Kapinių trauka

[intro_text content="Keletą metų iš eilės internetuose vis prisimenami Gintaro Beresnevičiaus žodžiai, skirti Vėlinėms: „Vėl Vėlinės, ratas vėl apsisuko, – sako G. Beresnevičius, – kai kapinės vėl tampa visų judėjimų centru.“"]

Rinktinėje „Vilkų saulutė“ publikuotoje esė G. Beresnevičius pateikia trumpą ir turiningą žvilgsnį į Vėlines.

Šiomis keliomis dienomis, per žvarbią darganą važiuodami ir eidami į kapines, gyvename teisingai – anot G. Beresnevičiaus, judame teisinga linkme. Jis mato šios tradicijos prasmę: „Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena.“

Lietuvoje kasmet kyla diskusijų, kaip (ir ar) minėti Heloviną. Metai po metų koks kunigas švenčiančius Heloviną išvadina šėtono garbintojais – ir tuomet prasideda kalbos. Tačiau taip pat greitai, vos po lapkričio 2-osios, jos ir baigiasi. Vėl grįžtama į gyvenimą tarp gyvųjų.

G. Beresnevičius, beje, Helovino neatmetė. Jis jį matė kaip kitokį atsakymą į klausimą, kaip mums visiems elgtis prieš mirties iššūkį. Helovinas yra anglosaksiškos civilizacijos atsakas, kai dvasias šurmuliu ir klegesiu siekiama nubaidyti. Mūsų kultūra, pirmiausia katalikiška, ne be baltiškų priemaišų, atsako rimtimi. Taigi abu atsakymai į mirties iššūkio klausimą yra validūs. Vos ne skonio reikalas.

[caption id="attachment_1417356" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]

Vis dėlto norisi ex cathedra byloti, kad estetinės ir etinės kokybės tylioje bei rimtoje šių dienų praktikoje yra daugiau. IV a. menančioje liturgijoje, ankstyvaisiais viduramžiais besiformavusioje maldos už žuvusius tikėjimo kankinius tradicijoje, vėliau prigijusioje daugumoje krikščioniškų kraštų, o ir atsiradusioje tradicijoje apsilankymu prie kapų pagerbti mirusiuosius.

Antropologiškai intriguoja, viena vertus, tradicijos bendrumas – tiesiog vykti ten, kur esti mirusieji. Tačiau kartu žavi ir delikatus tradicijų lokalumas. Pavyzdžiui, Austrijoje vis dar gyva tradicija, kai lapkričio 1-ąją krikštatėviai savo krikštasūniams ar krikštadukrėms dovanoja Allerheiligenstriezel – Visų Šventųjų dienos pyragą, saldžią mielinę pynę.

Kitos šių pirmųjų lapkričio dienų kultūrinės formos irgi gerokai turtingesnės nei vien apsirengimas raganos kostiumu – ar tai Antono Brucknerio „Giesmė šventųjų tylai“, ar Charleso Dickenso istorijos apie tarp mūsų klajojančias dvasias.

Pas mus šios dienos asocijuojasi su keliu – pilnais bakais degalų ir žvakių prikrautomis bagažinėmis. Keliai kapinių link. Teisingi keliai, kaip sakytų G. Beresnevičius. Daug šiuose dalykuose plastmasės – tiek tiesioginės, Kinijoje gaminamos klaikios plastmasės, tiek alegorinės – kapų čiustymo vien dėl pačio fakto ar vien dėl to, ką kapinių kaimynas (požeminis ir antžeminis) pagalvos.

Nereikia nei Venecijos, nei Vienos – Rasų, Bernardinų ar Petrašiūnų kapinės yra lygiai tokios pat įdomios. Visos kapinės yra tiesiog istorijos ir kultūros klodai.

Nerija Putinaitė neseniai paskelbtame tyrime apie mirties politiką sovietmečio Lietuvoje atskleidžia įspūdingus dalykus: kokias milžiniškas sumas eiliniai žmonės sovietmečiu siekdavo sukaupti ir investuoti į savo antkapius bei paminklus. Kaip sovietinė politika ir administracija siekė žmogaus mirtį susieti su jo gyvenimo prasme šalies tikslų labui, o kartu panaikinti krikščionišką amžinybės sampratą. Kaip šie procesai persipynė su keistomis gedulo ir laidojimo procedūromis, kuriose susimaišė autentiškas religingumas, Bažnyčios kanonas ir sovietiniai ideologiniai naujadarai. Iš viso to išėjo estetiškai nekokia mišrainė.

Šių likučių gedulingumo praktikose ir simbolikoje šiandien vis dar neišeina nepastebėti. Tad ir į Vėlinių laikotarpio tournée po Lietuvą galima žiūrėti kaip į bereikšmį benzino eikvojimą, plastmasės vežimą iš prekybos centrų į kapines. Bet žmonės gali pasirinkti – ar tikrai reikia vežti kilogramus stiklo ir plastmasės, ar geriau tiesiog atvažiuoti. Nors ir trumpam. Kartu su kitais gyvaisiais atlikti prisiminimo ir pagarbos veiksmą – be didelės pompos ir patetikos.

Sykiu – susitikti ten, kur visi susitiksime. Kapinėse. Erdvėje, pilnoje istorijos, pasirinkimų ir likimų. Kapinės visada yra lankytinas objektas: Šv. Mykolo salos kapinės Venecijoje, kur ilsisi Ezra Poundas ir Igoris Stravinskis, ar Vienos Zentralfriedhof kapinės su nuostabiu pažodiniu vertimu – „centrinis ramybės kiemas“, kur palaidoti Ludwigas van Beethovenas, Johannesas Brahmsas, Arnoldas Schoenbergas ir kiti. Bet nereikia nei Venecijos, nei Vienos – Rasų, Bernardinų ar Petrašiūnų kapinės yra lygiai tokios pat įdomios. Visos kapinės yra tiesiog istorijos ir kultūros klodai.

[caption id="attachment_1417357" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]

Eilinės Lietuvos kapinės, kaip taikliai pastebėjo vienas bičiulis, yra barokinės. Jos siekia nustebinti, šviečia ryškiausiomis spalvomis – daugiausia tų pačių plastmasinių gėlių rožine, violetine, mėlyna. Bet tokio pat, o gal net dar didesnio baroko yra Lenkijos, Italijos, Ispanijos kapinėse. Ta pati katalikiška barokinė spalvų gausa.

Kelias į kapines kasmet yra ne tiek kelias į mirtį, kiek kelias į bendrystę. Kaip ir žvakes ant kapų, taip ir bendrystę reikia bent kartą per metus iš naujo uždegti. Tad iki susitikimo.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama