Gintaras Končius: „Kodėl nepasiskelbus, kad Plungė yra vartai į Žemaitijos širdį?!“
Antikva
Turinį įkėlė
– Gerbiamas Gintarai, kaip jūs su žmona Virginija, abu vilniečiai, atsiradote Plungės rajone?
– Mano bočius profesorius Ignas Končius gimė Purvaičiuose, Plungės rajone, mano tėvas dr. Algirdas Končius gimė Petrograde, o aš gimiau ir augau Vilniuje. Mūsų šeimoje, ypač mano tėvas, dažnai kalbėdavo apie senąją probočių Končių sodybą Purvaičiuose. O dar ir mano ciocė Jadzė vis man primindavo sakydama: „Esi išpėndiejės žemaitis“. Tad kai atsirado galimybė nusipirkti buvusią probočių sodybą, negalėjome praleisti šios progos. Ir mano Virginija, nors augusi Dzūkijoje, pirmoji paragino, kad negalima nepirkti. Taip šioje sodyboje ir vėl apsigyveno Končių palikuonis, o ir Virginija vos ne tuoj pat pasidarė užkietėjusi Žemaitijos patriotė.
Mudu su žmona jau daugiau nei dvidešimt metų būtinai vasarojame Purvaičiuose. O ir kitu metu stengiamės kuo ilgiau čia pabūti.
– Jūsų iniciatyva „Končėinoje“ vyko ne vienas ir ne du įdomūs projektai, stovyklos, renginiai...
– Profesorius Ignas Končius buvo žinomas mokslininkas ir kultūrininkas, tad jo sodyboje dar nuo pačių seniausių laikų buvo įprasta žmonėms rinktis, susitikti, sužinoti naujienas‚ „pasirokouti“, pamuzikuoti, pašokti, pasilinksminti.
– O jums su Virginija pradėjus čia įsigyventi, sodyba vėl ėmė burti žmones, jaunimą.
– Čia viskas vyksta Virginijos dėka. Pamenu, kaip smagiai vykdavo darbas daržinėje įkurtose vaikų dailės ir teatro „studijose“, susirinkdavo vaikai ir iš aplinkinių kaimų, ir iš toliau – Plungės, Rietavo. Nustebome, kai išgirdome, kad mūsų sodybą pradėta vadinti „Končėina“. Tą vieną vasarą vaikų dailės stovykloje „dėstytoju“ dirbęs prof. Albertas Gurskas padarė užrašo „Končėina“ projektą, o išdrožė labai gerai medžio darbų paslaptis žinantis meistras a. a. Vaclovas Pakalniškis.
Beje, verta paminėti, kad iš mūsų dailės užsiėmimuose dalyvavusių vaikų užaugo net keturi profesionalūs dailininkai.
Pernai liepos mėnesį surengėme susitikimą su buvusiais stovyklautojais. Jį padėjo organizuoti šaunioji stovyklų dalyvė Aušrinė Lenkšaitė-Repečkienė ir kiti. Turėjau tikslą atiduoti buvusiems stovyklautojams išsaugotus jų darbus. Atvažiavo suaugę, šaunus, stiprūs žmonės, kai kurie jau su savo vaikais. Buvo puiki nuotaika ir daug nuoširdaus džiaugsmo imant į rankas kadais jau pamirštus savo vaikystės dienų piešinius.
O kur dar čia veikusi teatro studija. Aktorės Renatos Vagnerytės šeimos dėka buvo pastatyti keli spektakliai ir rodyti ne tik Purvaičių studijos-daržinės scenoje, bet ir Žlibinų bei Plungės kultūros centruose.
Prof. Igno Končiaus gimtinė yra tikrai įstabi ir turtinga, kiek daug įdomių žmonių čia yra buvę. Organizuoto daugiametės „Pražydėjusio jazmino“ šventės, skautų stovyklos ir susibūrimai, susitikimai su rašytojais, menininkais, kitais įdomiais žmonėmis. Mano kolega ir draugas dr. Algis Sodeika, apsilankęs sodyboje pirmaisiais metais, padovanojo didelę knygą įvykiams užrašyti. Ši knyga yra pildoma gana nuosekliai ir kada nors bus didelis „lobis“ kokiam entuziastui kraštotyrininkui.
– Papasakokite daugiau apie šios ypatingos vietos istoriją.
– Tai XIX amžiaus sodyba. Senas namas, kuris dar išlikęs, buvo pastatytas proprobočiaus baudžiauninko Silvestro Končiaus. Jis savo darbu išpirko du valakus žemės Purvaičiuose iš dvarininko Šukštos, medingėniškio, ir pradėjo čia kurti savo ūkį. Senojo namo didesnė dalis yra jo rankų darbas. Silvestro jauniausias sūnus Antanas Končius perėmė tėvo ūkį, parsivedė žmoną Anastasiją Saudargaitę iš Skruzdynių. O Antano jauniausias sūnus Ignas Končius, pabaigęs Sankt Peterburgo universitetą, grįžo fizikos mokytoju į Palangos gimnaziją ir čia vedė palangiškę Mariją Kentraitę.
Kad jau prakalbome apie istorijos faktus, pasinaudosiu proga ir pareklamuosiu Lietuvos nacionalinio muziejaus išleista knygą – profesoriaus Igno Končiaus „Mano eitasis kelias“. Tai vertinga knyga ir turėtų būti ypatingai įdomi plungiškiams bei palangiškiams. Plungiškis miškininkas Algis Krajinas, pastudijavęs minėtą knygą, įvykdė įdomų projektą – ėjo joje aprašytais takais, išvaikščiotais Igno jaunystėje. Fotografavo tas vietas ir papildė jas citatomis iš knygos, kurias net išvertė į žemaičių kalbą.
Praėjusios vasaros pabaigoje Končėinoje lankėsi Palangos bibliotekos darbuotojai. Biblioteka ir Palangos savivaldybė leidžia Igno Končiaus ir Viktoro Ruokio studiją „Palangos kraštas“. Tai pakartotinis leidimas, tikėtina, pasirodysiantis šiemet, mat minime Igno Končiaus gimimo 140-ąsias metines.
– Kaip jūs pats jaučiatės gimtuosiuose senelio kraštuose? Ar jums patinka Plungė?
– Plungės miestas visada mus maloniai nuteikia. Su Plunge supažindinam visus savo svečius: tiek savus, tiek iš užsienio atvykusius. Ir visi sako, kad Plungės miestas gražiai sutvarkytas.
Ir tikrai – bevedžiodamas atsivežtą svečią negali nesidžiaugti Žemaičių dailės muziejumi, puikiu parku, o kokia nuostabi biblioteka tame parke... Laisvės alėja, Vytauto gatvė su ypatingos akustikos bažnyčia viename gale ir Plungės kultūros centro rūmais kitame. O kur dar visos tos puikios vietos, kur gali skaniai pavalgyti ir išgerti geros kavos su kokiu ypatingu skanumynu! Ir dar – mieste visur tvarka ir švara. Todėl esu didžiulis Plungės patriotas. Džiaugiuosi visais šio ypatingo miesto pasiekimais.
Kas daro jį ypatingą? Žmonės! Plungėje dirba ir gyvena labai šaunūs žmonės, verti didžiausio pagyrimo. Dėka jų miestas augs ir vystysis. Man taip norisi, kad būtų paskelbta, jog Plungė yra vartai į Žemaitijos nacionalinį parką. O juk vartai simbolizuoja kvietimą atvykti, pasisvečiuoti.
Tikrai graži idėja buvo apjuosti Platelių ežerą dviračių taku, tik reikėtų jį sujungti su Plunge, su jos traukinių stotimi. Kad ir specialiai pažymėtais kaimų keliukais. Gal Plungės skautai kartu su kaimo turizmo verslo atstovais galėtų juos parinkti ir išbandyti. Viską reikėtų organizuoti didesniam žmonių patogumui, daryti „europiniu lygiu“. Mes jau įrodėme, kad tai mokame.
– Tikiu, kad jūsų galvoje sukasi ne viena tokia idėja.
– Pažiūrėkite, kiek daug gražių, ekonomiškų ir modernių namų dabar statoma Plungėje bei aplink ją. Akivaizdu, kad šių namų gyventojai yra racionalūs, protingi žmonės. Šių žmonių bendruomenė yra didelė jėga. Ir ši jėga turi pradėti reikštis, rodyti pavyzdį kasdieniame gyvenime.
Pastebėjau dar tokį dalyką. Dabar madinga apsitverti aukštomis, neperžvelgiamomis tvoromis. Žmonės tarsi nori slėpti savo aplinką nuo praeivio žvilgsnio. Prisimenu, mano abiejų močiučių ir keletos „ciocių“ kiemuose augdavo labai daug gėlių, krūmelių. Ir jos su visais dalinosi tuo grožiu, o dabar visur tokios tvoros... Atrodo, kad žmonės slepiasi ar slepia kažką. Arba atmeta savo ryšį su kaimynu, su bendruomene, aplinka.
Pinigai yra labai geras „įrankis“, bet tiktai protingų plungiškių rankose. Todėl pinigus, ypač skirtus visuomenės gyvenimui ir jo reikmėms tvarkyti, reikia atiduoti valdyti protingiems, moraliems, piliečiams, suprantantiems bendruomenės svarbą.
O kokius skandalus dabar turime Seime, Vyriausybėje... „Čekiukininkai“ yra elementarūs smulkūs vagys ir nežinia, ar kada vėl „neatsispirs“ pagundai kažką pasisavinti ir taip padaryti nepataisomą skriaudą Lietuvos valstybei. Ar jie nežinojo, nesuprato, kad netinkamai elgiasi?!
Apskritai politologai dabar kalba apie tai, kad bėgant laikui demokratinėse valstybėse į valdžią renkamos vis didesnės vidutinybės, nes rinkėjai nori sau vis „švelnesnių“ gyvenimo sąlygų. Deja, mes nemėgstame griežtų, reiklių mokytojų ir tik vėliau suprantame, kad jie buvo geri. Tas pats yra ir su visuomene. Bijome žmonių su moralės „stuburu“, nes jie mus spaudžia laikytis labiau racionalių taisyklių ir įstatymų, todėl išsirenkame vidutinybes.
Plungiškiai turi puikų įrankį kurti vis turtingesnį, šviesesnį, prasmingesnį gyvenimą – rek rokoutis!
Autorius: Simona STUOPELYTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
