Paskaita apie kunigaikščių Oginskių ir klasicizmo paveldą Lietuvoje

Apš­vie­tos epo­chos bruo­žai

Ren­gi­nys pra­si­dė­jo nuo mu­zi­kos. Ba­ro­ko ir kla­si­ciz­mo kū­ri­nius do­va­no­jo Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los mo­ki­niai. Aus­tė­ja Sa­ka­laus­ky­tė for­te­pi­jo­nu at­li­ko Jo­seph Haydn kū­ri­nį „Pas­to­ra­li­nė so­na­ta“ (mo­ky­to­ja Rai­mon­da Ja­sins­kie­nė), o kank­lė­mis gro­jo moks­lei­vės Lau­ra Pu­džiu­ve­ly­tė ir Vik­to­ri­ja Bal­se­vi­čiū­tė bei mo­ky­to­ja Jo­li­ta Bud­riu­vie­nė, jų trio at­li­ko Jo­hann Pa­chel­bel „Ca­non in D“ kū­ri­nį.

Po mu­zi­ki­nės įžan­gos svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas. Jis pa­si­džiau­gė, kad toks ne­di­de­lis mies­tas kaip Rie­ta­vas pa­vir­to to­kiu mo­der­niu ir vien­ti­su ar­chi­tek­tū­ri­niu, ur­ba­nis­ti­niu an­samb­liu.

V. Rut­kaus­kui ant­ri­no ir vieš­nia. Dr. R. Šmi­gels­ky­tė-Stu­kie­nė džiau­gė­si, kad kla­si­ciz­mas neap­len­kė ir Rie­ta­vo. Jos pa­skai­tos me­tu žvilgs­nis bu­vo krei­pia­mas į pa­čią epo­chą ir ku­ni­gaikš­čius Ogins­kius bei jų pa­vel­dą Lie­tu­vo­je.

Gau­sus bū­rys ren­gi­nio da­ly­vių – Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos mo­ki­nių ir ki­tų sve­čių – su­si­pa­ži­no su ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių XVIII a. pab.–XIX a. pr. me­ce­na­ti­ne ir švie­tė­jiš­ka veik­la, My­ko­lo Ka­zi­mie­ro Ogins­kio ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio li­te­ra­tū­ri­nio pa­li­ki­mo reikš­me Apš­vie­tos epo­chos fi­lo­so­fi­nių ir kul­tū­ri­nių idė­jų sklai­dai bei kla­si­ciz­mo es­te­ti­kos for­ma­vi­mui.

Dr. R. Šmi­gels­ky­tė-Stu­kie­nė moks­lei­viams pa­tei­kė są­vo­kų są­ra­šą ir klau­sė, koks yra ry­šys tarp švie­ti­mo ir Apš­vie­tos epo­chos?

„Ge­rus 25-erius me­tus Lie­tu­vo­je tu­ri­me nau­ją ter­mi­ną, ku­ris vi­są epo­chą įvar­di­na kaip Apš­vie­tą. Tas pa­ts lai­ko­tar­pis daž­nai pa­va­di­na­mas ir ga­lan­tiš­kuo­ju lai­ko­tar­piu. Šis lai­ko­tar­pis Va­ka­rų Eu­ro­po­je pra­si­de­da XVII a. vi­du­ry­je ir iš­si­plė­to­ja įvai­rio­se ša­ly­se XVIII a., ku­ris kar­tais dar įvar­di­na­mas pro­to ar­ba fi­lo­so­fų ir fi­lo­so­fi­jos am­žiu­mi“, – kal­bė­jo ren­gi­nio vieš­nia.

Pa­sak moks­li­nin­kės, nau­jau­si ty­ri­mai, ku­riuos at­lie­ka li­te­ra­tū­ro­lo­gai, dai­lė­ty­ri­nin­kai, kul­tū­ros is­to­ri­kai ir po­li­ti­kos ty­ri­nė­to­jai, ro­do, kad Apš­vie­tos idė­jų sklai­da Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo – XVIII a. 4–5 de­šimt­me­čiais.

Vie­nas ryš­kiau­sių kul­tū­ros me­ce­na­tų

Mykolas Kazimieras Ogins­kis (1728–1800) bu­vo vie­na įta­kin­giau­sių XVIII a. Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės as­me­ny­bių – ne tik vals­ty­bės vei­kė­jas ir ka­ro va­das, bet ir itin ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas. Do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, li­te­ra­tū­ra, dai­le, pui­kiai pie­šė, ra­šė ei­les, gro­jo ke­liais mu­zi­kos inst­ru­men­tais. Kū­rė ope­ras, po­lo­ne­zus, dai­nas, ver­tė iš ang­lų ir pran­cū­zų kal­bos, ra­šė ir lei­do žur­na­lus, kny­gas bei sva­jo­jo apie to­bu­lą vi­suo­me­nę.

M. K. Ogins­kis pri­si­dė­jo prie gar­sio­sios pran­cū­zų „En­cik­lo­pe­di­jos“, ku­rią re­da­ga­vo De­ni Did­ro ir Ža­nas de Alam­be­ras, su­da­ry­mo. Gy­ven­da­mas Pa­ry­žiu­je 1753–1761 m. jis ak­ty­viai bend­ra­vo su pran­cū­zų in­te­lek­tua­lais. O D. Did­ro sa­vo laiš­kuo­se Ogins­kį mi­nė­jo su di­de­liu pa­lan­ku­mu, va­din­da­mas jį ta­len­tin­gu mu­zi­ku ir švie­siu žmo­gu­mi.

Ma­no­ma, kad M. K. Ogins­kis pa­to­bu­li­no ar­fos konst­ruk­ci­ją – pri­dė­jo pe­da­lus, dėl ko ar­fa ta­po vie­nu po­pu­lia­riau­sių inst­ru­men­tų Eu­ro­pos aris­tok­ra­ti­jos sa­lo­nuo­se, o pa­ts ku­ni­gaikš­tis pel­nė „di­džio­jo ar­fi­nin­ko“ re­pu­ta­ci­ją.

Pag­rin­di­niai Ogins­kių kla­si­ciz­mo pa­vel­do ak­cen­tai

Nors M. K. Ogins­kio re­zi­den­ci­ja Sla­ni­me, Bal­ta­ru­si­jo­je, neiš­li­ko, ki­ti gi­mi­nės at­sto­vai sa­vo dva­ruo­se puo­se­lė­jo kla­si­ciz­mo tra­di­ci­jas. Ir Lie­tu­vo­je Ogins­kių var­das sie­ja­mas su kla­si­cis­ti­niais bruo­žais pa­si­žy­min­čiais an­samb­liais, pa­vyz­džiui, Rie­ta­vo dva­ro so­dy­ba, ku­rio­je vė­liau kla­si­ciz­mą pa­pil­dė neo­re­ne­san­so ir ki­ti sti­liai.

Ogins­kiai ak­ty­viai rė­mė baž­ny­čių sta­ty­bas ir re­no­va­ci­jas. Vie­nas ryš­kiau­sių kla­si­ciz­mo pa­vyz­džių – Vil­niaus Šv. Jo­nų baž­ny­čios Die­vo Kū­no kop­ly­čia, ku­rios sta­ty­bą rė­mė ši gi­mi­nė. Kla­si­ciz­mo epo­cho­je mu­zi­ka bu­vo neat­sie­ja­ma di­di­kų gy­ve­ni­mo da­lis. M. K. Ogins­kis sa­vo kū­ry­bo­je, po­lo­ne­zuo­se, ma­zur­ko­se įkū­ni­jo pe­rė­ji­mą iš kla­si­ciz­mo į ro­man­tiz­mą.

And­rius Ig­na­tas Ogins­kis ne­pa­si­žy­mė­jo to­kia pla­čia veik­la kaip M. K. Ogins­kis, nes tu­rė­jo ki­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Bet taip pat sklei­dė Apš­vie­tos idė­jas, vyk­dė ūkio re­for­mas, orien­tuo­da­ma­sis dau­giau­sia į pra­kti­nius lei­di­nius vals­tie­čiams la­vin­ti.

„Pats kau­pė bib­lio­te­ką, pir­ko kny­gas ir bu­vo tik­rai ži­no­mas bib­lio­fi­las, ka­dan­gi per kny­gų kul­tū­rą tos nau­jos idė­jos ir atei­da­vo“, – pa­sa­ko­jo dr. R. Šmi­gels­ky­tė-Stu­kie­nė.

Ogins­kių gi­mi­nės at­sto­vai reikš­min­gai pri­si­dė­jo prie Apš­vie­tos idė­jų ir Kla­si­ciz­mo es­te­ti­kos sklai­dos Lie­tu­vo­je bei ki­to­se bu­vu­sios Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos že­mė­se. Dr. R. Šmi­gels­ky­tė-Stu­kie­nė api­bend­ri­no, kad Apš­vie­ta nu­lė­mė mo­der­nios vi­suo­me­nės su­si­kū­ri­mą, nau­ją pa­sau­lio su­vo­ki­mą ir gy­ve­ni­mo bū­do su­pra­ti­mą. Ogins­kių gi­mi­nės at­sto­vai bu­vo tų idė­jų ne­šė­jai ir sklei­dė­jai Lie­tu­vo­je ir vi­so­je Eu­ro­po­je.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama