„Čekiukų“ skandalas – kiek jame teisingumo, o kiek populizmo?
Suvalkietis
Turinį įkėlė
2023 metų pavasarį Lietuvoje kilęs vadinamasis čekiukų skandalas, kai visuomenininkas Andrius Tapinas ir jo įkurta iniciatyva „Skaidrinam“ pradėjo viešinti duomenis apie savivaldybių tarybų narių išlaidas, finišo tiesiosios nepasiekė ligi šiol.
Iniciatyvos „Skaidrinam“ tyrimai atskleidė masinį piktnaudžiavimą kanceliarinėmis lėšomis (skirtomis transportui, ryšiams ir kt.), kai politikai atsiskaitinėdavo svetimais degalų kvitais ar pirkdavo daugybę technikos priemonių kadencijos pabaigoje.
Skandalas sukėlė politinę krizę, po kurios buvo skubiai pakeistas Savivaldos įstatymas (nustatyti fiksuoti atlyginimai Savivaldybių tarybų nariams), o teisėsauga pradėjo dešimtis ikiteisminių tyrimų dėl galimo piktnaudžiavimo ir sukčiavimo. Kai kurie politikai, įskaitant švietimo, mokslo ir sporto ministrę Jurgitą Šiugždinienę, buvo priversti trauktis iš pareigų.
Šiuo metu daugelis šių bylų vis dar nagrinėjamos teismuose, o Lietuvos gyventojai laukia verdikto – ar politikai sulauks baudžiamosios atsakomybės, ar tai tik paradinis tiesos parodymas – teisia, teisia, o galiausiai išteisina.
Žmonės skirtingai vertina į teismų akiratį patekusių Tarybos narių veiksmus. Vieni piktinasi ir laukia nesulaukia, kada politikai bus nuteisti. Kiti mano, kad šiame procese tiesos mažai. Gyventojai klausia, kodėl pasirinkta būtent 2019–2023 metų kadencija, juk ir ankstesnėse vyko tokie patys dalykai, bet teisingumo pirštas pasiekė tik šioje kadencijoje dirbusius politikus. Žmonės nesupranta, kodėl už tokias pačias inkriminuotas nusikalstamas veikas sulaukiama skirtingų nuosprendžių. Štai Marijampolės savivaldybės tarybos narė Vaida Pituškienė yra galutinai išteisinta vadinamojoje čekiukų byloje. Teismas konstatavo, kad nebuvo padarytos jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tai pačiai partijai atstovavęs buvęs Tarybos narys Andrius Vyšniauskas tebemina teismų slenksčius.
Ne mažiau įdomesnė ir Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos byla. Kauno apygardos teismas merui paskelbė išteisinamąjį nuosprendį, bet Kauno apygardos prokuratūra nuosprendį apskundė. Apeliaciniame teisme prokuroras Darius Valkavičius tvirtino, kad aukštesnės instancijos teismas Marijampolės merui Povilui Isodai išteisinamąjį nuosprendį „čekiukų“ byloje turi panaikinti ir politiką nuteisti. P. Isodai kaltintojas prašo skirti 10 tūkst. eurų baudą ir 4 metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje. Teismo verdikto dar nėra.
Žmones neramina, ar „čekiukų“ skandale teisingumas iš tiesų egzistuoja. Tarkime, Kauno miesto savivaldybės politikai godžiai ėmė ir savo reikmėms naudojo Tarybos nario veiklai skirtas lėšas, net negalėdami paaiškinti, kam jas panaudojo. Ne vienas politikas, kilus skandalui, grąžino Tarybos nario veiklai panaudotas lėšas, bet baudžiamosios atsakomybės nesulaukė, nes Tarybos reglamente nebuvo numatyta prievolė pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tad ir klastojimo, o kartu ir bausmių išvengta. Bet žiūrint iš moralinės pusės – jie darė tą patį, kaip ir į teisiamųjų suolus susodinti kitų savivaldybių politikai, tik jiems labiau pasisekė.
Apie tai, kodėl už tokias pačias nusikalstamas veikas vieni politikai baudžiami, kiti išteisinami, kodėl Lietuvos teismai skirtingai traktuoja teisingumą, teiravomės trijų Temidės svarstykles sveriančių profesijų atstovų: teisėjo, prokuroro ir advokato.
Didžiausia bausmė – nebaudžiamumas
Marijampolės apylinkės teismo pirmininkas Laimondas NOREIKA:
– Komentuoti bylas kaip kategorijas, remiantis, kad jose nagrinėjamos panašios situacijos, teisiškai nėra įmanoma: kiekviena byla individuali, kiekvienoje byloje – individualios konkrečios aplinkybės. Ir būtent kiekvienoje byloje kiekvienam kaltinamajam, nesvarbu, kas jis – vištų vagis ar politikas, sąlygos ir veikos padarymas, yra individualūs. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad tarp „čekiukų“ bylų, jeigu ir yra kažkas bendra, tai – Baudžiamojo kodekso straipsniai, pagal kuriuos tie veiksmai kvalifikuoti.
Kiekvienas straipsnis, kurio numeriuką nusako Baudžiamasis kodeksas, turi savo sudėtį. Sudėtis sudaryta iš keturių elementų: objektyviosios pusės, objekto, subjektyviosios pusės ir subjekto. Ir kiekvienas faktorius yra individualus. Priklausomai nuo tų aplinkybių susidėjimo būna ir skirtingas vertinimas. Veikos tos pačios nėra, ji gali tik būti panaši.
Klausimo, kodėl teismai tokį patį nusikaltimą įvertina skirtingai, esmė tokia. Vienas iš pamatinių teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos įstatymuose, yra tai, kad teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Trumpai tariant: teisėjas sprendžia bylą vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu, kad įstatymas būtų pritaikytas teisingai.
Tad kiekvienas iš mūsų teisėjų turime savo įstatymo suvokimą, savo teisingumo sampratą. Kad taip bylas galėtume nagrinėti – turi egzistuoti nepriklausomos teismų sistemos garantas. Pagalvokime, kas būtų, jeigu kažkas Vilniuje pasakytų, kad visos šios vadinamųjų čekiukų bylos turi būti išnagrinėtos tik taip ir ne kitaip. Mes turėtume tokį teisingumą, kokį turėjome iki Baltijos kelio. Kiek prisimenu, buvo toks straipsnis dėl socialistinės nuosavybės grobimo. Juo vadovaujantis visi kaltieji turėjo būti sušaudyti.
Neklystančio teisingumo nustatymo garantija – teismų instancinė sistema (pirmos instancijos, apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas). Tarkime, jeigu aš nagrinėju bylą ir vienas ar kitas aplinkybes traktuoju vienaip, bet kada bet kuri pusė gali apskųsti mano nuosprendį. Kaltinamasis gali skųsti nuosprendį dėl per griežtos bausmės, nukentėjusysis – dėl per švelnios. Būtent čia ir yra tas rungtyniškumas, dėl to egzistuoja teismų instancinė sistema, teismai priima skirtingus sprendimus.
Mes turime džiaugtis, kad turime tokią demokratinę teismų sistemą, negyvename šalyje, kur yra tik viena tiesa, viena nuomonė, viena tikrovė. Teismų instancinė sistema sukuria daugiau galimybių rasti tiesą.
Tarkime, apylinkės teisme vienas teisėjas nagrinėja bylą, apeliaciniame teisme ir kasaciniame teisme ankstesnio teismo sprendimą jau nagrinėja trys teisėjai. Tai garantas, kad kokybiškiau bus peržiūrėta byloje esanti medžiaga. Todėl ir posakis yra – trys galvos – tai ne viena.
Žmonėms, nerandantiems atsakymo, kodėl vieni politikai pripažįstami kaltais, o kiti – ne, patarčiau sulaukti, kol juos dominančios bylos bus prieinamos visuomenei, kuomet baigsis visi apskundimų terminai, ir pateikti teismui prašymą susipažinti su byla. Lietuvoje su byla gali susipažinti kiekvienas pilietis. Jis gali pats skaityti byloje surinktą medžiagą, pastebėti skirtumus, vertinimus.
Kalbant apie teisingumą, galiu pasakyti tiek. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis apibrėžia baudžiamojo proceso paskirtį: ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei užtikrinti teisingą įstatymų taikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų nubaustas, o nekaltas – nepersekiojamas. Ši frazė pasako visą esmę.
Teisės filosofijos pagrindas – ideali situacija visuomenėje, kai nė vienas padaręs teisei priešingą veiką negali likti nenubaustas.
Didžiausia bausmė yra nebaudžiamumas. Labai senais laikais visi kalbėjo, kad Niujorke didžiausias nebaudžiamumas, miestas garsėjo didžiuliu nusikalstamumu. Niujorko policijos šefu tapęs, vėliau buvęs Donaldo Trampo advokatas Rudolfas Giuliani (kurio veikla dabar vertinama prieštaringai) tuomet pasakė, kad nė vieną nusikalstamą veiką padaręs žmogus negali likti nenubaustas. Ir nesvarbu, ar tai nužudymas, ar sienos apipaišymas. Nuo tada Niujorkas tapo vienu iš saugiausių Amerikos miestų.
Geriausias „vaistas“ nuo abejonių – vieši teismo posėdžiai ir motyvuoti sprendimai
Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyr. prokuroras Vitoldas GULIAVIČIUS:
– Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos narių, dalyvavusių „čekiukų“ skandale, pradėti aštuoni ikiteisminiai tyrimai, iš jų penki baigti surašant kaltinamąjį aktą, du išnagrinėti pareiškimu teismui dėl proceso užbaigimo supaprastinto proceso tvarka – teismo baudžiamuoju įsakymu, vienas ikiteisminis tyrimas dar atliekamas. Iš septynių teismui perduotų baudžiamųjų bylų visos išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme – priimti penki apkaltinamieji nuosprendžiai, du išteisinamieji. Penkios baudžiamosios bylos nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme. Iš jų dviejose baudžiamosiose bylose priimti nuosprendžiai įsiteisėjo: vienas apkaltinamasis (baudžiamasis įsakymas), antras išteisinamasis.
Dėl Kalvarijos savivaldybės tarybos narių, neteisėtai naudojusių Savivaldybės tarybos lėšas, pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas, kuris baigtas surašant kaltinamąjį aktą. Baudžiamoji byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nuosprendis dar nepriimtas.
Suprantama, kad Lietuvos visuomenei kyla klausimas, kodėl, stebint iš šalies, panašios situacijos teisme vertinamos skirtingai. Manau, atsakymas slypi ne „skirtingoje tiesoje“, o įrodinėjimo procese ir individualioje atsakomybėje. Baudžiamajame procese galimai įvykdytos nusikalstamos veikos yra skirtingo pobūdžio ir jų tyrimas, teisminis nagrinėjimas, situacijų vertinimas yra skirtingi.
Visuomenė visus „čekiukų“ atvejus mato kaip vieną moralinį nusižengimą – svetimų – Lietuvos žmonių – pinigų pasisavinimą. Tačiau teismas vertina ne moralę, o konkrečią nusikaltimo sudėtį. Baudžiamajame procese neužtenka konstatuoti, kad pinigai panaudoti netinkamai. Prokurorai turi įrodyti, kad buvo tyčia klastojami dokumentai, siekiant apgaulės būdu pasisavinti Tarybos nario veiklai skirtas lėšas, taip padarant didelę žalą. Tačiau atskirais atvejais teismas konstatuoja tik aplaidumą (biurokratinę klaidą), kas baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Kiekviena baudžiamoji byla turi savo turinį ir vertinama atskirai.
ienu atveju teisme ištirti įrodymai neginčijamai įrodo sąmoningą apgaulę, kitu atveju teismas ištyręs įrodymus konstatuoja, kad trūksta tiesioginių įrodymų apie tyčinį piktnaudžiavimą ar dokumentų suklastojimą būtent baudžiamąja prasme. Be to, Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad ne kiekvienas nusižengimas yra nusikaltimas. Pavyzdžiui, jeigu pasisavinta suma santykinai nedidelė, teismas gali nuspręsti, kad veika nėra tiek pavojinga, kad už ją reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tokiu atveju politikas lieka „etiškai neteisus“, bet „teisiškai nekaltas“. Taip pat svarbu pabrėžti, kad teisinė sistema yra daugiapakopė. Pirmosios instancijos teismas gali išteisinti, o apeliacinės – nuteisti (arba atvirkščiai). Tačiau tai indikuoja ne sistemos klaidą, o jos saugiklius – skirtingi teisėjai vertina tuos pačius faktus vadovaudamiesi įstatymais ir teisine sąmone, kol priimamas galutinis, neskundžiamas sprendimas.
pibendrinant galima pasakyti, kad savivaldybės lėšos buvo naudojamos netvarkingai. Tačiau ar kiekvienu atveju Savivaldybės tarybos narių veiksmai atitinka Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytą veiką, turi atsakyti prokuratūra ir, žinoma, teisingumą vykdanti institucija – teismai.
Teisingumas negali būti vertinamas kaip „parodomasis“ vien dėl to, kad jis palietė daug asmenų vienu metu. Procesas prasidėjo tada, kai buvo nustatyti galimai padarytų nusikalstamų veikų požymiai ir konstatuotos sisteminės spragos. Tai, kad tyrimas sutelktas į 2019–2023 m. savivaldybių tarybų narių kadenciją, kaip vieną iš motyvų galima būtų įvardinti keletą priežasčių, tarp jų – ir teisėsaugos institucijų žmogiškuosius resursus. Vien Kauno apygardos prokuratūros organizuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose dėl Savivaldybės tarybos lėšų panaudojimo nustatyta daugiau kaip 300 tirtinų atvejų. Atsakant į klausimą dėl analogiškos praktikos ankstesnėse savivaldos kadencijose – argumentas „visi taip darė“ teisėje negalioja. Jei tam tikra ydinga praktika (savo išlaidų pateisinimas neteisėtais būdais) egzistavo labai seniai, tai nepaverčia jos legalia – tai tik parodo, kad savivaldos kontrolės mechanizmai ilgą laiką neveikė.
Teisėtvarkos institucijų užduotis – šią praktiką nutraukti. Tai, kad anksčiau niekas nebuvo nubaustas, nepateisina kažkieno galimai padarytų nusikalstamų veikų. Teisėsaugos institucijų veikimo būdas minėtos kategorijos ikiteisminiuose tyrimuose, negali būti vertinamas kaip dalyvavimas politikų konkurencinėje kovoje. Teisėsauga veikia vertindama surinktus faktinius duomenis (įrodymus), o ne politinį priklausomumą, reitingus. Situacijos akivaizdi iliustracija – pranešimai apie įtarimus įteikti įvairių partijų atstovams – tiek valdantiesiems, tiek opozicijai. Jei procesas būtų skirtas tik „konkurentams pašalinti“, matytume labai aiškų politinį šališkumą. Šiuo atveju matome sisteminį procesą, apimantį dešimtis savivaldybių. Visuomenės abejonės suprantamos, tačiau geriausias „vaistas“ nuo jų – vieši teismo posėdžiai ir motyvuoti sprendimai.
Svarbiausia žinia politikams: pinigų grąžinimas ir nuoširdus gailėjimasis yra efektyviausias kelias išvengti baudžiamojo teistumo
Advokatas Erikas RUGIENIUS:
– Kiekviena byla yra individuali. Nors iš šalies atrodo, kad visi politikai darė tą patį, teismas vertina ne tik patį faktą (čekio pateikimą), bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę – tyčią bei motyvus.
Labai svarbu įvertinti, ar kaltinamasis suprato savo veiksmus, jų pasekmes. Pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan.
Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.
Tai, kad politikų „čekučiai“ buvo teikiami buhalterijai – ginčo nėra, tačiau siekiant veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnį (dokumento suklastojimas), būtina nustatyti, jog duomenys buvo neteisingi, jie tyčia įrašyti į minėtus dokumentus, taip juos suklastojant.
Dokumentų klastojimas padaromas tiesiogine tyčia. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir tai, kad asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis. Kaltė (jos forma, rūšis), kaip ir bet koks kitas nusikaltimo sudėties požymis, privalo būti ne preziumuojama, o nustatyta ir įrodyta patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio l dalį, svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog klastoja dokumentą ar disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti.
Taigi, esminis dalykas, kuris turi būti įrodytas nagrinėjant „čekiukų“ bylas yra tai, kad duomenys apie turėtas išlaidas yra neteisingi, ataskaitos bei suvestinės suklastotos ir šių suklastotų dokumentų pagrindu būdami suklaidinti savivaldybių administracijų buhalterijų darbuotojai išmokėjo kaltininkams nurodytas pinigų sumas.
Grįžtant prie klausimo, kodėl skirtingi nuosprendžiai, atsakymas paprastas – jei teismas nustatė, kad politikas tyčia (sąmoningai) pateikė ne jam priklausančius čekius, tokiu atveju baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas kaltu. Tačiau, jei netyčia pateikė ne savo čekius, tokiu atveju jis laikytinas nekaltu.
Visuomenėje ir teisininkų bendruomenėje vyksta aršios diskusijos, ar „čekiukai“ yra baudžiamasis nusikaltimas, ar tik civilinis ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė taikoma tada, kai nustatoma tyčia apgauti valstybę (klastojant dokumentus). Pavyzdžiui, jei Tarybos narys pateikia čekį už degalus, kurių pats nepirko, tai traktuojama kaip sukčiavimas.
Civilinė atsakomybė dažniau taikoma bylose, kurias inicijuoja prokurorai, siekdami tiesiog grąžinti pinigus į biudžetą, nesant pakankamai įrodymų apie nusikalstamą tyčią.
Atsakydamas į klausimą, ar apskritai už tokius nusižengimus turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar jų veikoje tikrai yra nusikaltimo požymių, pastebiu, kad vienos nuomonės, ko gero, nėra, tačiau, mano manymu, dėl to kad savivaldybių tarybų veikloje nebuvo tikslaus reglamentavimo, politikai tapo savo pačių įkaitais. Jie pateikdavo išlaidas atspindinčius dokumentus, šias išlaidas dar patvirtindavo ir buhalterijos darbuotojai, todėl tikėta, kad išlaidos pagrįstos. Galime kelti klausimą, ar tai nebuvo bendrininkavimas?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2026 m. pradžioje suformavo svarbią praktiką: savivaldybės tarybos nariai patys privalo įrodyti, kad išmokas naudojo pagal paskirtį. Tai gerokai apsunkino politikų gynybą.
Manau, kad šis, dabar vykstantis „čekiukų“ bylų procesas nėra politinis susidorojimas, o tiesiog neapibrėžtumo pasekmė, kuri vieniems yra labiau skaudi, kitiems mažiau.
Kaip advokatas, privalau pabrėžti nekaltumo prezumpciją. Nors bylų gausa prieš rinkimus visuomenei gali sukelti įtarimų dėl „politinio prieskonio“, teisinėje sistemoje prokuroras privalo remtis įrodymais, o ne politiniu kalendoriumi. Tačiau faktas, kad skirtingi teismai tuos pačius teisės aktus interpretavo skirtingai, kol įsikišo LAT, rodo, kad teisinio aiškumo pradžioje trūko. Šiandien apibrėžtumas kur kas aiškesnis, todėl reikia žiūrėti konkrečioje byloje esančius įrodomus bei veikos motyvus.
Dėl advokato profesinės etikos ir konfidencialumo principų, negaliu įvardinti konkrečių klientų pavardžių ar tikslaus jų skaičiaus. Galiu tik patvirtinti, kad šios bylos reikalauja itin kruopštaus darbo su savivaldybių reglamentais, kurie dažnai buvo tokie painūs ir neaiškūs, jog patys politikai (kartais pagrįstai) teigia buvę suklaidinti pačios sistemos.
Teisingumas „čekiukų“ bylose yra lėtas procesas, nes LAT tik dabar baigia formuoti vieningą praktiką. Svarbiausia žinia politikams – pinigų grąžinimas ir nuoširdus gailėjimasis yra efektyviausias kelias išvengti baudžiamojo teistumo per laidavimo institutą. Tačiau ši sąlyga galioja tik asmenims, kurie pripažįsta padarę nusikalstamą veiką.
Beje, išteisinimas dar nereiškia, kad negali būti kreipiamasi civiline tvarka dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Autorius: Loreta Tumelienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
