Muziejininkai išleido mūsų kraštiečio prisiminimų knygą

Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse, pristatyta Stasio Ankevičiaus prisiminimų knyga „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga“. Ją pagal mokytojo, Vinco Kudirkos memorialinės klėtelės įkūrėjo ir saugotojo užrašus parengė Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojai. Tai džiugus ir svarbus įvykis tiek muziejininkams, tiek visiems, pažinojusiems šią iškilią mūsų krašto asmenybę.

Dalinosi prisiminimais

Vakar, gegužės 11 d., minėjome 24-ąsias mokytojo, tremtinio, V. Kudirkos memorialinės klėtelės įkūrėjo ir saugotojo Stasio Ankevičiaus (1905–2002 m.) mirties metines. Jo paskutinę gyvenimo stotelę Paežerių kaimo (Pilviškių sen.) kapinaitėse ženklina simboliškas paminklas – atversta knyga. Tai tarsi liudijimas, kad visą jo žemiškąjį gyvenimą lydėjo knyga.

S. Ankevičiaus gimtadienio išvakarėse, balandžio 24 dieną, – Rumšiškių muziejaus etnografiniame miestelyje prisiminimų knygą „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga“ susirinkusiesiems pristatė Lietuvos etnografijos muziejaus vyr. muziejininkė dr. Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. Į knygos pristatymą atvyko su S. Ankevičiaus gyvenimu susiję ir jo atminimą saugantys žmonės, muziejininkai, Paežerių kaimo bendruomenės atstovai, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai, taip pat giminės ir artimieji.

Renginyje pasidalinta šiltais prisiminimais, kurie dar labiau išryškino mokytojo asmenybę, jo meilę pasirinktai profesijai, visuomeninę veiklą ir gyvenimą, padalintą į du skirtingus etapus: iki 1941-ųjų birželio 14 d. tremties į Sibirą ir po 1956 m. mūsų rajone, Paežeriuose.

Konsultavo muziejininkus

Istorikai, Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotojai labai šiltai prisimena mūsų kraštietį, mokytoją S. Ankevičių. Būtent pagal jo prisiminimus parengta keletas muziejaus ekspozicijų – tarpukario Lietuvos kaimo mokyklos ir mokytojo buto. Mokykla ir butas – analogiški tiems, kuriuose Plokščių miestelyje (Šakių r.) 1937–1941 m. gyveno ir dirbo pats S. Ankevičius.

Kai 1994 m. muziejininkai lankėsi pas S. Ankevičių ir konsultavosi dėl ekspozicijos įrengimo, jis prasitarė, jog yra parašęs savo atsiminimus ir parodė keturis mokyklinius sąsiuvinius su užrašu „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga.“

Pavartę sąsiuvinius muziejininkai pamatė daug piešinių, kuriuose buvo pavaizduotos etnografinės sodybos, trobesių planai, padargai įrankiai, vaikų ir suaugusiųjų darbai, kt. Tada S. Ankevičius leido padaryti rankraščio kopijas, kurios vėliau saugotos muziejaus archyve.

Rankraštis nebuvo datuotas, tad spėjama, kad atsiminimai galėjo būti parašyti 1974–1979 m., mat ketvirto sąsiuvinio gale autorius buvo užrašęs pastabą, jog pasakojimo tęsinys – atsiminimai apie tremtį „Atostogos“. Šie 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pastangomis buvo išleisti knyga „Už Uralo, žemės galo“.

Lobis istorikams

S. Ankevičiaus rankraščiui, kol virto knyga „Mano kelias į gyvenimą. Suvalkijos krašto istorinė ir etnografinė medžiaga“, teko laukti tris dešimtmečius. Muziejininkė dr. N. Pliuraitė- Andrejevienė sakė, jog ją vis aplankydavo mintis, kad pagal archyve turimus užrašus reikėtų išleisti knygą, mat į Rumšiškių etnografinio miestelio mokyklą užsukantys lankytojai vis minėdavo S. Ankevičių, pasidalindavo apie jį jautriais prisiminimais. Prisirengę pastudijuoti sąsiuviniuose surinktą medžiagą muziejininkai suprato, kad knygos nereikia rašyti – ji jau parašyta.

S. Ankevičius savo sąsiuviniuose ne tik sukūręs įžangą, bet ir chronologiškai sudėliojęs temas su skyrelių pavadinimais, išnašomis, paaiškinimais apie istorinius faktus, net sudaręs tarmiškų žodžių žodynėlį. Prisiminimai parašyti zanavykų tarme, trumpais sakiniais, gyvai, nenuobodžiai.

Atsiminimų knyga prasideda baudžiavos laikų – autoriaus tėvų gyvenimo sąlygų, buities aprašymu. Toliau pasakojama apie vaikystės laiką, vaikų žaidimus, mokslą mokykloje, pateikiamos dainos su žodžiais ir natomis, daug kitos vertingos informacijos. Istorija baigiasi S. Ankevičiaus ir jo šeimos tremtimi, sukėlusia didžiulę širdgėlą dėl patirtų išgyvenimų. Atsiminimai gausiai iliustruoti ne tik autoriaus piešiniais, bet ir archyvinėmis nuotraukomis iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų.

Ši knyga – tikras lobis istorikams, etnografams. Joje gausu niekur kitur neužfiksuotos informacijos, kuri įdomi kiekvienam praeitimi besidominčiam skaitytojui.

Autorius: Birutė NENĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama