Al­gir­do, anū­kų pa­sie­ki­mai – jų tė­ve­lių nuo­pel­nas. O jo kaip se­ne­lio už­duo­tis – sma­giai ir ak­ty­viai leis­ti lai­ką su vai­kai­čiais.

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama