Ilgamečio pedagogo Sigito Valančiaus devizas – visada žiūrėti į priekį
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Sigitas Valančius – ilgametis pedagogas, daug metų vadovavęs Marijampolės aukštesniajai žemės ūkio mokyklai, vėliau tapusiai Marijampolės kolegija, o dabar – Sūduvos akademija. Gegužės 1-ąją sukaks lygiai 100 metų, kai Kvietiškyje buvo įkurta žemesnioji Žemės ūkio mokykla, davusi pradžią dabartinei Sūduvos akademijai. Artėjant šiai sukakčiai, susitikome su S. Valančiumi, kuris nuo praėjusių metų kovo jau niekur nebedirba, bet išlieka aktyviu piliečiu, yra Savivaldybės tarybos narys, turi įvairių pomėgių, su žmona Gražina nuolat lanko miesto kultūrinius renginius.
Naujoje vietoje nelengvai pritapo
S. Valančius gimė Klaipėdos rajone, Priekulės miestelyje, ten augo iki 14 metų. Pedagogai tėvai 1972-aisiais persikėlė gyventi į tuometį Kapsuką. „Marijampolė yra mano mamos tėviškė, visi jos giminės čia gyveno, o tėvas gimęs Žemaitijoje, Šilutės rajone. Kai čia apsigyvenome, man nebuvo lengva prisitaikyti, nes ten liko draugai, patekau į svetimą aplinką, tad ir tuometėje antrojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar yra Rimanto Stankevičiaus progimnazija, sunkokai pritapau“, – prisiminė pašnekovas.
Marijampolėje Sigito motina daugelį metų dirbo senųjų Marijampolės vaikų namų direktore, o tėvas buvo pakviestas dirbti į tuometį partijos komitetą. Prasidėjus Persitvarkymui ir atkūrus Nepriklausomybę, abu tėvai grįžo į pedagoginį darbą, motina po vaikų namų uždarymo mokė istorijos tuometėje penktojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Totoraičio progimnazija), tėvas iki pensijos dėstė lietuvių kalbą Suaugusiųjų mokymo centre ir kalėjime.
Paklaustas, kodėl pasirinko studijas tuometėje Kauno žemės ūkio akademijoje, S. Valančius sakė, kad jį visada traukė technika, o į akademiją kartu važiuoti pakalbino bičiulis, marijampoliečiams žinomas vietos politikas Arvydas Bajoras. Kaune S. Valančius įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Studijos patiko, kurso draugai iki šiol nuolat susitinka, bendrauja, šiemet toks susitikimas su antrosiomis pusėmis vyks jau dvidešimtą kartą. Jau gerokai vėliau, 1999 m., S. Valančius baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos magistrantūrą, yra edukologijos magistras.
Užtikrintai laimėjo direktoriaus konkursą
Po studijų, 1980-aisiais, S. Valančius pradėjo profesinę veiklą tuomečiame Kapsuko tarybiniame ūkyje-technikume. Pradėjo dėstytojauti, bet jau po trijų mėnesių buvo paskirtas šios įstaigos komjaunimo komiteto etatiniu darbuotoju. 1984–1987 m. jis buvo tuomečio Kapsuko agropramoninio komplekso profsąjungos rajono komiteto sekretorius, o 1987–1992 metais dirbo Marijampolės agroprekybinio tarybinio ūkio-technikumo direktoriaus pavaduotoju.
– 1992 metais aš laimėjau konkursą aukštesniosios žemės ūkio mokyklos direktoriaus pareigoms užimti, gavau absoliučią balsų daugumą iš penkių kandidatų. Pirmiausia reikėjo suburti ir suvienyti kolektyvą, nes ten visokių dalykų buvo. Vyko kartų kaita, vyresnieji dėstytojai išeidavo į pensiją, ateidavo naujų, aš bandžiau kurti mokyklos tradicijas, – pasakojo S. Valančius.
Buvęs direktorius prisiminė, kaip iškilmingai minėti mokyklos jubiliejai, buvo statomi atminimo ženklai, 1994 metais įkurtas mokyklos muziejus, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Antanas Savukynas. Muziejus turėjo daug eksponatų, jame buvo sukaupta medžiaga apie kiekvieną darbuotoją. Atsirado naujos tradicijos, veikė linksmųjų ir išradingųjų klubai, vyko studentų mediumai. 1992 metais buvo įkurtas profesinio rengimo skyrius, atsirado ir technologinė gimnazija, išleidusi keturias studentų laidas, bet vėliau ministro įsakymu panaikinta.
Kuriant kolegiją, teko sunkiai dirbti
S. Valančius prisimena, kad 1992 metais technikume buvo maždaug 1100 studentų ir apie 150 darbuotojų. Kai buvo įkurta Marijampolės kolegija, 2001 metų rugsėjį jau buvo maždaug 2300 studentų ir 321 darbuotojas, dauguma jų – dėstytojai.
– Mano gyvenimo moto – visada žiūrėti į priekį. Akivaizdu, jeigu nebūtume 1992 metais tapę aukštesniąja mokykla, tai būtumėm žemės ūkio mokykla ir likę, tačiau žemės ūkio mokykla jau buvo Marijampolėje, antros nereikėjo. Mes turėjome labai pasistengti kurdami kolegiją. Tai buvo ketveri sunkaus, įtempto darbo metai, kolektyvas išties gerokai pavargo, bet pasiekėme gerą rezultatą.
Tuometė pedagoginės mokyklos vadovybė kalbino mane, kad dar atidėtume kolegijos kūrimą, bet tai būtų buvusi istorinė klaida. Viskas buvo atlikta laiku. Kolektyvas atliko didelį kūrybinį darbą, rašė dokumentus, dėl to kažkiek nukentėjo ir studijų procesas, nes visi, ypač dėstytojai, buvo labai apkrauti įvairiomis rašliavomis. Tai buvo kūrybinis darbas, nes ministerija jau nesikišo, nevadovavo, skirdavo tiktai išlaikymą, o ir tas finansavimas buvo mažėjantis.
Kai kolegiją įkūrėme, pirmaisiais metais bendras finansavimas buvo 7,2 mln. litų. 2009-aisiais buvo priimta nauja kolegijų finansavimo tvarka, pagal kurią regioninės kolegijos stipriai nukentėjo. Mūsų finansavimas sudarė 4,2 mln. litų, 90 proc. buvo skiriama atlyginimams, o visa kita reikėjo užsidirbti, – teigė buvęs direktorius.
Darbą būsimojoje kolegijoje jis pradėjo Kvietiškyje. Ten buvo visa direkcija, bet ją norėjo iškelti, kad fakultetai dirbtų su savo dekanais. Pavyko įsikurti V. Kudirkos gatvėje esančiame pastate, kuriame direkcija dirbo nuo 2003-ųjų iki 2010 m.
– Man, kaip vadovui, reikėjo kartais labai griežtai pareikalauti, kad baigtųsi tarpusavio barniai, nesusipratimai, kad būtų atliktos reikiamos užduotys. Stengiausi nesikišti į ne savo reikalus, nepalaikyti vienos ar kitos grupuotės. Kai ruošėmės tapti kolegija, vyko daug susirinkimų, kalbėjomės ir aiškinomės apie ateitį, permainų neišvengiamumą ir jų naudą. Kai jau įkūrėme kolegiją, visi suprato, kad kitos išeities nebuvo. Ir jeigu nebūtų ta kolegija įkurta, šiandien neturėtume Sūduvos akademijos, – įsitikinęs S. Valančius.
Dirbo vicemeru ir Administracijos vadovu
2011 metais S. Valančiui su Marijampolės kolegija teko atsisveikinti, kai naujoji jos taryba išrinko direktoriumi kitą asmenį. Tais metais vyko rinkimai į Savivaldybės tarybą, jis tapo Tarybos nariu. Netrukus tuometis meras Vidmantas Brazys pasirinko S. Valančių vicemeru.
– Žinoma, labai skaudėjo širdį, kai po tiek metų teko atsisveikinti su kolegija. Bet laikas išgydo visas žaizdas, o naujasis darbas nebuvo visiškai naujas – kaip vicemeras buvau atsakingas už kultūrą, švietimą ir socialinius klausimus. Tai buvo tikrai labai įdomus laikotarpis, o renginių organizavimas, dalyvavimas juose man iki šiol artima, – sakė vyras.
2015-aisiais pasibaigus kadencijai S. Valančiui pasiūlytas Administracijos direktoriaus postas. Tai buvo naujas iššūkis, dar daugiau atsakomybės.
2017 m. su šiuo darbu teko atsisveikinti, nes taip susiklostė aplinkybės. „Man buvo siūloma arba vadovauti Dramos teatrui, bet ten dirbo kitas direktorius ir ne mano charakteriui kitą žmogų išstumti iš posto, arba eiti dirbti į Marijampolės šilumos ūkio bendrovę. Pastarojoje ir įsidarbinau vyresniuoju inžinieriumi, o pernai kovo 1-ąją išėjau į pensiją“, – sakė vyras.
Nuo 1991 m. S. Valančius yra Socialdemokratų partijos narys, niekada nesiblaškė po jokias kitas partijas. Nuo 2000-ųjų iki šiol, išskyrus 2015–2019 metus, jis yra Marijampolės savivaldybės tarybos narys.
Turi nemažai įvairių pomėgių
– Mes su žmona stengiamės iš aktyvaus gyvenimo neiškristi, lankome įvairius renginius, kurių Marijampolėje tikrai daug ir pačiam įvairiausiam skoniui. Gražina baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, iki vestuvių mes penkerius metus draugavome ir nuolat Vilniuje lankydavome spektaklius, įvairius renginius.
Be to, dar domiuosi numizmatika, kolekcionuoju monetas ir banknotus. Nemažai metų buvau Marijampolės kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio „Sūduvietis“ narys, o dar mokykloje ir studijų pradžioje – tautinių šokių šokėjas.
1980 m. spalio mėnesį atėjau į „Sūduvietį“, kuriame be jokios pertraukos dainavau iki 2019-ųjų balandžio. Kai atšventėme šio ansamblio 50-metį (ansamblis įkurtas 1969 m.), išėjo vadovas Remigijus Morkūnas, kiti mūsų senbuviai, pasitraukiau ir aš. Liko daug gražių prisiminimų apie koncertus, tradicijas, gastroles šalyje ir užsienyje, – kalbėjo pašnekovas.
S. Valančius jau 20 metų aktyviai dalyvauja Marijampolės LIONS klubo veikloje, prieš dešimtmetį buvo jo prezidentas.
Džiaugsmo suteikia vaikai ir anūkai
Abu Valančių vaikai – mokslo daktarai: dukra Indrė dirba Vilniaus universitete, sūnus Rokas – Kauno technologijos universitete. Roko specializacija – saulės energija, šią temą apėmė ir jo daktarinė disertacija. Be to, jis dar dirba ir privačioje firmoje. „Tikrai labai džiaugiuosi vaikų pasiekimais, taip pat ir tuo, kad jie abu mums padovanojo po du anūkus. Indrės vyriausiam Titui jau 18 metų, jo sesuo yra Tėja, o sūnaus Roko vaikai – Aras ir jauniausioji anūkėlė Ugnė, kuri šiemet eis į pirmąją klasę. Vaikai turi vasarnamius, tad mes vasarą nuvažiuojame aplankyti, stengiamės padėti ūkio darbuose. Ir jie pas mus neretai atvažiuoja.
Labai mėgstame keliauti. Kai jau vaikai užaugo, nuolat lankome įvairias pasaulio šalis, daug jų teko aplankyti ir darbo reikalais, kai dar vadovauvau kolegijai“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas apie savo svajones, S. Valančius įvardino norą kuo ilgiau išlikti aktyviam, būti geros sveikatos ir netapti našta kitiems. „Norisi dar kuo daugiau imti iš gyvenimo dabar, kol dar gali paimti. Juk ateis laikas, kai norėsi, bet jau nebegalėsi“, – sakė jis.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
