Politologas I. Kalpokas žvelgia į 2025-uosius Lietuvos politikoje: „Politinė ištikimybė tampa svarbiau už kompetenciją“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
2025-ieji Lietuvai tapo didelių pokyčių metais. Valstybė galutinai atsijungė nuo Rusijos elektros energetikos sistemos, o šalies viduje politinę ramybę drumstė nuolatinė įtampa ir permainos: premjerų ir ministrų kaita, ginčai dėl jų kompetencijos, kontrabandinių balionų krizė, skubos tvarka rengiamos pataisos, per šalį nuvilnijusi protestų banga.
Su „Bernardinai.lt“ politologas I. Kalpokas aptaria svarbiausius praeinančių metų politinius ir visuomeninius įvykius Lietuvoje.
Šiais metais Lietuva, Latvija ir Estija oficialiai atsijungė nuo Rusijos elektros energetikos sistemos. Kaip vertinate šio atsiskyrimo reikšmę Baltijos šalims?
Tai, be jokios abejonės, yra vienas svarbiausių ne tik šių metų, bet ir apskritai įvykių, visų pirma energetinio saugumo prasme. Tai taip pat yra ir saugumo plačiąja prasme įvykis, nes nebeliko, pavadinkime, šantažo priemonės, kurią bent teoriškai Rusija galėjo naudoti. Dabar mes esame visiškai sinchronizavęsi, susijungę su europietiška elektros tiekimo sistema – tai buvo paskutinė trūkstama energetinės nepriklausomybės grandis.
Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Kalbant apie mūsų valdžią, vienas didžiausių įvykių buvo metų viduryje dėl kritikuojamų verslo ryšių atsistatydinęs premjeras Gintautas Paluckas. Kaip šis įvykis paveikė mūsų visuomenę ir pasitikėjimą ne tik valdančiaisiais, bet ir Socialdemokratų partija?
Pripažinkime, kad visi metai Socialdemokratų partijai nebuvo lengvi. Pradedant porinkiminiu Vilijos Blinkevičiūtės pasitraukimu į Briuselį, vėliau – Gintauto Palucko pasitraukimu. Tas pasitikėjimas, mano manymu, jau buvo pradėjęs šlubuoti tiek iškart po rinkimų, tiek per pirmąjį pusmetį. Stebėjome visas „santa barbaras“ su „Nemuno aušra“ ir panašius dalykus. Todėl man atrodo, kad kokio nors dramatiško papildomo poveikio tai neturėjo jau vien dėl to, jog bendra politinė atmosfera buvo gana slogi.
Tie, kurie kritiškai žvelgė į politiką, į tai, kas vyksta, nei labai nustebo, nei labiau nusivylė. O tų, kurie buvo užkietėję valdančiosios koalicijos gerbėjai arba priklausantys grupei „bet kas, tik ne konservatoriai“, yra tiesiog kiti prioritetai, tai šiek tiek kitoks pasaulio matymas. Tokių žmonių požiūris taip pat smarkiau nepasikeitė, nes jiems buvo teigiama, kad tai yra viso labo kažkokių vidinių priešų sąmokslas prieš valdžią. Šias pozicijas visuomenėje matome gana plačiai. Tik tema, dėl ko tas sąmokslas vyksta, laikui bėgant keičiasi.
Buvę Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė ir premjeras Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Ar buvo įmanoma išvengti tokios Palucko dramos bei sumaišties ir pasirinkti kitokį kelią, atsistatydinant kitokiu būdu?
Be abejonės. Buvo galima atsistatydinti keletu mėnesių anksčiau ir išvengti tos ilgai trukusios istorijos, kuri tikrai nebuvo naudinga reitingams. Tačiau, matyt, čia išryškėja asmeninės garbės, valdžios ir panašių dalykų troškimas, taip pat negebėjimas arba nenoras juos paleisti.
Iš naujo formuodami koaliciją socialdemokratai pasiliko „Nemuno aušrą“. Dabar jau gana dažnai girdime politologų svarstymus ir prognozes, kad „Nemuno aušra“ gali pasitraukti iš koalicijos. Kaip jūs vertinate šiuo metu veikiančią koaliciją? Kiek ji yra stipri ir kokia jos ateitis?
Kalbos, kad koalicija tuoj subyrės, girdimos visus šiuos metus. Ir 2025-ųjų sausį tos kalbos buvo, galima sakyti, tokios pačios. Remigijus Žemaitaitis surengė po Lietuvą didįjį turą, kuriame kaltino visus – nuo Vytauto Landsbergio iki Gitano Nausėdos. Tai tiesiog nuolatinė šios valdančiosios koalicijos būsena.
Tačiau tuo pat metu matome, kad abi pusės – ir socialdemokratai, ir „Nemuno aušra“ – jaučiasi gana komfortiškai, nepriklausomai nuo to, kokie kiti pokyčiai vyksta valdančiojoje koalicijoje, šios politinės jėgos lieka kartu. Taip pat matome ir tam tikrą interesų bendrumą. Tai, ką dabar stebime dėl LRT, kokius matome kai kuriuos kitų klausimų sprendimus, rodo, kad abiejų jėgų pasaulėžiūra yra gana panaši.
Kitas dalykas – kelias į gana stabilią ir patikimą daugumą. Visais kitais atvejais socialdemokratams reikėtų dviejų mažesnių politinių jėgų, tikėtina, „valstiečių“ ir demokratų, o tada jau prasidėtų šiek tiek nenuspėjama dinamika. Tokia dauguma būtų gana trapi ne tik dėl pačių partijų vidinių procesų, bet ir skaičiumi. Dabartinė dauguma yra reikšminga skaičiumi, ir, kaip matome, ji bando tuo naudotis, kartais net vadovaujasi savotišku buldozerio principu, nepriklausomai nuo to, kas vyksta tiesiogine šio žodžio prasme už Seimo sienų.
„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Vis dėlto norėtųsi bent kiek prognozuoti: ar galima manyti, kad ši koalicija išdirbs iki kadencijos pabaigos?
Koalicija, mano manymu, iš principo neiširs, bent jau branduolys – socialdemokratai su „Nemuno aušra“. Tačiau tikrai matysime daug įvairių dramų, nes abiem politinėms jėgoms reikia kaip nors išsiskirti rinkėjų akyse. Galbūt antroje kadencijos pusėje, artėjant jos pabaigai, pamatysime ritualinį premjerės paaukojimą: reitingai kol kas neblizga, ir gali atsirasti proga pakeisti situaciją.
Premjerė Inga Ruginienė. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Viena iš premjerės atsakomybių buvo Kultūros ministerijos vadovo Ignoto Adomavičiaus paskyrimas. Jis šioje ministerijoje išdirbo visai trumpai. Ką rodo šis paskyrimas? Kaip jį vertinate praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio?
Tai, mano manymu, pirmiausia rodo premjerės savarankiškumo stoką. Vargu ar sveikai ir savarankiškai mąstantis žmogus būtų galėjęs teikti prezidentui tokią kandidatūrą. Kodėl ši kandidatūra tiko prezidentui – jau atskira istorija, bet akivaizdžiai buvo matyti, kad premjerės pozicija yra savotiška besisukančių durų pozicija: ką reikia, tą prastumiame pro tas duris be didesnio pasipriešinimo.
Ir, žinoma, tai, į ką viskas išsirutuliojo ilguoju laikotarpiu, stipriai grįžo bumerangu. Kultūros protestas tapo didele jėga. Jeigu nebūtų buvusios kultūros bendruomenės mobilizacijos, prie kurios vėliau prisidėjo ir kitos visuomenės grupės, nebūtų buvusios tokios stiprios mobilizacijos ir dėl LRT. Nebūtų buvę tų dešimčių tūkstančių atėjusių protestuoti žmonių. Čia jau susiformavo organizacinė struktūra, žmonės jau buvo mobilizuoti.
Kitaip tariant, ši istorija išsiplėtė, tapo ne tik Kultūros ministerijos. Iš esmės viskas prasidėjo nuo Adomavičiaus paskyrimo. Matyt, nuo šio momento susiklostė tokios aplinkybės, toks fonas, kuriuose iki šiol sukasi valdantieji.
Buvęs kultūros ministras Ignotas Adomavičius. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Pokyčiai vyko ir Krašto apsaugos ministerijoje. Dovilę Šakalienę pakeitė Robertas Kaunas. Kaip vertinate šiuos pokyčius ir susiklosčiusius premjerės ir Šakalienės santykius?
Atrodo, kad šis santykis jau nuo pat pradžių neišdegė. Buvo matyti, kad tam tikros personalijos asmeniškai nebūtinai tinkamos premjerei. Finansų ministras buvo pakeistas iš karto performuojant Vyriausybę, nes neturėjo politinio užnugario. Šakalienė tokį užnugarį turėjo ir tą kartą buvo palikta, tačiau galiausiai situacija pakito, įsisuko pernelyg dideli interesai.
Tai buvo susiję, viena vertus, su biudžeto planavimu, ir tai pamatėme vėliau, tvirtinant biudžetą. Iš tikrųjų problemos, apie kurias bandė signalizuoti Šakalienė ir jos komanda per garsųjį susitikimą su influenceriais, buvo gana realios. Kitas dalykas – galimi laikinojo socialdemokratų pirmininko interesai, susiję su jo buvusia darbdave „Fegda“, kuri vėliau laimėjo dalį konkursų.
Tai, matyt, buvo per didelis kąsnis Šakalienei – jo jau nebegalėjo sukramtyti, nes interesai tapo tokie, kad net ir prezidento stogas nebegalėjo nieko pakeisti.
Buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Robertas Kaunas, dar nė nepradėjęs dirbti ministru, buvo stipriai kritikuojamas dėl nepakankamos patirties ir kompetencijos. Kaip jo darbą matote šiandien?
Dabar mes jo beveik visai nematome. Buvo tik viena savotiška istorija, kai „Fedga“ laimėjo vieną iš konkursų ir kilo klausimų dėl VSD pažymų. Tuomet susidarė įspūdis, kad ministras viešai apsimelavo, sakydamas, jog gautos visos pažymos ir jokių pastabų nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad VSD vis dėlto turėjo pastabų.
Tuomet reikėjo vėl suktis, aiškintis, o dar iškilo, kad konkurso sąlygos buvo suformuluotos taip, jog net ir VSD prieštaravimai nieko nebūtų pakeitę. Tai neparodė nei užtikrintumo, nei skaidrumo, nei politinio objektyvumo. Tai buvo turbūt vienintelė proga, kai ministras buvo matomas, bet ta proga jis nepasinaudojo.
Tačiau tai nėra tik šio ministro problema. Jei prisimintume diskusijas rugpjūtį–rugsėjo pradžioje, apie daugelį naujų ministrų buvo kalbama panašiai: kur kompetencija, kur patirtis? Ar mes čia turime praktikantų Vyriausybę? Ir iš tikrųjų toks pasirinkimo principas, kai partiškumas ir politinė ištikimybė tampa svarbiau už kompetenciją, neleidžia tiems ministrams, taip pat krašto apsaugos ministrui tapti savarankiškais politiniais subjektais.
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Vyriausybei jau pradėjus darbą buvo rengiamas ir Seimui teikiamas valstybės biudžetas, Lietuva priėmė sprendimą skirti net 5,38 procento BVP gynybai. Kokią įtaką šis sprendimas turi šalies vidaus ir užsienio politikai?
Čia vėl kyla klausimas: kiek tų pinigų iš tikrųjų bus skirta būtent gynybai? Tame pačiame krašto apsaugos ministrų kaitos kontekste šios diskusijos buvo labai aktualios, ir girdėjome kariuomenės vado susirūpinimą dėl kovinių trinkelių ir panašių dalykų. Tačiau iš to, ką galiausiai pamatėme patvirtinus biudžetą, akivaizdu, kad nemaža lėšų dalis teoriškai gali nukeliauti į dvigubos paskirties projektus, bet praktiškai tai greičiausiai bus infrastruktūros projektai socialdemokratams palankiose arba jų valdomose savivaldybėse, ypač artėjant savivaldos rinkimams, kurie vyks jau po metų su trupučiu.
Jeigu taip iš tikrųjų nutiktų, krašto apsaugai realiai liktų mažiau nei penki procentai BVP. Tokiu atveju mūsų gebėjimas apsiginti ir patikimumas partnerių akyse nebūtų toks tvirtas, kaip galėtų atrodyti žvelgiant į formalius biudžeto skaičius.
Seimo posėdis. Vilnius, 2025 m. gruodžio 11 d. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Atkreipkime dėmesį ir į kontrabandinius balionus. Keletą mėnesių Vilniaus oro uosto veikla buvo stabdoma dėl hibridinių atakų, tačiau atrodo, kad balionų incidentai aprimo po JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntinio Johno Coale’o pokalbio su Aliaksandru Lukašenka. Kaip vertinate valdžios reagavimą į tokias krizes? Kas čia išryškėjo ir kokias išvadas galima daryti?
Reagavimas buvo kupinas sutrikimo – turbūt taip reikėtų tai įvardyti. Akivaizdžiai buvo nežinoma, ką daryti. Buvo bandoma rodyti pirštais į ankstesnę valdančiąją daugumą, kuri galbūt irgi ne viską padarė, tačiau jau nuo pat šios valdančiosios daugumos kadencijos pradžios buvo žinoma, kad toks probleminis potencialas egzistuoja. Atrodo, kad iki krizės nebuvo imtasi jokių veiksmų.
Kai problema smarkiai išryškėjo, o iš anksto parengto plano, algoritmo ir konkrečių priemonių nebuvo, padėtį suvaldyti tapo itin sudėtinga. Juolab kad, kaip pamatėme, kilo sunkumų ir dėl komunikacinės kompetencijos – aiškios nuoseklios žinios taip ir nepavyko pateikti.
Galiausiai buvo skaudžiai šauta sau į koją uždarant sieną ir nepasirūpinus, kad pirmiausia būtų sudarytos sąlygos iš Baltarusijos išvykti vilkikams ir nebūtų sukelta papildomų problemų. Kitaip tariant, mes vėl nematėme aiškaus plano ir krizių valdymo kompetencijų.
Vienintelis dalykas, kuris bent jau kurį laiką – būtų per drąsu sakyti, kad visam laikui, – mus, matyt, gelbsti, yra tai, jog Trumpo administracija ir Lukašenka susitarė dėl politinių kalinių paleidimo ir tam tikro santykių normalizavimo mainais už dalies sankcijų atšaukimą. Šie balionai, atrodo, pateko į tuos savotiškus natūrinius mainus.
Tačiau bet kuriuo atveju ši potenciali grėsmė išlieka. Kai tik pasikeis skaičiavimo balansas Lukašenkos galvoje – o tai, kad jo politika nuolat svyruoja tarp skirtingų galios polių, matome ne pirmą dešimtmetį – ši problema gali vėl užgriūti.
Tarptautinis Vilniaus oro uostas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotrauka
Paminėjote ir LRT pataisas. Dabar jų svarstymas nukeltas į pavasario sesiją, tai planuojama daryti vasario 14 dieną. Ko galime laukti ir tikėtis iš valdančiųjų? Ir kaip šie valdžios veiksmai keičia žiniasklaidos ir valdžios santykius?
Galima tikėtis, kad iš esmės bus bandoma prastumti tą patį projektą, galbūt šiek tiek jį pridengiant pūkuota skraiste. Dabar sudaryta darbo grupė pataisoms rengti rodo imitacinį dialogą. Realiai suinteresuotos grupės ten toli gražu nėra atstovaujamos. Pati LRT kaip institucija darbo grupėje nedalyvauja. Taip, palikta vieta žurnalistų atstovui, tačiau pačiai LRT – ne. Protestų organizatoriams vietos taip pat neatsirado.
Čia vėl matome paradoksą: deklaruojama, kad norima dialogo, diskusijų, tačiau atsisakoma įtraukti labiausiai organizuotą ir angažuotą grupę, kuri pirmiausia ir vadovavo protestams. Atrodo, kad tikimasi prisidengti darbo grupės egzistencija, o vėliau sakyti: „Visus išklausėme – opozicijos atstovai buvo, žiniasklaidos priemonių atstovai buvo, netgi Žurnalistų sąjungos atstovai buvo“, nors pastaraisiais metais ši organizacija tapo politiškai bedantė.
Greičiausiai galutinis rezultatas bus toks pats, kokį matėme iki tol, kol dėl sveikatos sutrikimų procesą pristabdė Kultūros komiteto pirmininkas. Skirtumas tik tas, kad bus padaryta kelių mėnesių pertrauka imituojant dialogą.
Nenumatytas Seimo posėdis dėl LRT pataisų. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Šiais metais nuvilnijo didelė protestų banga. Streikavo mokytojai, matėme kultūros bendruomenės, žurnalistų, statutinių pareigūnų, vilkikų vairuotojų protestus. Ūkininkai taip pat protestavo, prisijungė prie kultūros bendruomenės. Ką šios piliečių iniciatyvos rodo?
Matome gana ryškų pilietinės visuomenės suintensyvėjimą. Tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo protestų – galime prisiminti ir Šeimų maršą, ir su COVID-19 susijusius protestus. Tačiau čia turime savotišką paradoksą. Viena vertus, yra nominaliai socialdemokratų valdančioji dauguma, kuri turėtų būti labiau orientuota į dialogą su skirtingomis visuomenės grupėmis ir profesinėmis sąjungomis. Be to, premjerė yra atėjusi būtent iš profesinių sąjungų aplinkos.
Tačiau pedagogų, statutinių darbuotojų profesinės sąjungos reiškia nepasitenkinimą ir net protestuoja. Metų pradžioje buvo paradoksali situacija, kai tuometinis ministras Ignas Hofmanas, kuris prieš tai buvo vienas iš žemdirbių protestų lyderių, jau eidamas pareigas sulaukė protestų prieš savo vadovaujamą Žemės ūkio ministeriją.
Ši paradoksali situacija aiškiai atskleidžia didėjantį susvetimėjimą tarp valdančiųjų ir konkrečių interesų grupių, apskritai pilietinės visuomenės. Tai ypač išryškėjo metų pabaigoje, kai vienu metu mobilizavosi skirtingos visuomenės grupės.
Kita vertus, šie įvykiai rodo ir tam tikrą pilietinės visuomenės stiprėjimą, didesnės pilietinės galios pajautimą – demokratinėje valstybėje, savaime suprantama, tai sveikintinas dalykas.
Kultūros bendruomenės protestas dėl kandidato į kultūros ministrus ir šios ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 25 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio! Laužai prie Seimo“ trečia diena. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Ar galime spėti, kokie bus ateinantys 2026-ieji Lietuvos politikoje?
Turbūt jau nuo kokių 2020 metų suprantame, kad prognozuoti ateitį yra be galo nepalankus dalykas. Vis dėlto keletą aspektų galima numatyti. Pirma, tikėtina, kad protestai ir mobilizacijos tęsis. Jau dabar matyti, kad LRT klausimas nebus išspręstas ir pirmąjį naujųjų metų ketvirtį gali būti dar daugiau protestų ir su tuo susijusi įtampa.
Nenustebčiau, jei mobilizacijos neslūgtų, nes matome tam tikrą dabartinių valdančiųjų polinkį kerštauti. Tai jau stebėjome planuojant kultūros biudžetą šiems metams, šalinant protestų atstovus iš įvairių komisijų. Jeigu ši praktika bus tęsiama, jeigu bus bandoma naudoti valstybės aparatą suvedant politines sąskaitas, protestai tikrai nesibaigs.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Kalbant apie mūsų valdžią, vienas didžiausių įvykių buvo metų viduryje dėl kritikuojamų verslo ryšių atsistatydinęs premjeras Gintautas Paluckas. Kaip šis įvykis paveikė mūsų visuomenę ir pasitikėjimą ne tik valdančiaisiais, bet ir Socialdemokratų partija?
Pripažinkime, kad visi metai Socialdemokratų partijai nebuvo lengvi. Pradedant porinkiminiu Vilijos Blinkevičiūtės pasitraukimu į Briuselį, vėliau – Gintauto Palucko pasitraukimu. Tas pasitikėjimas, mano manymu, jau buvo pradėjęs šlubuoti tiek iškart po rinkimų, tiek per pirmąjį pusmetį. Stebėjome visas „santa barbaras“ su „Nemuno aušra“ ir panašius dalykus. Todėl man atrodo, kad kokio nors dramatiško papildomo poveikio tai neturėjo jau vien dėl to, jog bendra politinė atmosfera buvo gana slogi.
Tie, kurie kritiškai žvelgė į politiką, į tai, kas vyksta, nei labai nustebo, nei labiau nusivylė. O tų, kurie buvo užkietėję valdančiosios koalicijos gerbėjai arba priklausantys grupei „bet kas, tik ne konservatoriai“, yra tiesiog kiti prioritetai, tai šiek tiek kitoks pasaulio matymas. Tokių žmonių požiūris taip pat smarkiau nepasikeitė, nes jiems buvo teigiama, kad tai yra viso labo kažkokių vidinių priešų sąmokslas prieš valdžią. Šias pozicijas visuomenėje matome gana plačiai. Tik tema, dėl ko tas sąmokslas vyksta, laikui bėgant keičiasi.
Buvę Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė ir premjeras Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Ar buvo įmanoma išvengti tokios Palucko dramos bei sumaišties ir pasirinkti kitokį kelią, atsistatydinant kitokiu būdu?
Be abejonės. Buvo galima atsistatydinti keletu mėnesių anksčiau ir išvengti tos ilgai trukusios istorijos, kuri tikrai nebuvo naudinga reitingams. Tačiau, matyt, čia išryškėja asmeninės garbės, valdžios ir panašių dalykų troškimas, taip pat negebėjimas arba nenoras juos paleisti.
Iš naujo formuodami koaliciją socialdemokratai pasiliko „Nemuno aušrą“. Dabar jau gana dažnai girdime politologų svarstymus ir prognozes, kad „Nemuno aušra“ gali pasitraukti iš koalicijos. Kaip jūs vertinate šiuo metu veikiančią koaliciją? Kiek ji yra stipri ir kokia jos ateitis?
Kalbos, kad koalicija tuoj subyrės, girdimos visus šiuos metus. Ir 2025-ųjų sausį tos kalbos buvo, galima sakyti, tokios pačios. Remigijus Žemaitaitis surengė po Lietuvą didįjį turą, kuriame kaltino visus – nuo Vytauto Landsbergio iki Gitano Nausėdos. Tai tiesiog nuolatinė šios valdančiosios koalicijos būsena.
Tačiau tuo pat metu matome, kad abi pusės – ir socialdemokratai, ir „Nemuno aušra“ – jaučiasi gana komfortiškai, nepriklausomai nuo to, kokie kiti pokyčiai vyksta valdančiojoje koalicijoje, šios politinės jėgos lieka kartu. Taip pat matome ir tam tikrą interesų bendrumą. Tai, ką dabar stebime dėl LRT, kokius matome kai kuriuos kitų klausimų sprendimus, rodo, kad abiejų jėgų pasaulėžiūra yra gana panaši.
Kitas dalykas – kelias į gana stabilią ir patikimą daugumą. Visais kitais atvejais socialdemokratams reikėtų dviejų mažesnių politinių jėgų, tikėtina, „valstiečių“ ir demokratų, o tada jau prasidėtų šiek tiek nenuspėjama dinamika. Tokia dauguma būtų gana trapi ne tik dėl pačių partijų vidinių procesų, bet ir skaičiumi. Dabartinė dauguma yra reikšminga skaičiumi, ir, kaip matome, ji bando tuo naudotis, kartais net vadovaujasi savotišku buldozerio principu, nepriklausomai nuo to, kas vyksta tiesiogine šio žodžio prasme už Seimo sienų.
„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Vis dėlto norėtųsi bent kiek prognozuoti: ar galima manyti, kad ši koalicija išdirbs iki kadencijos pabaigos?
Koalicija, mano manymu, iš principo neiširs, bent jau branduolys – socialdemokratai su „Nemuno aušra“. Tačiau tikrai matysime daug įvairių dramų, nes abiem politinėms jėgoms reikia kaip nors išsiskirti rinkėjų akyse. Galbūt antroje kadencijos pusėje, artėjant jos pabaigai, pamatysime ritualinį premjerės paaukojimą: reitingai kol kas neblizga, ir gali atsirasti proga pakeisti situaciją.
Premjerė Inga Ruginienė yra tokia figūra, kurios socialdemokratams nėra labai gaila.Premjerė Inga Ruginienė yra tokia figūra, kurios socialdemokratams nėra labai gaila. Galbūt todėl ji ir buvo paskirta į šias pareigas – kad tikrieji partijos vadovai galėtų ramiai, patyliukais susitvarkyti savo reikalus, o tada, kai jau nebereikės, ją paaukoti. Tačiau apskritai dauguma, galbūt ne su tomis pačiomis asmenybėmis, bet tos pačios sudėties, turėtų išlikti. Užsiminėte apie ministrę pirmininkę, ir iš tiesų, atsistatydinus Paluckui, keitėsi Vyriausybės sudėtis. Ruginienė buvo viena iš trijų kandidatų, tačiau, pasak kai kurių politologų ir analitikų, jos kandidatūra buvo laikoma viena iš mažiausiai tikėtinų. Vis dėlto premjere ji tapo. Kaip šiandien vertinate Ruginienės darbą? Tas darbas iš tikrųjų yra gana sudėtingas, švelniai tariant. Turbūt dar nebuvo tokios Vyriausybės, kuri per pirmąsias maždaug šimtą darbo dienų būtų patyrusi tiek daug krizinių situacijų. Ir dar tiek daug pačios susikurtų. Iš esmės vienintelė tikra išorinė krizė buvo dėl iš Baltarusijos įskrendančių kontrabandinių balionų, tačiau net ir šiuo atveju sugebėta prisišaudyti sau į kojas. Toliau buvo problemos dėl Vyriausybės formavimo, padėtis Kultūros ministerijoje, vėliau – Krašto apsaugos ministerijoje, protestai, kilusios abejonės dėl krašto apsaugos pirkimų, LRT istorija. Iš esmės kiekviena iš šių problemų buvo pačių valdančiųjų susikurta. Tad galima sakyti, kad ši Vyriausybė yra krizių susikūrimo čempionė. O ministrė pirmininkė už tai turi prisiimti jei ne išskirtinę, tai bent jau didžiausią atsakomybę.
Premjerė Inga Ruginienė. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Viena iš premjerės atsakomybių buvo Kultūros ministerijos vadovo Ignoto Adomavičiaus paskyrimas. Jis šioje ministerijoje išdirbo visai trumpai. Ką rodo šis paskyrimas? Kaip jį vertinate praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio?
Tai, mano manymu, pirmiausia rodo premjerės savarankiškumo stoką. Vargu ar sveikai ir savarankiškai mąstantis žmogus būtų galėjęs teikti prezidentui tokią kandidatūrą. Kodėl ši kandidatūra tiko prezidentui – jau atskira istorija, bet akivaizdžiai buvo matyti, kad premjerės pozicija yra savotiška besisukančių durų pozicija: ką reikia, tą prastumiame pro tas duris be didesnio pasipriešinimo.
Ir, žinoma, tai, į ką viskas išsirutuliojo ilguoju laikotarpiu, stipriai grįžo bumerangu. Kultūros protestas tapo didele jėga. Jeigu nebūtų buvusios kultūros bendruomenės mobilizacijos, prie kurios vėliau prisidėjo ir kitos visuomenės grupės, nebūtų buvusios tokios stiprios mobilizacijos ir dėl LRT. Nebūtų buvę tų dešimčių tūkstančių atėjusių protestuoti žmonių. Čia jau susiformavo organizacinė struktūra, žmonės jau buvo mobilizuoti.
Kitaip tariant, ši istorija išsiplėtė, tapo ne tik Kultūros ministerijos. Iš esmės viskas prasidėjo nuo Adomavičiaus paskyrimo. Matyt, nuo šio momento susiklostė tokios aplinkybės, toks fonas, kuriuose iki šiol sukasi valdantieji.
Buvęs kultūros ministras Ignotas Adomavičius. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Pokyčiai vyko ir Krašto apsaugos ministerijoje. Dovilę Šakalienę pakeitė Robertas Kaunas. Kaip vertinate šiuos pokyčius ir susiklosčiusius premjerės ir Šakalienės santykius?
Atrodo, kad šis santykis jau nuo pat pradžių neišdegė. Buvo matyti, kad tam tikros personalijos asmeniškai nebūtinai tinkamos premjerei. Finansų ministras buvo pakeistas iš karto performuojant Vyriausybę, nes neturėjo politinio užnugario. Šakalienė tokį užnugarį turėjo ir tą kartą buvo palikta, tačiau galiausiai situacija pakito, įsisuko pernelyg dideli interesai.
Tai buvo susiję, viena vertus, su biudžeto planavimu, ir tai pamatėme vėliau, tvirtinant biudžetą. Iš tikrųjų problemos, apie kurias bandė signalizuoti Šakalienė ir jos komanda per garsųjį susitikimą su influenceriais, buvo gana realios. Kitas dalykas – galimi laikinojo socialdemokratų pirmininko interesai, susiję su jo buvusia darbdave „Fegda“, kuri vėliau laimėjo dalį konkursų.
Tai, matyt, buvo per didelis kąsnis Šakalienei – jo jau nebegalėjo sukramtyti, nes interesai tapo tokie, kad net ir prezidento stogas nebegalėjo nieko pakeisti.
Buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Robertas Kaunas, dar nė nepradėjęs dirbti ministru, buvo stipriai kritikuojamas dėl nepakankamos patirties ir kompetencijos. Kaip jo darbą matote šiandien?
Dabar mes jo beveik visai nematome. Buvo tik viena savotiška istorija, kai „Fedga“ laimėjo vieną iš konkursų ir kilo klausimų dėl VSD pažymų. Tuomet susidarė įspūdis, kad ministras viešai apsimelavo, sakydamas, jog gautos visos pažymos ir jokių pastabų nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad VSD vis dėlto turėjo pastabų.
Tuomet reikėjo vėl suktis, aiškintis, o dar iškilo, kad konkurso sąlygos buvo suformuluotos taip, jog net ir VSD prieštaravimai nieko nebūtų pakeitę. Tai neparodė nei užtikrintumo, nei skaidrumo, nei politinio objektyvumo. Tai buvo turbūt vienintelė proga, kai ministras buvo matomas, bet ta proga jis nepasinaudojo.
Tačiau tai nėra tik šio ministro problema. Jei prisimintume diskusijas rugpjūtį–rugsėjo pradžioje, apie daugelį naujų ministrų buvo kalbama panašiai: kur kompetencija, kur patirtis? Ar mes čia turime praktikantų Vyriausybę? Ir iš tikrųjų toks pasirinkimo principas, kai partiškumas ir politinė ištikimybė tampa svarbiau už kompetenciją, neleidžia tiems ministrams, taip pat krašto apsaugos ministrui tapti savarankiškais politiniais subjektais.
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Vyriausybei jau pradėjus darbą buvo rengiamas ir Seimui teikiamas valstybės biudžetas, Lietuva priėmė sprendimą skirti net 5,38 procento BVP gynybai. Kokią įtaką šis sprendimas turi šalies vidaus ir užsienio politikai?
Čia vėl kyla klausimas: kiek tų pinigų iš tikrųjų bus skirta būtent gynybai? Tame pačiame krašto apsaugos ministrų kaitos kontekste šios diskusijos buvo labai aktualios, ir girdėjome kariuomenės vado susirūpinimą dėl kovinių trinkelių ir panašių dalykų. Tačiau iš to, ką galiausiai pamatėme patvirtinus biudžetą, akivaizdu, kad nemaža lėšų dalis teoriškai gali nukeliauti į dvigubos paskirties projektus, bet praktiškai tai greičiausiai bus infrastruktūros projektai socialdemokratams palankiose arba jų valdomose savivaldybėse, ypač artėjant savivaldos rinkimams, kurie vyks jau po metų su trupučiu.
Jeigu taip iš tikrųjų nutiktų, krašto apsaugai realiai liktų mažiau nei penki procentai BVP. Tokiu atveju mūsų gebėjimas apsiginti ir patikimumas partnerių akyse nebūtų toks tvirtas, kaip galėtų atrodyti žvelgiant į formalius biudžeto skaičius.
Seimo posėdis. Vilnius, 2025 m. gruodžio 11 d. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Atkreipkime dėmesį ir į kontrabandinius balionus. Keletą mėnesių Vilniaus oro uosto veikla buvo stabdoma dėl hibridinių atakų, tačiau atrodo, kad balionų incidentai aprimo po JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntinio Johno Coale’o pokalbio su Aliaksandru Lukašenka. Kaip vertinate valdžios reagavimą į tokias krizes? Kas čia išryškėjo ir kokias išvadas galima daryti?
Reagavimas buvo kupinas sutrikimo – turbūt taip reikėtų tai įvardyti. Akivaizdžiai buvo nežinoma, ką daryti. Buvo bandoma rodyti pirštais į ankstesnę valdančiąją daugumą, kuri galbūt irgi ne viską padarė, tačiau jau nuo pat šios valdančiosios daugumos kadencijos pradžios buvo žinoma, kad toks probleminis potencialas egzistuoja. Atrodo, kad iki krizės nebuvo imtasi jokių veiksmų.
Kai problema smarkiai išryškėjo, o iš anksto parengto plano, algoritmo ir konkrečių priemonių nebuvo, padėtį suvaldyti tapo itin sudėtinga. Juolab kad, kaip pamatėme, kilo sunkumų ir dėl komunikacinės kompetencijos – aiškios nuoseklios žinios taip ir nepavyko pateikti.
Galiausiai buvo skaudžiai šauta sau į koją uždarant sieną ir nepasirūpinus, kad pirmiausia būtų sudarytos sąlygos iš Baltarusijos išvykti vilkikams ir nebūtų sukelta papildomų problemų. Kitaip tariant, mes vėl nematėme aiškaus plano ir krizių valdymo kompetencijų.
Vienintelis dalykas, kuris bent jau kurį laiką – būtų per drąsu sakyti, kad visam laikui, – mus, matyt, gelbsti, yra tai, jog Trumpo administracija ir Lukašenka susitarė dėl politinių kalinių paleidimo ir tam tikro santykių normalizavimo mainais už dalies sankcijų atšaukimą. Šie balionai, atrodo, pateko į tuos savotiškus natūrinius mainus.
Tačiau bet kuriuo atveju ši potenciali grėsmė išlieka. Kai tik pasikeis skaičiavimo balansas Lukašenkos galvoje – o tai, kad jo politika nuolat svyruoja tarp skirtingų galios polių, matome ne pirmą dešimtmetį – ši problema gali vėl užgriūti.
Tarptautinis Vilniaus oro uostas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotrauka
Paminėjote ir LRT pataisas. Dabar jų svarstymas nukeltas į pavasario sesiją, tai planuojama daryti vasario 14 dieną. Ko galime laukti ir tikėtis iš valdančiųjų? Ir kaip šie valdžios veiksmai keičia žiniasklaidos ir valdžios santykius?
Galima tikėtis, kad iš esmės bus bandoma prastumti tą patį projektą, galbūt šiek tiek jį pridengiant pūkuota skraiste. Dabar sudaryta darbo grupė pataisoms rengti rodo imitacinį dialogą. Realiai suinteresuotos grupės ten toli gražu nėra atstovaujamos. Pati LRT kaip institucija darbo grupėje nedalyvauja. Taip, palikta vieta žurnalistų atstovui, tačiau pačiai LRT – ne. Protestų organizatoriams vietos taip pat neatsirado.
Čia vėl matome paradoksą: deklaruojama, kad norima dialogo, diskusijų, tačiau atsisakoma įtraukti labiausiai organizuotą ir angažuotą grupę, kuri pirmiausia ir vadovavo protestams. Atrodo, kad tikimasi prisidengti darbo grupės egzistencija, o vėliau sakyti: „Visus išklausėme – opozicijos atstovai buvo, žiniasklaidos priemonių atstovai buvo, netgi Žurnalistų sąjungos atstovai buvo“, nors pastaraisiais metais ši organizacija tapo politiškai bedantė.
Greičiausiai galutinis rezultatas bus toks pats, kokį matėme iki tol, kol dėl sveikatos sutrikimų procesą pristabdė Kultūros komiteto pirmininkas. Skirtumas tik tas, kad bus padaryta kelių mėnesių pertrauka imituojant dialogą.
Nenumatytas Seimo posėdis dėl LRT pataisų. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Šiais metais nuvilnijo didelė protestų banga. Streikavo mokytojai, matėme kultūros bendruomenės, žurnalistų, statutinių pareigūnų, vilkikų vairuotojų protestus. Ūkininkai taip pat protestavo, prisijungė prie kultūros bendruomenės. Ką šios piliečių iniciatyvos rodo?
Matome gana ryškų pilietinės visuomenės suintensyvėjimą. Tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo protestų – galime prisiminti ir Šeimų maršą, ir su COVID-19 susijusius protestus. Tačiau čia turime savotišką paradoksą. Viena vertus, yra nominaliai socialdemokratų valdančioji dauguma, kuri turėtų būti labiau orientuota į dialogą su skirtingomis visuomenės grupėmis ir profesinėmis sąjungomis. Be to, premjerė yra atėjusi būtent iš profesinių sąjungų aplinkos.
Tačiau pedagogų, statutinių darbuotojų profesinės sąjungos reiškia nepasitenkinimą ir net protestuoja. Metų pradžioje buvo paradoksali situacija, kai tuometinis ministras Ignas Hofmanas, kuris prieš tai buvo vienas iš žemdirbių protestų lyderių, jau eidamas pareigas sulaukė protestų prieš savo vadovaujamą Žemės ūkio ministeriją.
Ši paradoksali situacija aiškiai atskleidžia didėjantį susvetimėjimą tarp valdančiųjų ir konkrečių interesų grupių, apskritai pilietinės visuomenės. Tai ypač išryškėjo metų pabaigoje, kai vienu metu mobilizavosi skirtingos visuomenės grupės.
Kita vertus, šie įvykiai rodo ir tam tikrą pilietinės visuomenės stiprėjimą, didesnės pilietinės galios pajautimą – demokratinėje valstybėje, savaime suprantama, tai sveikintinas dalykas.
Kultūros bendruomenės protestas dėl kandidato į kultūros ministrus ir šios ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 25 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio! Laužai prie Seimo“ trečia diena. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Ar galime spėti, kokie bus ateinantys 2026-ieji Lietuvos politikoje?
Turbūt jau nuo kokių 2020 metų suprantame, kad prognozuoti ateitį yra be galo nepalankus dalykas. Vis dėlto keletą aspektų galima numatyti. Pirma, tikėtina, kad protestai ir mobilizacijos tęsis. Jau dabar matyti, kad LRT klausimas nebus išspręstas ir pirmąjį naujųjų metų ketvirtį gali būti dar daugiau protestų ir su tuo susijusi įtampa.
Nenustebčiau, jei mobilizacijos neslūgtų, nes matome tam tikrą dabartinių valdančiųjų polinkį kerštauti. Tai jau stebėjome planuojant kultūros biudžetą šiems metams, šalinant protestų atstovus iš įvairių komisijų. Jeigu ši praktika bus tęsiama, jeigu bus bandoma naudoti valstybės aparatą suvedant politines sąskaitas, protestai tikrai nesibaigs.
Kitas aspektas – galime tikėtis nuolatinių, kartais parodomųjų, kartais realių įtampų valdančiojoje koalicijoje tarp socialdemokratų ir „Nemuno aušros“. Nemanau, kad tai peraugs į ką nors reikšmingo. Greičiau tai yra dabartinės valdančiosios daugumos veikimo principas: retoriškai palaikoma įtampa, per kurią nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų problemų, bet daug interesų sutampa, tad visi tie ginčai, barniai lieka žodžių, o ne veiksmų lygmens. Trečias dalykas – tikrai nemažės įtampa, susijusi su saugumo padėtimi. Įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos neslūgsta, ir, jeigu kitais metais matysime neteisingą, nesąžiningą taiką tarp šių šalių, tai gali paskatinti tolesnes provokacijas, galbūt iš pradžių hibridines atakas. Turėdami omenyje, kaip sunkiai sekėsi tvarkytis su balionų krize, galime tikėtis daug panikos, chaotiškų sprendimų ir net galimo netyčinio situacijos pabloginimo savo pačių rankomis. O visa kita – sunkiai prognozuojama. Visai įmanoma, kad iškils koks nors naujas politinis ar saugumo situacijos veikėjas, kurio šiandien dar negalime įsivaizduoti ir numatyti, bet kuris reikšmingai paveiks Lietuvos politiką ir bendrą saugumo būklę.Retoriškai palaikoma įtampa, per kurią nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų problemų, bet daug interesų sutampa, tad visi ginčai lieka žodžių, o ne veiksmų lygmens.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Austina Pakalnytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
