Šaltinio stebuklas: ištryško tyras vanduo
Panevėžio rytas
Turinį įkėlė
Iš Kučgalio šaltinio vandenį semiantis žmogus patikina, kad jis ypatingas – tinka gerti, maistui gaminti, o arbatinukas nekalkėja. Todėl važiuoja jo pasisemti net dvi dešimtis kilometrų, sau parsiveža ir dar kaimynus apdalija. Šaltinio istorija irgi intriguojanti, nes rusai čia ieškojo naftos, o ėmė trykšti vanduo.
Vandens pasisemti važiuoja specialiai.
Nuo Biržų važiuojant Rokiškio link, ties Kučgaliu visai šalia kelio trykšta šaltinis.
Privažiavusi arčiau matau jau stovintį automobilį ir besidarbuojantį vyriškį. Nepažįstamasis ramiai pilsto vandenį į butelius. Jų sustatyta visa eilutė.
Pasiteiravęs, galbūt skubu, paskolina ir samtį, ir piltuvą. Sako, kad jis ilgiau užtruks, nes dar neužpildė visų savo butelių.
Be kalbų pasinaudoju jo pasiūlymu.
Prašomas prisistatyti vyras iš pradžių kuklinasi, bet pasako pavardę – Laimutis Čygas iš Anglininkų kaimo.
Iki Kučgalio jam važiuoti apie dvi dešimtis kilometrų, bet kartais atvyksta specialiai pasisemti šaltinio vandens. O kai jau pro šalį su reikalais važiuoja, tai nėra ir minties, kad prie versmės nesustotų.
Vyriškis ir korespondentei pataria kurį laiką palaikyti vandenį butelyje atsuktu kamštuku – kad dingtų nestiprus, bet ne itin malonus kvapas ir keistokas skonis.
Vietoj naftos sučiurleno vanduo.
L.Čygas tikina, kad šis šaltinio vanduo yra ypatingas, nes indai nuo jo neužkalkėja.
Sako, kad arbatinukas per visus metus nė kiek neužsitraukė kalkėmis. Ogi pabandyk virinti vandenį iš čiaupo – kaipmat užsineš!
Žmogus vandens ne tik namo parsiveža, bet ir kaimynus apdalija. Vartoja jį ne tik maistą gamindami, bet ir geria troškuliui malšinti.
Vyriškis tvirtina, kad šaltinis niekad neužšąla. Taip pat ir per šios žiemos speigus, kai, pagal tautosaką, tvoros nuo šalčio braškėjo, šaltinis išbandymą atlaikė.
O vietiniai gyventojai pasakoja, kad 1946 metais Rusijoje pritrūko naftos, todėl rusai jos ieškoti atkako ir į Lietuvą. Gręžė gręžinius vieną po kito iki pasiutimo, bet viskas veltui – neaptiko nė pėdsako tos naftos.
Užtat prie Kučgalio iš vieno tokio gręžinio pradėjo trykšti vanduo. Bėgant laikui, ties šaltiniu buvo sumūryti pastatai, uždengtas stogelis.
Priminė palaikę daržinę.
Prieš dešimtmetį buvo įrengta laužavietė, sutvarkytas beržynėlis, pastatyta nauja pavėsinė bei atnaujintas stogas.
Šaltinio vanduo akmeniniais ir betoniniais laipteliais čiurlena į Apaščios upę, raminamai veikia to garso besiklausant.
Tuomet kaimo bendruomenei vadovavo Stasys Valiukas. Jis papasakojo, kad žmonių lūkesčiai buvo didesni negu pavyko pasiekti. Dabar šaltinis įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą, bet tikėtasi dar daugiau – kad šaltinis taps turizmo traukos vieta.
Paprašytas prisiminti, kaip šaltinis atrodė iki tol, kol kučgaliečiai ėmėsi tvarkymo darbų, S.Valiukas sakė, kad tai buvo tiesiog apleista, užžėlusi vieta, o statiniai – likę dar nuo kolūkio laikų ir primenantys veikiau palaikę daržinę.
Gyventojai džiaugiasi, kad prie šaltinio sustoja daug pakeleivių ir kad jie giria vandenį, vadina kone stebuklingu, bet būta ir labai nemalonių nutikimų.
Tuomet piktavaliams panižo rankos, jie suniokojo laisvalaikio pavėsinę, sulaužė suolelį, pavogė kolonas ir netgi išsivežė šiukšliadėžę.
Savaime suprantama, tai sugadino nuotaiką, bet kučgaliečiai vėl viską sutvarkė ir savo jėgomis toliau rūpinasi šaltiniu.
Autorius: Lina RUŠĖNIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
