„Laudato si’“ – 10 metų. E. Šiaudvytienė – apie universalią integraliosios ekologijos reikšmę
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Į šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti su LCC tarptautinio universiteto politikos mokslų dėstytoja, naująja LCC Tikėjimo ir žmogiškojo klestėjimo tyrimų centro vadove dr. ELENA ŠIAUDVYTIENE. Pašnekovė taip pat tiria Bažnyčios socialinį mokymą.
Laudato si’ pasirodymas 2015 metais, nors ir lydėtas nutekinimo žiniasklaidoje šešėlio, buvo kūrybingas ir stulbinantis Pranciškaus pontifikato pradžios pareiškimas. Kokia būtų šios enciklikos vieta ankstesnių XIX–XX amžiaus Bažnyčios socialinių enciklikų kontekste ir kuo unikalus Pranciškaus indėlis? Chronologinės skalės pradine riba laikykime Leono XIII Rerum novarum. Ar teisingas Laudato si’ apribojimas tik ekologiniu kontekstu? Ir kaip ekologija šiame dokumente suprantama?
Džiaugiuosi, kad kalbame apie popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato si’. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima teigti, kad šiuo dokumentu Bažnyčios socialinis mokymas pradėjo naują ekologinės minties epochą. Ypač prasminga apie tai kalbėti šiandien, kai iš dešimties metų perspektyvos vis aiškiau suvokiame, kokio masto ir gelmės paradigminis pokytis anuomet įvyko. Laudato si’ žymi lūžio tašką, nes pirmą kartą moderniais laikais ekologija tampa esmine Bažnyčios socialinės ir teologinės minties dalimi, o rūpinimasis kūrinija pateikiamas kaip tai, kas kyla iš pačios krikščioniško tikėjimo esmės ir yra neatsiejama jo dalis. Šitaip popiežius Pranciškus keičia ankstesnį požiūrį, kai ekologija buvo nagrinėjama tik kaip šalutinis vystymosi, teisingumo ar kitų socialinių klausimų aspektas.
Nors socialinės minties tradicija siekia pirmuosius krikščionybės amžius, popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklika Rerum novarum laikoma Bažnyčios socialinio mokymo pradžia. Tai popiežių, Bažnyčios susirinkimų ir vietinių bažnyčių dokumentuose išreikšta moralinės teologijos refleksija apie tai, kaip tikėjimas, siekdamas bendrojo gėrio, formuoja mūsų gyvenimą modernioje visuomenėje. Enciklika buvo skirta darbininkų teisėms ir jų gyvenimo sąlygoms aptarti, tačiau joje jau galime įžvelgti ir dabartinio požiūrio į gamtą užuomazgų. Pavyzdžiui, tekste pabrėžiama, kad žmogus, gavęs Dievo dovanas, t. y. gamtos išteklius ar nuosavybę, turi elgtis atsakingai „kaip Dievo Apvaizdos tarnas kitų labui“ (Rerum novarum, §22).
Enciklika „Rerum novarum“ ir popiežius Leonas XIII. Europos katalikų darbininkų judėjimo (ECWM) nuotrauka
Bažnyčia ekologijos temas ėmė nuosekliau nagrinėti tik XX amžiaus antrojoje pusėje. 1967 metais popiežius Paulius VI paskelbė encikliką Populorum progressio, kurioje pirmą kartą suformulavo visapusiško, arba integraliojo, vystymosi sampratą. Šiuo terminu pabrėžiama, kad tikrasis žmonijos pažangos matas nėra vien ekonominis augimas – jis turi apimti ir socialinę gerovę, kultūrą, dvasines vertybes bei atsakingą naudojimąsi gamtiniais ištekliais.
Visapusiškas vystymasis – tai „kiekvieno ir viso žmogaus vystymasis“ (Populorum progressio, §14). Ši idėja davė pagrindą vėlesnei popiežiaus Pranciškaus integraliosios ekologijos sampratai, kuri išplėtė visapusiško vystymosi principą įtraukdama ir rūpinimąsi visa kūrinija, taip pabrėždama žmogaus, visuomenės ir gamtos tarpusavio ryšį. Be to, manoma, kad visapusiško vystymosi idėja ir Romos klubo leidiniai, ypač garsusis pranešimas The Limits of Growth („Augimo ribos“, 1972), padėjo formuotis naujam požiūriui į vystymąsi – siekiui derinti ekonominę, socialinę ir aplinkos gerovę. Šis integruotas požiūris vėliau tapo pagrindu Jungtinių Tautų darnaus vystymosi vizijai.
Taigi XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Bažnyčios socialinis mokymas ekologinius klausimus nagrinėjo visapusiško vystymosi kontekste. Atsakomybė už gamtą siejama su pasaulinio teisingumo siekiu. Perteklinis vystymasis ir vartotojiškumas ekonomiškai stipresnėse šalyse matomi kaip kliūtis besivystančių šalių pažangai. Dėl to šių šalių skurdas didėja ir yra vis dažniau nulemtas ekologinių priežasčių.
Tokia perspektyva atsispindi enciklikoje Populorum progressio, Šventojo Sosto pozicijoje per Stokholmo aplinkos konferenciją 1972 metais ir popiežiaus Pauliaus VI 1971 metų apaštališkajame paraginime Octogesima adveniens. Iš šio laikotarpio enciklika Laudato si’ perėmė šiuos svarbiausius dalykus: vartotojiškumo kritiką, ekologinių problemų siejimą su gyvenimo būdo klausimais ir universaliosios gėrybių paskirties principą, grindžiamą kūrimo teologija. Pagal šį principą gamtos ištekliai skirti visiems žmonėms, todėl neteisinga, kai juos pasisavina tik maža žmonijos dalis.
Popiežius Jonas Paulius II pirmasis atkreipė dėmesį, kad ekologinės problemos kyla iš klaidingo žmogaus ir jo santykio su pasauliu supratimo. Jis pabrėžė, kad ekologinės krizės priežastis yra moralinė krizė, ir pirmasis kalbėjo apie ekologinio atsivertimo būtinybę. 1991 metais enciklikoje Centesimus annus Jonas Paulius II į Bažnyčios socialinį mokymą įtraukė žmogaus ekologijos sąvoką. Popiežius rašo, kad, be gamtos naikinimo, dar didesnį pavojų kelia žmogiškosios aplinkos nykimas, nes „pernelyg mažai reikšmės teikiama tikrosios „žmogaus ekologijos“ moralinių sąlygų apsaugai“ (Centesimus annus, §38).
Dr. Elena Šiaudvytienė Oksfordo universiteto „Laudato si'“ tyrimų instituto konferencijoje „Teologija ir integralioji ekologija: nauji požiūriai į mūsų planetos krizę“ 2025 m. balandžio 25–26 d. Asmeninio archyvo nuotrauka
Žmogaus ekologija apima moralinės, dvasinės ir socialinės aplinkos apsaugą, grindžiamą pagarba orumui, šeimai ir Dievo duotai žmogaus prigimčiai. Jono Pauliaus II mokymas šią sąvoką supranta socialine ir kultūrine prasme ir aptaria atskirai nuo gamtinės ekologijos, kuri apima rūpinimąsi gamtos ir kūrinijos išsaugojimu. Nors žmogaus ir gamtos ekologijos skirtis čia grindžiama antropocentristine paradigma – kai kūrinijos vertė matoma tik per jos santykį su žmogumi – vis dėlto ji jau turi esminę įžvalgą apie žmogaus ir jo aplinkos, arba civilizacijos ir biosferos, ryšį. Būtent šią įžvalgą vėliau plėtojo popiežius Pranciškus.
Popiežius Benediktas XVI toliau plėtojo pirmtako mokymą apie ekologiją. Remdamasis Jono Pauliaus II 1990 metų Pasaulinės taikos dienos žinia, jis 2007-ųjų žinioje pabrėžė, kad siekiant taikos pasaulyje reikia nepamiršti ryšio tarp žmogaus ekologijos ir gamtinės ekologijos. Apie žmogaus ir gamtos sąsają jis rašė ir 2009 metų enciklikoje: „Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybės ir lytiškumo, santuokos, šeimos, socialinių santykių, vienu žodžiu, visapusiško žmogaus vystymosi atžvilgiu. Mūsų pareigos aplinkai susijusios su pareigomis žmogui, kaip tokiam, ir kitiems“ (Caritas in veritate, §51).
Be to, popiežius Benediktas XVI suformulavo ekologinės etikos viziją, grindžiamą prigimtinės teisės samprata. Jis rašė, kad gamta yra „įstabus Kūrėjo kūrinys, kuriam būdinga sava „gramatika“, pateikianti tikslus ir kriterijus, įgalinančius kūrinius tuo naudotis ne funkcionaliai ir savavališkai, bet išmintingai“ (Caritas in veritate, §48).
Tad, istoriškai pažvelgę į Bažnyčios socialinį mokymą apie ekologiją, galime matyti kelias tarpusavyje susijusias kryptis, kurios buvo sujungtos per popiežiaus Pranciškaus integraliosios ekologijos sampratą: 1) universalios gėrybių paskirties principas ir pasaulinio teisingumo klausimas; 2) atsakingo elgesio su gamtos gėrybėmis siekis; 3) visapusiško vystymosi idėja; 4) žmogaus ekologija; 5) neatsiejamas ryšys tarp socialinių ir gamtinių sistemų; 6) ekologinė etika, grindžiama krikščioniška antropologija ir prigimtine teise. Nors buvusio Bažnyčios mokymo susisteminimas yra reikšmingas, enciklika Laudato si’ yra išskirtinė dėl kitko.
Šv. Pranciškus Asyžietis. Pexels.com nuotrauka
Šv. Pranciškaus laikais „Kūrinijos giesmė“ žymėjo lūžį, atsakydama į katarų neigiamą materijos ir pasaulio vertinimą, o šiandien reikalingas panašus dvasinis pokytis, nes gamta vis dar dažnai suvokiama tik kaip išteklius žmogaus poreikiams tenkinti.
Enciklikoje šv. Pranciškus pristatomas kaip integraliosios ekologijos modelis – žmogus, kurio gyvenimas liudijo darną su Kūrėju ir visa kūrinija. Būtent šią darnos viziją Laudato si’ apibrėžia kaip integraliąją ekologiją, grindžiamą visų dalykų tarpusavio ryšiu ir gyvu santykiu su Dievu, iš kurio kyla tikrasis rūpinimasis žmogumi ir pasauliu. Enciklikoje rašoma, kad šv. Pranciškus „mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė“ (§10). Laudato si’ šios šv. Pranciškaus išgyventos darnos siekį pristato kaip ekologinio atsivertimo kelią – suardytų santykių su Kūrėju, kūrinija, kitais žmonėmis ir savimi atitaisymą (§66).
Popiežius Pranciškus taip pat rašo, kad šv. Pranciškus buvo „mistikas ir piligrimas“ (§10). Jis norėjo pabrėžti pirmiausia šventojo mistinį žvilgsnį į tikrovę, t. y. gebėjimą pažinti pasaulį ne tik protu, bet ir širdimi. Mistikas veikia gnoseologiniame horizonte, kuriame susilieja empirinis ir metaempirinis pažinimo lygmenys: empirinis grindžiamas tiesiogine patirtimi, o metaempirinis – dvasiniu, simboliniu ir transcendentiniu tikrovės suvokimu. Taip Pranciškus išreiškia atvirumą kitoms pažinimo kategorijoms, leidžiančioms žmogui peržengti vien mokslo ar racionalaus mąstymo ribas. Šis mistinis atvirumas padeda matyti kūriniją kaip prasmingą visumą, kurioje dvasinis ir gamtinis pasauliai yra neatskiriamai susiję, ir tai tampa integraliosios ekologijos pagrindu.
Šv. Pranciškus vadinamas ir piligrimu, nes matė visą gyvenimą kaip žmogaus kelionę su kūrinija pas Dievą. Tokia piligrimystė reiškia dvasinį žmogaus kelią – jame augama per santykį su Dievu, kitais ir pasauliu. Šv. Pranciškaus pavyzdys primena, kad žmogus nėra už kūrinijos ribų. Ši bendros kelionės patirtis atskleidžia integraliosios ekologijos esmę – viskas yra susiję, o tikrasis dvasinis augimas neatsiejamas nuo rūpinimosi visa kūrinija.
Popiežius Pranciškus troško, kad Laudato si’ pasiektų kuo daugiau žmonių. Tad šv. Pranciškaus figūra tampa reikšminga ir tuo, kad jis buvo ne tik artimas Bažnyčiai, bet ir „mylimas daugelio nekrikščionių“ (§10). Pavyzdžiui, 1992 metais žurnalas „Time“ šv. Pranciškų Asyžietį paskelbė vienu įtakingiausių antrojo tūkstantmečio žmonių. Filosofas Maxas Scheleris šį šventąjį apibūdina kaip vieną didžiausių sielos ir dvasios skulptorių Europos istorijoje.
Vienas žinomiausių XX amžiaus istorikų Arnoldas Toynbee išreiškė susižavėjimą šv. Pranciškaus Asyžiečio asmenybe ir pabrėžė jo reikšmę šiuolaikiniam žmogui bei aplinkai. Filosofo teigimu, jei norime išgelbėti Žemę ir išsaugoti biosferą ateities kartoms, turime nebe sekti materialinės gerovės siekusio Pietro Bernardone's pavyzdžiu, bet rinktis jo sūnaus šv. Pranciškaus kelią, kuris įkūnija žmogaus ir kūrinijos darną. Netgi istorikas Lynnas White’as, kaltinęs krikščionybę prisidėjus prie ekologinės krizės, matė šv. Pranciškų kaip pavyzdį visai žmonijai – kaip naujo, darnesnio žmogaus ir gamtos santykio simbolį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Enciklika „Rerum novarum“ ir popiežius Leonas XIII. Europos katalikų darbininkų judėjimo (ECWM) nuotrauka
Bažnyčia ekologijos temas ėmė nuosekliau nagrinėti tik XX amžiaus antrojoje pusėje. 1967 metais popiežius Paulius VI paskelbė encikliką Populorum progressio, kurioje pirmą kartą suformulavo visapusiško, arba integraliojo, vystymosi sampratą. Šiuo terminu pabrėžiama, kad tikrasis žmonijos pažangos matas nėra vien ekonominis augimas – jis turi apimti ir socialinę gerovę, kultūrą, dvasines vertybes bei atsakingą naudojimąsi gamtiniais ištekliais.
Visapusiškas vystymasis – tai „kiekvieno ir viso žmogaus vystymasis“ (Populorum progressio, §14). Ši idėja davė pagrindą vėlesnei popiežiaus Pranciškaus integraliosios ekologijos sampratai, kuri išplėtė visapusiško vystymosi principą įtraukdama ir rūpinimąsi visa kūrinija, taip pabrėždama žmogaus, visuomenės ir gamtos tarpusavio ryšį. Be to, manoma, kad visapusiško vystymosi idėja ir Romos klubo leidiniai, ypač garsusis pranešimas The Limits of Growth („Augimo ribos“, 1972), padėjo formuotis naujam požiūriui į vystymąsi – siekiui derinti ekonominę, socialinę ir aplinkos gerovę. Šis integruotas požiūris vėliau tapo pagrindu Jungtinių Tautų darnaus vystymosi vizijai.
Taigi XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Bažnyčios socialinis mokymas ekologinius klausimus nagrinėjo visapusiško vystymosi kontekste. Atsakomybė už gamtą siejama su pasaulinio teisingumo siekiu. Perteklinis vystymasis ir vartotojiškumas ekonomiškai stipresnėse šalyse matomi kaip kliūtis besivystančių šalių pažangai. Dėl to šių šalių skurdas didėja ir yra vis dažniau nulemtas ekologinių priežasčių.
Tokia perspektyva atsispindi enciklikoje Populorum progressio, Šventojo Sosto pozicijoje per Stokholmo aplinkos konferenciją 1972 metais ir popiežiaus Pauliaus VI 1971 metų apaštališkajame paraginime Octogesima adveniens. Iš šio laikotarpio enciklika Laudato si’ perėmė šiuos svarbiausius dalykus: vartotojiškumo kritiką, ekologinių problemų siejimą su gyvenimo būdo klausimais ir universaliosios gėrybių paskirties principą, grindžiamą kūrimo teologija. Pagal šį principą gamtos ištekliai skirti visiems žmonėms, todėl neteisinga, kai juos pasisavina tik maža žmonijos dalis.
Popiežius Jonas Paulius II pirmasis atkreipė dėmesį, kad ekologinės problemos kyla iš klaidingo žmogaus ir jo santykio su pasauliu supratimo. Jis pabrėžė, kad ekologinės krizės priežastis yra moralinė krizė, ir pirmasis kalbėjo apie ekologinio atsivertimo būtinybę. 1991 metais enciklikoje Centesimus annus Jonas Paulius II į Bažnyčios socialinį mokymą įtraukė žmogaus ekologijos sąvoką. Popiežius rašo, kad, be gamtos naikinimo, dar didesnį pavojų kelia žmogiškosios aplinkos nykimas, nes „pernelyg mažai reikšmės teikiama tikrosios „žmogaus ekologijos“ moralinių sąlygų apsaugai“ (Centesimus annus, §38).
Dr. Elena Šiaudvytienė Oksfordo universiteto „Laudato si'“ tyrimų instituto konferencijoje „Teologija ir integralioji ekologija: nauji požiūriai į mūsų planetos krizę“ 2025 m. balandžio 25–26 d. Asmeninio archyvo nuotrauka
Žmogaus ekologija apima moralinės, dvasinės ir socialinės aplinkos apsaugą, grindžiamą pagarba orumui, šeimai ir Dievo duotai žmogaus prigimčiai. Jono Pauliaus II mokymas šią sąvoką supranta socialine ir kultūrine prasme ir aptaria atskirai nuo gamtinės ekologijos, kuri apima rūpinimąsi gamtos ir kūrinijos išsaugojimu. Nors žmogaus ir gamtos ekologijos skirtis čia grindžiama antropocentristine paradigma – kai kūrinijos vertė matoma tik per jos santykį su žmogumi – vis dėlto ji jau turi esminę įžvalgą apie žmogaus ir jo aplinkos, arba civilizacijos ir biosferos, ryšį. Būtent šią įžvalgą vėliau plėtojo popiežius Pranciškus.
Popiežius Benediktas XVI toliau plėtojo pirmtako mokymą apie ekologiją. Remdamasis Jono Pauliaus II 1990 metų Pasaulinės taikos dienos žinia, jis 2007-ųjų žinioje pabrėžė, kad siekiant taikos pasaulyje reikia nepamiršti ryšio tarp žmogaus ekologijos ir gamtinės ekologijos. Apie žmogaus ir gamtos sąsają jis rašė ir 2009 metų enciklikoje: „Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybės ir lytiškumo, santuokos, šeimos, socialinių santykių, vienu žodžiu, visapusiško žmogaus vystymosi atžvilgiu. Mūsų pareigos aplinkai susijusios su pareigomis žmogui, kaip tokiam, ir kitiems“ (Caritas in veritate, §51).
Be to, popiežius Benediktas XVI suformulavo ekologinės etikos viziją, grindžiamą prigimtinės teisės samprata. Jis rašė, kad gamta yra „įstabus Kūrėjo kūrinys, kuriam būdinga sava „gramatika“, pateikianti tikslus ir kriterijus, įgalinančius kūrinius tuo naudotis ne funkcionaliai ir savavališkai, bet išmintingai“ (Caritas in veritate, §48).
Tad, istoriškai pažvelgę į Bažnyčios socialinį mokymą apie ekologiją, galime matyti kelias tarpusavyje susijusias kryptis, kurios buvo sujungtos per popiežiaus Pranciškaus integraliosios ekologijos sampratą: 1) universalios gėrybių paskirties principas ir pasaulinio teisingumo klausimas; 2) atsakingo elgesio su gamtos gėrybėmis siekis; 3) visapusiško vystymosi idėja; 4) žmogaus ekologija; 5) neatsiejamas ryšys tarp socialinių ir gamtinių sistemų; 6) ekologinė etika, grindžiama krikščioniška antropologija ir prigimtine teise. Nors buvusio Bažnyčios mokymo susisteminimas yra reikšmingas, enciklika Laudato si’ yra išskirtinė dėl kitko.
Laudato si’ grįžta prie teologijos, kuri mato kūriniją kaip Kūrinijos Evangeliją (taip vadinasi ir enciklikos antrasis skyrius) – kaip Gerąją Naujieną, atveriančią Dievo išgelbėjimo slėpinį ir jame dalyvaujančią.Popiežiškojo Saleziečių universiteto profesorius ir buvęs Vatikano Ekologijos ir kūrinijos sektoriaus koordinatorius tėvas Joshtromas Isaacas Kureethadamas knygoje The Ten Green Commandments of „Laudato si’“ („Dešimt žaliųjų Laudato si’ įsakymų“, 2015) rašo, kad ši enciklika yra radikali ne tik socialiniu mokymu, bet ir pirmiausia – kūrinijos teologija. Ji ne tik integruoja ankstesnį Bažnyčios socialinį mokymą ekologijos srityje, bet ir žymi lūžį dėl Katalikų Bažnyčios požiūrio į gamtos pasaulį, kuris susiformavo nuo Vatikano II susirinkimo iki popiežiaus Pranciškaus pontifikato. Kūrinija vėl pradedama suvokti kaip savaime vertinga, t y. ne vien per žmogaus perspektyvą, ne antropocentristiškai (Laudato si’, §33). Laudato si’ grįžta prie teologijos, kuri mato kūriniją kaip Kūrinijos Evangeliją (taip vadinasi ir enciklikos antrasis skyrius) – kaip Gerąją Naujieną, atveriančią Dievo išgelbėjimo slėpinį ir jame dalyvaujančią. Ši teologija, kurios centre yra Kūrinijos Evangelija, pabrėžia, kad rūpinimasis kūrinija yra ne antraeilis mūsų tikėjimo aspektas, bet neatsiejama jo dalis. Teologijai, kuri yra nutolusi nuo Kūrinijos Evangelijos, irgi reikia ekologinio atsivertimo. Todėl popiežiui Pranciškui ekologinė krizė nėra tik aplinkosauginė ar moralinė, ji kyla iš gilesnės, dvasinės, krizės. Laudato si’, cituodamas popiežių Benediktą XVI, jis rašo: „Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes didelės tapo vidinės dykumos, todėl ekologinė krizė mus šaukia į gilų vidinį atsivertimą“ (§217). Kitas išskirtinis Laudato si’ bruožas – jos pamatinis dialogo siekis. Enciklika adresuota kiekvienam pasaulio gyventojui. Siekdama sudominti kuo daugiau žmonių, Bažnyčia apie šios enciklikos išleidimą paskelbė iš anksto – 2014-ųjų sausį, t. y. likus net 18 mėnesių iki oficialaus paskelbimo. Todėl pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežiaus laiško buvo laukiama iš anksto, o jo paskelbimo dieną trumpai sutriko Vatikano interneto svetainės veikla – neatlaikė milžiniško lankytojų srauto. Pats enciklikos tekstas taip pat kviečia į dialogą. Laudato si’ išsiskiria tuo, kad plačiai remiasi naujausiais mokslo atradimais apie klimato kaitą, cituoja kitų krikščioniškų konfesijų ir religijų autorius, taip pat filosofus. Enciklikos kalba elegantiška, paprasta ir įtrauki – ji prieinama plačiai skaitytojų auditorijai. Dokumente argumentai pateikiami tiek teologiniu, tiek sekuliariu požiūriu, kad tikėjimu grindžiami aiškinimai būtų suprantami ir pliuralistinėje visuomenėje. Pats enciklikos pavadinimas („Būk pagarbintas“) paimtas iš šventojo Pranciškaus Asyžiečio kreipinio į kūriniją. Kokia rėmimosi šiuo šventuoju funkcija: ji labiau nuorodinė, instrumentinė ar vis dėlto esminė enciklikos žiniai? Ar būtų galima Pranciškų Asyžietį pakeisti bet kuriuo kitu šventuoju? Manau, šv. Pranciškaus Asyžiečio figūra yra esminė Laudato si’ teologinės ir dvasinės žinios dalis. Pačioje enciklikoje parašyta, kad jis pasirinktas kaip „tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys“, nes „jis rodė ypatingą dėmesį Dievo kūrinijai, taip pat didžiausiems vargšams bei paliktiesiems likimo valiai“ (§10). Vadinasi, šv. Pranciškus pirmiausia svarbus tuo, kad mylėjo varginguosius ir visą kūriniją broliška meile. Prieš 800 metų sukurtoje „Kūrinijos giesmėje“ jis šlovina Dievą su visais kūriniais ir parodo, kad meilė kūrinijai ir vargšams kyla iš tos pačios broliškos meilės viskam, ką sukūrė Dievas. Popiežius Pranciškus cituoja šv. Bonaventūrą, kuris pasakojo, kad šv. Pranciškus „laikydamas, jog visų dalykų kilmė yra bendra, jautė dar didesnę pagarbą, o kūrinius, net visiškai mažus, vadindavo broliu ar seserimi“ (§11). Taigi šv. Pranciškaus broliškos meilės santykis su gamta pranoksta tiek jos valdymo, tiek administravimo modelius.
Šv. Pranciškus Asyžietis. Pexels.com nuotrauka
Šv. Pranciškaus laikais „Kūrinijos giesmė“ žymėjo lūžį, atsakydama į katarų neigiamą materijos ir pasaulio vertinimą, o šiandien reikalingas panašus dvasinis pokytis, nes gamta vis dar dažnai suvokiama tik kaip išteklius žmogaus poreikiams tenkinti.
Enciklikoje šv. Pranciškus pristatomas kaip integraliosios ekologijos modelis – žmogus, kurio gyvenimas liudijo darną su Kūrėju ir visa kūrinija. Būtent šią darnos viziją Laudato si’ apibrėžia kaip integraliąją ekologiją, grindžiamą visų dalykų tarpusavio ryšiu ir gyvu santykiu su Dievu, iš kurio kyla tikrasis rūpinimasis žmogumi ir pasauliu. Enciklikoje rašoma, kad šv. Pranciškus „mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė“ (§10). Laudato si’ šios šv. Pranciškaus išgyventos darnos siekį pristato kaip ekologinio atsivertimo kelią – suardytų santykių su Kūrėju, kūrinija, kitais žmonėmis ir savimi atitaisymą (§66).
Popiežius Pranciškus taip pat rašo, kad šv. Pranciškus buvo „mistikas ir piligrimas“ (§10). Jis norėjo pabrėžti pirmiausia šventojo mistinį žvilgsnį į tikrovę, t. y. gebėjimą pažinti pasaulį ne tik protu, bet ir širdimi. Mistikas veikia gnoseologiniame horizonte, kuriame susilieja empirinis ir metaempirinis pažinimo lygmenys: empirinis grindžiamas tiesiogine patirtimi, o metaempirinis – dvasiniu, simboliniu ir transcendentiniu tikrovės suvokimu. Taip Pranciškus išreiškia atvirumą kitoms pažinimo kategorijoms, leidžiančioms žmogui peržengti vien mokslo ar racionalaus mąstymo ribas. Šis mistinis atvirumas padeda matyti kūriniją kaip prasmingą visumą, kurioje dvasinis ir gamtinis pasauliai yra neatskiriamai susiję, ir tai tampa integraliosios ekologijos pagrindu.
Šv. Pranciškus vadinamas ir piligrimu, nes matė visą gyvenimą kaip žmogaus kelionę su kūrinija pas Dievą. Tokia piligrimystė reiškia dvasinį žmogaus kelią – jame augama per santykį su Dievu, kitais ir pasauliu. Šv. Pranciškaus pavyzdys primena, kad žmogus nėra už kūrinijos ribų. Ši bendros kelionės patirtis atskleidžia integraliosios ekologijos esmę – viskas yra susiję, o tikrasis dvasinis augimas neatsiejamas nuo rūpinimosi visa kūrinija.
Popiežius Pranciškus troško, kad Laudato si’ pasiektų kuo daugiau žmonių. Tad šv. Pranciškaus figūra tampa reikšminga ir tuo, kad jis buvo ne tik artimas Bažnyčiai, bet ir „mylimas daugelio nekrikščionių“ (§10). Pavyzdžiui, 1992 metais žurnalas „Time“ šv. Pranciškų Asyžietį paskelbė vienu įtakingiausių antrojo tūkstantmečio žmonių. Filosofas Maxas Scheleris šį šventąjį apibūdina kaip vieną didžiausių sielos ir dvasios skulptorių Europos istorijoje.
Vienas žinomiausių XX amžiaus istorikų Arnoldas Toynbee išreiškė susižavėjimą šv. Pranciškaus Asyžiečio asmenybe ir pabrėžė jo reikšmę šiuolaikiniam žmogui bei aplinkai. Filosofo teigimu, jei norime išgelbėti Žemę ir išsaugoti biosferą ateities kartoms, turime nebe sekti materialinės gerovės siekusio Pietro Bernardone's pavyzdžiu, bet rinktis jo sūnaus šv. Pranciškaus kelią, kuris įkūnija žmogaus ir kūrinijos darną. Netgi istorikas Lynnas White’as, kaltinęs krikščionybę prisidėjus prie ekologinės krizės, matė šv. Pranciškų kaip pavyzdį visai žmonijai – kaip naujo, darnesnio žmogaus ir gamtos santykio simbolį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
