E. Račius: „Osmanų imperija jautė tam tikrą grėsmę iš Katalikų Bažnyčios“

Politologas, islamo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. Asmeninio archyvo nuotrauka „Osmanų imperijoje religingumas dažnai buvo susijęs su politika. Turėjai įrodyti, kad esi religingas visų musulmonų vadovas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas EGDŪNAS RAČIUS. Pokalbyje su E. Račiumi aptariame Osmanų imperiją, sunitų musulmonų tapatybę, religijos ir politikos santykį imperijoje. „Imperijos žlugimą lėmė daug veiksnių. Vienas svarbiausių – europinis nacionalizmas, išjudinęs Balkanus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje atsirado nepriklausomos valstybės, kurios atsiskyrė nuo imperijos“, – imperijos žlugimą komentuoja E. Račius. Osmanų imperija buvo sunitų musulmonų valstybė. Kaip formavosi jos tapatybė? Sakyčiau, tai, kad turkai tapo sunitais, yra visiškai natūralu, nes, kad ir kaip būtų, sunizmas tuo metu dominavo ir iki šiol dominuoja pasaulyje. Turkai atėjo į islamo jau paveiktą teritoriją. Skirtingos grupės, pavyzdžiui, vadinamieji turkai seldžiukai, islamizavosi dar anksčiau. Todėl nuostabos, kad jie tapo sunitais, tikrai nekyla. Čia nėra jokio paradokso ar išimties – veikiau taisyklė. Stebintų, jeigu jie nebūtų tapę sunitais. Svarbu, kad, žvelgiant iš arabiškos – tiek klasikinės, tiek revivalistinės – perspektyvos, turkų sunizmas visada buvo kvestionuojamas arba vertinamas su tam tikru įtarumu. Kitaip tariant, turime suprasti skirtingas islamo plotmes. Kalbėdami apie islamą, pirmiausia galvojame apie normatyvinį, legalistinį islamą, o turkai tapo hanafi teisės mokyklos – plačiausiai paplitusios sunitinės tradicijos – atstovais. Tačiau Osmanų imperijoje plėtojosi ir mistinė islamo plotmė. Ji buvo institucionalizuota ir, nors gal negalima sakyti, kad tapo valstybine konfesija, tačiau buvo labai glaudžiai integruota į valstybės struktūrą. Pavyzdžiui, janyčarai – elitinis karinis dalinys – turėjo savo mistikų broliją. Osmanų imperija (apie 1528 m., Jacopo Russo pasaulio žemėlapio fragmentas). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka Iš arabų – ypač konservatyvių, griežtų – perspektyvos labiausiai akcentuota, kad turkai paliko daug pagoniškų, ikiislamiškų aspektų. Arabams jų dievogarbos forma neatrodė gryna, t. y. tikra ir tinkama. Todėl būta tam tikro susikirtimo ir net šiek tiek paniekos iš arabų, neva tie turkai, nors ir sako esantys musulmonai sunitai, yra kone stabmeldžiai. Arabų kraštuose taip pat buvo daug liaudies religingumo, tik gal kitokios prigimties.  Lepanto mūšis 1571 m. (XVI a. pabaiga). Nacionalinio jūrų muziejaus Londone (JK) eksponatas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka Paminėjote mistinę islamo plotmę. Kas tai yra ir kuo ji išsiskyrė iš kitų? Vakaruose į islamą žiūrime išimtinai per legalistinio, normatyvinio islamo prizmę – per šariją, islamo etikos ir teisės visumą. Per šią prizmę žiūrime, ką Koranas kaip šventraštis liepia ar draudžia, ką pranašas Mahometas sakė, darė, liepė ar draudė. Dažnai klaidingai manome, kad tai buvo elito religija. O didžioji dalis musulmonų gyveno kitokiu islamu. Mistinį islamą lengviausia suprasti per palyginimą: legalistinis islamas yra vertikalusis, kuriame Dievo ir žmogaus santykis yra hierarchinis (Dievas – amžinas kūrėjas, žmogus – kūrinys, jų santykį apibrėžia paklusnumas), o mistinis islamas yra horizontalusis. Čia Dievo ir žmogaus santykis nėra hierarchinis, jie tarsi lygiaverčiai partneriai. Pagrindinis santykį nusakantis terminas – ilgesys, kartais meilė. Ilgėdamiesi vienas kito Dievas ir žmogus siekia suartėti. Fiziškai tai neįmanoma, bet čia prasideda mistinio islamo plotmė: egzistuoja mechanizmai, kaip žmogus gali priartėti prie Dievo. Tai aktyvios meditacijos, vadinamos vikr. Jų metu žmogus, pasiekęs tam tikrą būseną – faną – tarsi dvasiškai atsiskiria nuo kūno ir įsilieja į Dievo pirmapradiškumą. Čia racionalumo nėra daug, etikos ar teisės – juo labiau. Siuleimano I rūmų dvaras. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka Ši plotmė buvo labai plačiai kultivuojama. Visas kaimas medituodavo ketvirtadienio vakarais – dalyvaudavo ir vyrai, ir moterys, ir net ne musulmonai, jei norėdavo. Ši praktika buvo paplitusi visame musulmonų pasaulyje. Mistinis islamas plačiai aprašytas, apmąstytas. Didžioji dalis vadinamosios musulmoniškos poezijos iš tikrųjų yra sufijų poezija. Net tokie kūriniai kaip „Medžnūnas ir Leila“, kuriuos skaitome kaip meilės istorijas, iš tiesų yra sufijų tekstai: pamišėlis įsimylėjėlis Medžnūnas yra tikintysis, o Leila – ne moteris, o Dievas. Dabar šių dalykų neatpažįstame, nes jie buvo išimti iš viešojo religingumo. Turkijoje, susikūrus respublikai, ši mistinė islamo plotmė buvo uždrausta, visos sufijų brolijos taip pat uždraustos. Minite įvairius draudimus, liaudies islamą, o kiek osmanų valdovai buvo religingi ir kaip tai atsispindėjo jų politikoje? Kadangi imperija gyvavo labai ilgai, sunku kalbėti apibendrintai. Tačiau religingumas dažnai buvo susijęs su politika. Turėjai įrodyti, kad esi religingas visų musulmonų vadovas. Svarbu pažymėti, kad nuo maždaug XVI a. turkų sultonai skelbėsi ir halifomis. Jie perėmė šį titulą iš mameliukų ir skelbėsi esą visų musulmonų – arba bent jau sunitų – dvasiniai vadovai. Toks vaidmuo viešojoje erdvėje turėjo būti išlaikomas. Negalėjai viešai gerti vyno ir sakyti: „Aš – halifa.“ Vyną galėjai gerti privačiai, bet viešai reikėjo laikytis tam tikros padorios pozicijos ir teigti, kad vynas yra blogis.

Imperija tapo modernia valstybe, kurioje piliečiai turi teises, o valdovas – tam tikras pareigas. Todėl jo asmeninis religingumas viešumoje nebe toks aktualus.

Vėliau, modernėjant visuomenei ir valdovams, ypač po Tanzimato, nuosaikių liberalių reformų, įvykdytų XIX a., atsirado supratimas, kad tai, kas sakralu, ir tai, kas profaniška, turi būti atskirta. Valdovai šį atskyrimą pripažindavo. Valstybė keitėsi: ji nebebuvo vien tik tikinčiųjų bendruomenė, kuriai vadovauja dvasinis lyderis. Imperija tapo modernia valstybe, kurioje piliečiai turi teises, o valdovas – tam tikras pareigas. Todėl jo asmeninis religingumas viešumoje nebe toks aktualus. Plačioje imperijos istorijoje rastume ir labai menkai religingų, ir itin religingų valdovų. Viešasis religingumas, pavyzdžiui, mečečių statymas ar cerkvių pavertimas mečetėmis, rodo valdovų religingumo praktikų įvairovę. Todėl apibendrinti sunku: laikotarpis labai ilgas, o valstybės evoliucija – didelė.  Gentile Bellini, Osmanų sultono Mehmedo Užkariautojo portretas (1480 m.). Nacionalinės portretų galerijos Londone (JK) eksponatas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka Teko girdėti apie Osmanų imperijos toleranciją kitoms religijoms. Ar tai tiesa? Kaip imperijoje buvo sprendžiami religiniai konfliktai ar įtampos? Svarbu pabrėžti, kad daug musulmoniškų imperijų buvo multikonfesinės ir tam tikrais laikotarpiais demonstravo toleranciją. Pavyzdžiui, Persijos imperijoje buvo juntama didelė religinė tolerancija žydams, armėnams ir kitų religijų išpažinėjams. Osmanų imperija šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo kitų didžiųjų musulmoniškų valstybių – nors istorijoje pasitaikė įvairių epizodų, religinė tolerancija buvo akivaizdi. Osmanų imperijoje buvo įgyvendintas principas, sutinkamas jau Mahometo laikais: nemusulmoniškos mažumos turėjo tam tikras bendruomenines, neteritorines teises. Imperijoje veikė millet sistema, reguliavusi nemusulmonų bendruomenių valdymą ir religinę autonomiją. Bendruomenės turėjo savo vidinę dvasinę vyriausybę, specifines teises ir pareigas, o sistema buvo konfesinė – žiūrėta ne per etninę, o per religijos prizmę. Visi administraciniai klausimai, pavyzdžiui, paštas ar keliai, buvo tvarkomi musulmonų valstybės struktūrų. Jei tarp bendruomenių kildavo ginčų, jie būdavo sprendžiami vidaus mechanizmais, o jei pasiekdavo teismą – musulmoniškame teisme. Žvelgiant per šią prizmę, galima sakyti, Osmanų imperija pasižymėjo gana dideliu tolerantiškumu, nors atskirais laikotarpiais situacija buvo griežtesnė. Tokioms grupėms kaip drūzai ar alevitai tolerancijos kartais galėjo trūkti, nes musulmonų bendruomenė stengėsi aiškiai apibrėžti ribas. Ekonominė plotmė taip pat liudija toleranciją: ekonominis elitas reikšmingu mastu buvo sudarytas iš nemusulmonų – armėnų, graikų, žydų, kurie klestėjo Osmanų imperijoje. Istoriniai dokumentai tai patvirtina. Suleimanijos mečetė. Picryl.com nuotrauka Įėjimas į turkų kaimą. Picryl.com nuotrauka Kaip osmanų valdžia tvarkėsi su didelėmis ir daug įtakos turinčiomis krikščionių bendruomenėmis? Kalbėdami apie krikščionių bendruomenes ir bažnyčias, turime daryti skirtį. Žinome, kad Konstantinopolio – ortodoksų – patriarchas gyveno Osmanų imperijoje. Santykiai su Ortodoksų Bažnyčia, ypač Balkanuose, buvo iš dalies šališki. Pavyzdžiui, serbų Ortodoksų Bažnyčia tam tikra prasme buvo pavaldi valstybės valdžiai. Osmanų santykiai su Ortodoksų Bažnyčia Balkanų ir Vakarų Azijos teritorijose buvo gana artimi: autokefalinės Bažnyčios dažnai veikė priklausomai nuo valstybės institucijų. Katalikų situacija buvo kitokia. Popiežius nebuvo Osmanų imperijos pavaldinys ir negyveno jos teritorijoje, todėl katalikai dažnai buvo matomi kaip problema. Ypač tai jautėsi pasienio zonose, kur tokios valstybės kaip Vengrija ar Kroatija, o vėliau Austrijos–Vengrijos imperija buvo ypač katalikiškos ir antiturkiškos. Todėl iki XIX a. įtampa su katalikais būdavo gana didelė. Osmanų imperija jautė tam tikrą grėsmę iš Katalikų Bažnyčios, ypač ten, kur katalikai buvo artimesni Vakarų valstybėms. Dėl to jų statusas skyrėsi nuo ortodoksų. Neretai katalikų bendruomenės patirdavo lengvą diskriminaciją ar nelygiateisę padėtį, palyginti su ortodoksais.  1839 m. turkiškos vilos kiemas. Picryl.com nuotrauka Kaip religija veikė tuometinį mokslą? Daugelyje musulmoniškų šalių religinis išsilavinimas ilgą laiką dominavo prieš pasaulietinį. Kai Europoje prasidėjo technologinė ir industrinė revoliucija, tapo akivaizdu: kol vienur daug dėmesio skiriama religinei tradicijai, kitur vystosi inžinerija ir technologijos. Osmanų imperija, kaip ir kitos tradicinės imperijos, kurį laiką gyvavo be poreikio vystyti mokslą, todėl inovacijos atėjo vėliau. Nors XIV–XVI a. osmanai buvo įgiję technologinį pranašumą tam tikrose srityse, pavyzdžiui, karo technologijų, tačiau nuo XVI–XVII a. pabaigos, o ypač XVIII–XIX a. pokyčiai Europoje paspartėjo, ir Osmanų pozicija ėmė silpti. Ar tai tiesiogiai siejasi su religija? Nebūtinai. Labiau atrodo, kad tai kultūrinė inercija – trūko sociokultūrinio stimulo ir naujovių poreikio. Europoje Renesansas, imperiniai poreikiai ir mokslo pažanga skatino technologinę raidą: greitesnius laivus, geresnę navigaciją, ginkluotę, pramonę. Osmanų imperija to nepatyrė taip intensyviai arba reagavo vėliau, todėl susiformavo technologinis ir mokslinis atsilikimas. XIX a. osmanai pradėjo modernėti: steigė universitetus, mokslų centrus, siuntė studentus į užsienį, bandė pasivyti Europą, tačiau atotrūkis išliko didelis. Mehmedo VI, paskutinio Osmanų imperijos sultono, išvykimas 1922 m. Wikipedia.org nuotrauka Kokios imperijos žlugimo priežastys? Kiek prie jo prisidėjo technologinis mokslo atsilikimas? Imperijos žlugimą lėmė daug veiksnių. Vienas svarbiausių – Balkanus išjudinęs europinis nacionalizmas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susikūrė nepriklausomos valstybės (Rumunija, Bulgarija, Serbija) ir atsiskyrė nuo imperijos. Vėliau panašūs judėjimai prasidėjo arabų pasaulyje: vietos gyventojai ėmė tapatintis ne su imperija, o su savo tautine ar etnine bendruomene, ir iškilo nepriklausomos valstybės. Tarp pačių turkų taip pat gimė nacionalinė savimonė – kodėl graikai, serbai ar rumunai turi savo valstybę, o mes neturime? Be nacionalizmo, buvo ir kitų priežasčių: centrinės valdžios silpnėjimas, technologinis ir ekonominis atsilikimas, skolų našta. Centrinė valdžia prarado galios monopolį, valstybė tapo disfunkcionali. Mustafa Kemalis Atatürkas turkų apkasuose Galipolyje 1915 m. Wikipedia.org nuotrauka Kaip osmanų religinės politikos tradicijos atsispindi šiuolaikinėje Turkijoje? Turkija viską bandė apversti aukštyn kojom. Ne viskas Osmanų imperijoje buvo blogai, tačiau siekta parodyti, kad bus visiškai kitaip. Kaip minėjau, uždrausta mistinė islamo plotmė, islamiška apranga, barzdos, fesai. Viskas, ką Mustafa Kemalis Atatürkas ir jo bendražygiai darė kurdami modernią Turkijos Respubliką, buvo lėtas žingsnis tapti tokiems pat moderniems kaip, tarkime, prancūzai, o tai reiškė nutolimą nuo osmaniškumo. Žvelgiant retrospektyviai, turkai tikėjo šiuo projektu apie 70–80 metų. Pastaraisiais dešimtmečiais jų tikėjimą palaikė viltis tapti Europos Sąjungos nare – atrodė, jie rimtai kandidatuoja. Vis dėlto Turkija taip ir netapo Bendrijos nare. Šis eksperimentas nepasiteisino galbūt ne dėl to, kad reformos buvo klaidingos, o dėl to, kad Europa nenorėjo priimti Turkijos. Per pastaruosius du dešimtmečius Turkija vėl atsigręžė į osmanišką praeitį ir ėmė save pristatyti kaip osmanų tradicijų tęsėją – osmaniškoji praeitis imama vertinti ne kaip gėdinga, o kaip šlovinga. Buvęs Turkijos užsienio reikalų ministras sukūrė neootomanizmo teoriją: Turkija turi mažiau žiūrėti į Europą ir daugiau – į turkišką pasaulį: Centrinę Aziją, Azerbaidžaną ir kitus regionus. Tai virtuali osmanų įtakos plėtra – naujoviška, nes istoriškai osmanai Centrinės Azijos nevaldė. Matome ir politinių pokyčių, pavyzdžiui, opozicinių politikų, tokių kaip Stambulo meras Ekremas İmamoğlu, persekiojimas. Jiems skiriamas ilgas laisvės atėmimo terminas rodo, kad europėjimo etapas tam tikra prasme užverstas. Klausimas: kur link dabar juda Turkija? Šiuo metu kryptis indikuoja reislamizaciją – islamas grįžta į viešąją erdvę. Tai matyti iš alkoholio prekybos reguliavimo, iškabų, moterų aprangos pasirinkimų. Osmaniškasis paveldas vėl iškeliamas ir pristatomas kaip šlovinga praeitis. Akivaizdu, Europos Sąjunga nebėra siekiamybė – tai deklaruojama viešai. Ar tai reiškia, kad ateitis bus panaši į praeitį? Kai kurie to siekia: tie, kurie smerkė osmanizmo atsisakymą, dabar kviečia grįžti prie osmaniškų idėjų. Turkijos įtaka regione auga. Kaip tai pasireikštų geopolitikoje? Ar nekyla imperialistinių principų? Manau, tam tikrų ženklų jau matome, bet ne tradicinės teritorinės imperijos forma – šiandien tai labiau virtuali imperija ir įtakos projektavimas. Pavyzdžiui, Turkijos vaidmuo Azerbaidžanui vykdant karines operacijas Kalnų Karabache. Nors neturime tikslių duomenų apie Turkijos karių dalyvavimą, akivaizdu, kad ši šalis teikė reikšmingą karinę paramą, leidžiančią Azerbaidžanui pasiekti proveržį. Be to, Turkijos institucijos turi didelius biudžetus, dalis kurių skiriama regioninei veiklai ir minkštajai galiai Balkanuose bei kitur. Tai nėra tiesioginė administracinė kontrolė, bet įtaka Bosnijoje, Albanijoje ir kitose regiono šalyse yra reikšminga: kultūriniai projektai, mečečių atstatymai, švietimo programos, humanitarinė veikla. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Kokių stereotipų apie Osmanų imperijos religiją vis dar pasitaiko viešajame diskurse? Dauguma žmonių, net jei ir yra girdėję apie islamą, realiai neskiria islamo srovių. Jei paklaustumėte šimto žmonių Kaune, ar Iranas yra sunitinis, ar šiitinis, dauguma neatsakytų. Kalbant apie islamą, yra du lygmenys: religinis ir kultūrinis. Religiniame lygmenyje vyrauja įsitikinimas, kad islamas labai konservatyvus, griežtas, netolerantiškas tiek viduje (vyrų ir moterų santykiai), tiek išorėje (santykiai su kitomis religijomis). Iš to kyla neigiamos išvados, esą su islamu viskas blogai. Kultūriniame lygmenyje egzistuoja stereotipas, kad musulmonų pasaulis neturi civilizacijos ar kultūros – pavyzdžiai iš Afganistano ar Pakistano pateikiami kaip tipinis islamo šalių vaizdas. Taip pat paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad islamas vienodai griežtas visur, pavyzdžiui, manoma, kad islamas tuojau pat įvykdys mirties bausmę homoseksualams ar kad homoseksualų musulmonų bendruomenės negali egzistuoti. Tokie stereotipai ignoruoja realią socialinę ir religinę įvairovę. Šių problemų priežastis kyla dėl švietimo ir mūsų nesidomėjimo. Lietuvoje žmonės dažnai nesidomi arba neturi laiko gilintis į sudėtingas tarpkultūrines temas, stokojama gilesnio domėjimosi pasauliu. Todėl stereotipai ir supaprastintos nuostatos lieka gyvybingi. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama