Kasdienybę stebuklu paverčia ir Rožytė, ir Šiaudinienė

Mūsų krašto tautodailininkams fantazijos skolintis nereikia: tai molio nuo medžio neatskirsi, tai medis su mezginiais supanašėja. Net mintis nekyla, kad į imtynininką panaši akmeninė bitė ims ir nepakils skrydžiui. O kai žiūrint į raštuotas pirštines ir rankom lipintus indus iš poeto burnos išsiveržia eilėraštis, turi patikėti, kad kūryba tikrai dvasiškai galinga.

Buvo ne tai, ką akys matė.

Panevėžio dailės galerijoje surengę ataskaitinę metų parodą Aukštaitijos liaudies meistrai tradiciškai parodė, kad jų energija beribė, o kūrybos ugnelė neužgesinama.

Lankytojams apeiti ir apžiūrėti 525 darbus, sukurtus net 203 tautodailininkų, nebuvo lengva. Akimis ir protu teko apdoroti labai įvairias stilistikas ir siužetus.

Dvasinį peną teikiąs malonumas kai kur tapo ir galvosūkiu. Štai prie Romo Galiausko „Pietos“ palinkę medžio meistrai negalėjo savo akimis patikėti, kad biblinė skulptūra – skausmo strėlėmis perverta širdimi Marija laiko ant rankų kraujuojantį Kristų – yra ne iš medžio drožta, o nulipdyta iš molio.

Drožėjai pečiais traukė, kokia čia keistenybė, kaip įmanoma taip nulipdyti, kad kūrinio paviršius atrodytų kaip medinis!

Panašiai žiūrovai apsigavo apžiūrinėdami ir tapybos darbus. Biržietės Ramutės Stankevičienės paveikslas „Ramuva“ pasirodė besąs ne tapytas, o siuvinėtas.

Ir pirštų galiukais braukė.

Megztais nėriniais siuvinėtą rokiškietės Alės Gegelevičienės suknelę moterys ir akimis glostė, ir pirštų galiukais per aplikacijas bei kiauraraščius braukė, mat norėjo suprasti, kaip toji nematyta grožybė sukonstruota.

Kad bent panašiai atkartotum, kelių pažiūrėjimų neužteks, tad suknelę iš visų šonų fotografavo telefonais. Jų pokalbiuose išgirdau frazę, jog štai taip gimsta mada – kas nors visa tai pamėgdžios ir paleis podiumais.

Akį traukė iš pirmo žvilgsnio visai neryškus kūrinys – pastelinių spalvų Lietuvos žemėlapis. Prie jo stabtelėjus buvo ką veikti – mat žemėlapis sudėliotas iš gausybės džiovintų augalėlių. Atpažinus rugiagėlę, asiūklį, burnočio lapelį, magėjo ieškoti ir daugiau to, ką dar laukuose ar miškuose esi matęs. Darbą sukūrė ukmergiškė mokytoja ne viena, o su savo mokinėmis.

Šių dienų tragizmo nėra.

Lengvučiai medžio ažūrai, tamsūs ir sunkūs, tarsi žmonijos nuodėmių prislėgti drožti šventieji, visokio rainumo rištinės juostos, austi lino rankšluosčiai, voratinklio storio popierinės užuolaidėlės. Kalvių virtuoziškumą liudijančios geležinės saulutės, molio indai, iš spalvų santūrumo atrodantys tarsi rasti šimtametėje gryčioje. Dar vilnoniai obuoliai ir katinukai, medinėn statinėn įsėdęs klumpėm ir lino kelnėm mūvintis ūsuotas senis. Dar samanų, kokiomis būna apaugęs senos pirtelės šonas, spalvos pirštinės, dar raudonpilviais paukštukais ir rūtų šakelėm siuvinėtos staltiesės – tai vis talentingųjų mūsų krašto meistrų gebėjimai.

Nors pasaulį vienas po kito purto skaudūs įvykiai, naujausiuose liaudies meistrų darbuose nematyti nei liūdesio, nei nevilčių, anei lietuviško graudulingumo. Atvirkščiai, prasimuša tik sveikas humoras.

Visi, žiūrintys į rokiškietės keramikės Eglės Skardžiūtės bobutę, šypsosi. Geltoną skarelę ryšinti senolė sėdi ant mėlyno suolelio, o kojos įmerktos į tamsų prūdą. Lyg ir baugoka? Bet ne, tamsiam paviršiuj plauko žali lapai ir žydinti lelija, vieną žiedą bobulė laiko rankoj, tokiais pat žiedais margintas ir josios apdaras, o veide visažinės šypsnys.

Nuotaiką kilsteli ir pasvaliečio akmentašio Valiaus Remeikos stambi akmeninė bitė bei kupiškėno Vytauto Jasinsko riebus akmeninis ežys.

Neįmanoma nepralinksmėti išvydus panevėžietės Audronės Želvienės tapybą: iš vieno paveikslo žvelgia nemarioji Vilniaus Rožytė, iš kito – sava legenda Šiaudinienė.

Pažvelgė ir į praeitį.

Po mūsų krašto tautodailininkų vadovės Audronės Virbalienės sparnu dabar glaudžiasi apie 400 liaudies meistrų iš Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir Ukmergės.

Net 60 iš jų yra itin aktyvūs, nuolat rengia parodas, veda mokymus, kiti, jei ir nedaro personalinių parodų ir neveža darbų aplink Lietuvą, vis tiek dalyvauja kasmetinėse jungtinėse parodose.

Šiųmetė paroda skirta mūsų šalies Tautodailininkų sąjungos gyvavimo 60-mečiui.

Ekspozicijos atidaryme turėjo dalyvauti ilgametis sąjungos vadovas Jonas Rudzinskas, bet kovo pradžioje jis netikėtai mirė. Ta žinia visiems buvo kaip žaibas iš giedro dangaus.

„Atidarymui ieškojome santūresnio varianto, kaip tik buvau suskaitmeninusi senas vaizdo kasetes, radau 1996 metų įrašą, parodžiau fragmentą iš sąjungos 30-mečio, daugelis mūsiškių save pamatė“, – sakė pašnekovė.

Ji pasidžiaugė ir panevėžietės poetės Elvyros Pažemeckaitės siurprizu. Vaikščiodama tarp eksponatų ji iš karto kūrė eilėraščius apie megztas pirštines, ąsočius, drožinius, paveikslus. Eilėraščiai tuojau pat buvo perskaityti ir tautodailininkų sąjungai įteikti kaip dovana.

Laimingos, nes neužmirštos.

Prieš parodos atidarymą A.Virbalienė aplankė garbaus amžiaus tautodailininkes, kurios vis dar kuria, bet parodoje dalyvauti nebeketino.

„Staselei Mikeliūnienei jau 95-eri. Jos namuose ant sekcijos sustatytos įrėmintos visos padėkos už kūrybinę veiklą, matyti, kaip žmogui tai svarbu, ji gyvena tuo. Pabendravom – ir ryžosi į parodos atidarymą ateiti, sūnus ją atlydė-jo“, – pasakojo A.Virbalienė.

Kad nėra užmiršta ir dar kviečiama į liaudies meistrų susibūrimą, apsidžiaugė ir beveik 90-metė dailiojo siuvinėjimo meistrė Elvyra Živilienė.

„Matytumėt, koks jos darbelių grožis, koks kruopštumas, jiems visa komoda atiduota. Išlyginti, iškrakmolyti, išrūšiuoti. Atrinko dar šiai parodai“, – pasakojo pašnekovė.

Gražina Ona Kudrickienė garsėjo kaip margučių margintoja ir audėja, jos rankšluosčių ir prijuosčių dailumui nebuvo lygių. Dabar dėl ligos moteris nebeturi dalies kojos, bet tebeaudžia. Stakles pasistačiusi vieno kambario buto virtuvėje, vieną pakojį mina su koja, kitą nuspaudžia su liaudies meistro drožta lazda.

„Gražina kruopšti iki begalybės, staklėse audinys net pridengtas kad nesudulkėtų“, – meistre žavėjosi viešnia.

Pasak A.Virbalienės, ji iš asmeninės patirties labai supranta, kad ilgus metus intensyviai kūręs, o dabar to jau nebegalintis žmogus, nenori būti užmirštas.

„Mano mama Jadvyga Leknickienė tokia pat buvo – nėrė, mezgė, visokių rankdarbių prigalvodavo, papildomai „Dailėje“ dirbo, o buvo akušerė. Ir kai jau nieko nebekūrė, su dideliu smagumu prisimindavo, ką galėjo seniau padaryti. Visus gabumus iš jos ir paveldėjau“, – pasidžiaugė krašto tautodailininkų vadė.

Autorius: Saulė BALANDYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama