Tešviečia jūsų šviesa mokslo ir žinių pasaulyje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Viduramžiais vieno seniausių Europos universitetų vadovai buvo įsitikinę, kad akademinei veiklai būtina dieviškoji šviesa. Didieji krikščionybės mąstytojai nuo Aurelijaus Augustino iki Cliwe’o Stapleso Lewiso įvairiais žodžiais reiškė mintį, kad Dievas, kuris yra šviesa (1 Jn 1, 5), gyvena šviesoje (1 Tim 6, 16) ir atsiuntė savo Sūnų kaip šviesą į pasaulį (Jn 3, 19) – kad dėl šios Dievo šviesos žmogus mato visa kita.
„Universitetas buvo visiškai naujas reiškinys Europos istorijoje. Nieko panašaus neturėjo nei antikinė Graikija, nei Roma“, – rašo Thomas Woodsas („Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“). Kodėl krikščionys išrado universitetą? Nes jie tikėjo (ir tebetiki), kad Dievas yra asmeniška ir racionali būtybė, sukūrusi žmogų, panašų į save. Krikščionių Dievas yra mąstantis, kalbantis ir mylintis. Jis įvairiai reiškiasi savo kūrinijoje, o dar aiškiau – žodžiais, ir visa tai tam, kad Jo sukurtieji žmonės galėtų pažinti Jį patį ir perprasti Jo pasaulį.
Tik todėl visas žinias apie Dievą ir pasaulį mes galime formuluoti žodžiais, juos analizuoti, apie tai diskutuoti ir tam tikra tvarka bei struktūra perduoti. Tikintieji nuo pat Bažnyčios pradžios pasitikėjo Žodžio galia, siekė plėsti Bažnyčią – jei tikrai to siekė! – ne prievarta, ne kardu, o vien Žodžiu: kalba ir raštais, pamokslais ir disputais, pokalbiais ir mokymais. Juk krikščionys tiki kalbantį ir kalbos Dievą – Trejybės Dievą, per amžius tebesikalbantį savo trejopame asmeniškume.
Šie ir panašūs teologiniai įsitikinimai – iš esmės tikėjimo ir proto jungtis – viduramžių viduryje davė vaisių: nuo XII a. pabaigos ėmė kurtis vis daugiau universitetų – nepriklausomų žinių saugojimo ir inovacijų židinių.
Neperdėta teigti, kad šios tiesos paieškų institucijos buvo vienos didžiausių krikščioniškosios civilizacijos dovanų pasauliui. Visomis disciplinomis dėstytojai siekė diegti studentams logika paremtą argumentavimą. Th. Woodsas rašo: „Pasiryžimas studijuoti logiką byloja apie civilizaciją, kuri stengėsi suprasti ir įtikinti. Todėl išsilavinę žmonės norėjo, kad studentai gebėtų aptikti logines klaidas ir protingai argumentuoti.“
„Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas“ (lot. „Dominus illuminatio mea“) – Oksfordo universiteto moto ant Istorijos fakulteto pastato. Wikipedia.org nuotrauka
„Šviesų amžius“
Iki šiol žavi viduramžių teologų, filosofų veikalų loginis kruopštumas ir aiškumas. Logikos tobulybė, kurią turėdavo pasiekti XIV a. universiteto paskutinio kurso studentai, stulbina. Tad kas gi atsitiko, kad šiandien viduramžiai siejami su tamsumu ir nepažanga? Kodėl šios praeities priminimas verčiamas pašaipa ir priekaištu, esą siekiama grįžti į viduramžius? Kodėl viduramžiai pristatomi kaip mokslo ir pažangos priešingybė?
Atsakymas yra viena sėkmingiausių žmonijos istorijos dezinformacijos (kaip šiandien sakytume) kampanijų. XVIII a. Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur istorinės bei biblinės krikščionybės priešininkai pasisavino šviesos metaforą, skelbdamiesi, kad po viduramžių, kaip tamsos ir tamsiųjų prietarų epochos, būtent jie įžiebę naująją šviesą. Tokiomis mintimis prasidėjo Apšvieta, Šviesos (tiksliau, šviesų – pranc. Le siècle des Lumières), arba Proto, amžius (Thomo Paine’o žymusis 1794 m. veikalas The Age of Reason).
Šviesos metafora ir Apšvietos pavadinimas turėję kurti įspūdį, kad krikščionys yra tamsūs ir naivūs, atsilikę ir prietaringi, linkę į smurtą ir netolerantiški. Nuo šiol pagaliau pradės karaliauti protas, todėl atsirado gamtos mokslai, filosofijos pažanga, religijos ir žodžio laisvė.
Tačiau tiesa buvo kitokia. Tiesa buvo ta, kad naujieji švietėjai tiesiog negebėjo ir nepajėgė grumtis su krikščionybę ginančiais filosofais, iki XVIII a. rodžiusiais aiškumo, tikslumo, logikos ir aštrios argumentacijos pavyzdį. Todėl jie kartelę nuleido itin žemai – metėsi į žurnalistinę propagandą, šmeižtą ir melą, kaip tai darė, pavyzdžiui, Voltaire’as.
Prieš šimtmečius sukurtas Apšvietos įvaizdis tebegyvas ir šiandien. Nors beveik visos mūsų universitetinio pasaulio sąvokos, tokios kaip bakalauras, magistras, daktaras, dekanas ir fakultetai („profesorius“ atsirado gerokai vėliau), nurodo į šaknis viduramžiuose, krikščioniška universiteto idėjos kilmė nutylima. Vis dar plačiai manoma, kad tik Apšvieta išlaisvino žmones iš „demonų apsėsto pasaulio“. Toks yra ir žymaus astrofiziko bei ateisto Carlo Sagano (1934–1996) 1995 m. bestselerio pavadinimas (The Demon-Haunted World, liet. 2001 m.). Apšvietos stiliumi knygos paantraštė skelbia: „Mokslas kaip žvakė tamsoje“. Taigi, mokslas šviečia kaip naujųjų laikų dievas ar stabas, o ne kaip Dievas.
Tačiau vienam vokiečių mąstytojui pavyko pranašiškai numatyti, kur nuves šitokios Apšvietos ambicijos. Nors buvo aršus ateistas, Friedrichas Nietzsche suprato, kokios bus Dievo ignoravimo ar atmetimo pasekmės. „Dievas mirė!“, „Mes jį nužudėme“ – šaukia „išprotėjęs žmogus“ F. Nietzschės veikale „Linksmasis mokslas“ (1882–1887 m.).
Daugybė klausimų apibūdina šią baisiąją naštą. Vėl sutinkame saulės ir šviesos metaforą: „Ką padarėme atplėšdami šią žemę nuo jos saulės? Kur link ji dabar skrieja? Kur link judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Ar nesiblaškome nepaliaujamai? Atgal, į šoną, į priekį, į visas puses? Ar yra išvis dar koks nors viršus ir apačia? Ar neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau? Ar neartėja naktis, ar neina vis tamsyn ir tamsyn? Ar nereikia jau dieną uždegti žibintų?“
Išsipildė F. Nietzschės pranašystė. Dabar skiname Dievo paneigimo vaisius. Jeigu žmonės atmeta Dievą ir Jo apreiškimo šviesą, jų pasaulio matymas iškrypsta ir rega aptemsta. Naktis ima artintis, kol visai užslenka. Viduramžių racionalumas padarytas nebeatpažįstamas. Prieš dvejus metus rugsėjo pradžioje filosofas Alvydas Jokubaitis rašė: „Modernieji filosofai ir mokslininkai žadėjo remtis faktais ir parodyti tikrąjį pasaulį. Tačiau šio pažado rezultatas priešingas – mes jau nežinome net to, ką žinojo mūsų pirmtakai.“
Iš tiesų nebežinome, kas yra žmogus ir žmogaus teisės, šeima ir santuoka, tiesa ir gėris, ir taip toliau. „Kartais atrodo, kad pagrindinis naujausios velnio kovos su krikščionybe strategijos tikslas yra pašalinti skirtumą tarp tikrovės ir fantazijos [...]. Po išoriniu Vakarų mokslo ir praktinio gyvenimo racionalizmu velnias skatina neregėtą nuprotėjimą“ („Naujas demokratijos ir religijos konflikto etapas“, „Bernardinai.lt“).
A. Jokubaitis neperdeda. Vokietijos parlamentas tą patį 2023-iųjų rugsėjį pritarė naujam įstatymui, kuris leidžia piliečiui kartą per metus šalies metrikacijos skyriuose pranešti apie lyties pakeitimą – ne tik be jokio tikro pačios lyties pokyčio, bet ir be jokios lyties keitimo operacijos ar net gydytojų pažymos (tiesa, su tam tikrais apribojimais, ir tik vaikai nuo 14 metų). Kas norės, galės įrašyti „jokios informacijos“, tai yra žmogus esąs visai be lyties. Regis, maištas prieš tikrovę ir sukūrimą bus pasiekęs viršūnę, nuprotėjimas – be ribų. 
Josephas Wrightas iš Derbio, „Filosofas skaito paskaitą apie planetas“ (apie 1768 m.). Jeilio britų meno centro Jeilio universitete Niu Heivene, Konektikute, JAV, eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka
„Jūs – pasaulio šviesa“
Mato evangelijos Kalno pamoksle Jėzus sako: „Jūs – pasaulio šviesa [...]. Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14–16). Šviesos metafora plačiai naudojama ir kitose Naujojo Testamento vietose (pavyzdžiui, tikintieji yra „šviesos vaikai“, Ef 5, 8). Ką šiame kontekste reiškia šie žodžiai? Kaip šiandien būti šviesa mokslo ir žinių pasaulyje?
Evangelijos šešioliktoji eilutė mini krikščionių regimus gerus darbus. Sąvoka byloja, kad pasaulis vertina Jėzaus sekėjų etiką. Tolesnės pamokslo eilutės patvirtina, kad kalbama apie konkretų paklusnumą Dievo įstatymui. Iš tiesų krikščionys anksti pasižymėjo tuo, kad jie, viena vertus, aiškiai vengė ir atsisakė kai kurių pagoniškų praktikų kaip naujagimių atsikratymo ar abortų; kita vertus, atliko gailestingumo darbus bei tarnavo ir netikintiems žmonėms (pavyzdžiui, II a. Laiškas Diognetui). Kai laiškuose tikintieji raginami vaikščioti arba gyventi šviesoje (pavyzdžiui, 1 Jn 1, 7; 2, 9–11), žinome, kad taip akcentuojamas etinis krikščionių kitoniškumas.
Todėl atsakymo į klausimą, kaip jaunam krikščioniui gyventi aukštojo mokslo pasaulyje, svarbi dalis galėtų skambėti šitaip: studijuok sąžiningai, venk apgaulių ir apkalbų, nebūk pavydus ir tingus, bėk nuo ištvirkavimo, mylėk savo kurso draugus ir dėstytojus, net tuos, kurie tavęs nemėgsta, neatmokėk už pikta piktu ir taip toliau. Toks elgesys ne tik apsaugotų nuo sugedimo, bet ir būtų geras darbas, šviečiantis tarsi žibintas tamsoje.
Bet tai ne viskas. Eilučių apie druską ir šviesą kontekste yra palaiminimai (Mt 5, 3–11) ir platus Dievo įstatymo aiškinimas (Mt 5, 17–48). Kokia šių eilučių dvasia? Ar krikščionys yra narsūs šviesos riteriai, pergalingai žygiuojantys tamsos pasaulyje?
Kalno pamokslo penktasis skyrius ne tik konstatuoja, kad esame druska ir šviesa, bet ir siekia ugdyti nuolankumą. Aiškindamas, pavyzdžiui, įsakymą „Nežudyk“ (Mt 5, 21–22), Jėzus ragina tikinčiuosius pirmiau blaiviai mąstyti apie save: nemanykite, kad žudikai yra tik kiti, tik anie; nemanykite, kad rūstybė, svetimavimas ir godumas jums nėra būdingi. Juk visos šios nuodėmės prasideda mintyse ir širdyje! Jėzus šią nuostatą pristato stebėtinai griežtai, net perdėdamas, kad tik suprastume ir atidžiai išklausytume: pirma ištirkite patys save, paskui kaltinkite kitus; pirmiau patys supraskite savo dvasinį vargą.
Ir Pamokslo pradžia taip skamba: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3). Tad vienas iš Kalno pamokslo akcentų, matyt, būtų toks: mes patys esame problemos dalis. Jeigu mūsų šviesos tamsoje nematyti, gali būti, kad ne tamsa yra kalta. Gali būti, kad mūsų šviesai trūksta šviesos šaltinio, kuris yra Jėzus Kristus. Ir pirmiausia šio šaltinio energijos reikia ne tam, kad eitume ir nušviestume visą pasaulį, o tam, kad pažiūrėtume ir pagaliau pamatytume savo vidų.
Kalbant apie gyvenimą mokslo pasaulyje, labai svarbu nepamiršti nuopuolio padarinių. Svarbu suvokti, kad puolęs ir aptemęs yra ir mūsų protas.Kalbant apie gyvenimą mokslo pasaulyje, labai svarbu nepamiršti nuopuolio padarinių. Svarbu suvokti, kad puolęs ir aptemęs yra ir mūsų protas. Jeanas Calvinas: „Gėdinga bedievystė [...] užvaldė žmogaus sielą iki gelmių.“ Reformatorius pabrėžia, kad šis sugedimas „neapsiriboja vadinamaisiais jusliniais impulsais [...]. Jis nėra įsitaisęs tik vienoje [sielos] dalyje“, niekas mumyse „nėra tyras ar nepaliestas jo mirtino suteršimo“. Anot J. Calvino, „būtent ta sielos dalis, kurioje labiausiai spindi jos aukštas orumas ir kilnumas“ – protas ar mąstymas – yra giliausiai puolusi (Inst. II, 1, 9). Šia dvasia rašo ir Jordanas Petersonas: „Protas įsimyli pats save ir dar blogiau. Jis įsimyli savo paties kūrinius. Jis juos iškelia virš visų kitų ir ima jiems melstis [angl. worships] kaip absoliutui. […] Didžiausia racionalaus gebėjimo pagunda yra imti šlovinti savo paties galią, savo darbus ir tvirtinti, kad jo teorijų šviesoje niekas kitas, jokia transcendentinė jėga neegzistuoja“ („12 gyvenimo taisyklių“). Būtent tai darė Apšvietos veikėjai: šlovino savo proto galią. Todėl turime nuolat „atnaujinti savo proto dvasią“ (Ef 4, 23), pasikeisti „atnaujindami savo mąstymą“ (Rom 12, 2). Kas atsitinka, kai mūsų protą apšviečia Dievas savo šviesa? Atsidengia ir tampa matomas žmogiškasis nuodėmingumas, dėl to paklydęs ir į ydas palinkęs mūsų protas. Tad krikščionys mokslininkai žino, kad išgelbėjimo reikia ir iš intelektinio vargo.
Mergelės gyvenimo meistras (Meister des Marienlebens, anoniminis vokiečių dailininkas), filosofas Mikalojus Kuzietis (apie 1480 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Viduramžių universitetai pasižymėjo ne žinojimo arogancija, o nuolankumu, atvirumu, kruopštumu ir atidumu. Ypač pranciškoniškojoje tradicijoje (pal. Jonas Dunsas Škotas, Williamas Ockhamas) tvirtintas tikėjimas moraline lygybe skatino nuolankumą naudojantis protu – jei žmonės yra lygūs, jie taip pat iš principo yra ir vienodai klystantys.
Sekdami tokių kaip Augustinas mąstytojų pėdomis, universitetai, kadangi kilę iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, tapo vietomis, kuriose buvo perduodamas tikrasis mokymas – kur kovojama už tiesą, ieškoma naujų tiesų ir gilesnių tiesos elementų.Visos tiesos – Dievo Bažnyčios tėvui Aurelijui Augustinui (354–430) tradiciškai priskiriama frazė „Visos tiesos – Dievo“. Šios minties šaltinis yra jo veikalas „Apie krikščionių mokslą“ (De doctrina christiana, liet. 2013 m.), kuriame ji skamba šitaip: „Kiekvienas geras ir tikras krikščionis tesupranta, kad, kur besurastų, Viešpačiui priklauso tiesa.“ Augustinas veikalą parašė 396–397 m., vėliau jį papildė ir užbaigė gyvenimo pabaigoje (426–427 m.). Bažnyčios istorijoje tai pirmasis išsamus – ir bene svarbiausias – darbas apie Biblijos interpretavimą, arba hermeneutiką, taip pat apie homiletiką. Biblijai aiškinti reikalingos įvairios mokslo šakos. Augustinas ypač iškelia istorijos svarbą: „Viskas, ką apie praėjusių laikų seką pasakoja vadinamoji istorija, mums labai padeda suprasti šventąsias knygas.“ Reikalingos taip pat su kalba susijusios disciplinos (laisvųjų menų trivium – gramatika, retorika ir dialektika): „Svarstymo mokslas (lot. dialectica) labai daug reiškia gilinantis ir išrišant Šventajame Rašte sutinkamus visų rūšių klausimus. Tik reikia saugotis potraukio ginčytis ir kažin kokio vaikiško puikavimosi apmulkinti priešininką.“ Svarstymo mokslą šiandien vadintume logika. Naudodamas Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyriaus pavyzdį, Augustinas rašo, kad teiginių „jungimo teisingumas yra ne išrastas, bet žmonių pastebėtas ir užrašytas, kad jo būtų galima išmokti ar išmokyti. Mat daiktų prigimtyje jis yra amžinas ir išrastas Dievo“. Žodžiu, loginiai dėsniai įsišakniję pačiame Dieve. Bet logiškai sujungti teiginius dar nėra viskas, juk ir patys teiginiai turi būti teisingi, o to logika pati nesprendžia: „Viena yra žinoti jungimo taisykles ir visai kita – teiginių teisingumą. Iš pirmųjų sužinome, kas yra nuoseklumas, kas – nenuoseklumas, kas – prieštaravimas [...]. O apie teiginių teisingumą reikia spręsti apsvarsčius pačius teiginius, o ne jų jungimą.“ Apskritai Augustinas yra už blaivų ir kritišką požiūrį į mokslus – kas gera, tebūnie priimtina, o kas apgaulinga – atmestina. Jis nori, kad aiškintojai „nesiryžtų be atodairos sekti jokiais ne Kristaus Bažnyčioje dėstomais mokslais, tarsi atvedančiais į palaimingą gyvenimą, bet blaiviai ir kruopščiai ištirtų [...]. O žmonių išrastų mokslų, reikalingų kartu gyvenančiųjų bendruomenei, teneniekina dėl pačių šio gyvenimo reikmių [...]. Visuose pagonių moksluose yra ne tik apgaulingų ir prietaringų prasimanymų ir tuščio darbo našta [...], bet ir laisvieji mokslai, labiau tinkami tiesos naudai, ir kai kurie labai naudingi elgesio pamokymai, be to, pas juos galima surasti kai ko apie vieno Dievo garbinimą.“ Krikščionis negali niekinti tiesos ieškojimo įvairiose mokslo šakose, nes visos tiesos priklauso Dievui, kuris pats yra tiesa (Ps 43, 4; 119, 142, 160; Jn 1, 17; 14, 6–7; 16, 13; Hbr 6, 18; 1 Jn 4, 6). Todėl J. Calvinas sako: „Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą [...]. Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa“ (Jeremijo knygos komentaras,IV t.). Tad ir Augustinas pritariamai klausia: „Ko žmogus trokšta labiau negu tiesos?“ (Jono evangelijos komentaras, 2026.05). Sekdami tokių kaip Augustinas mąstytojų pėdomis, universitetai, kadangi kilę iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, tapo vietomis, kuriose buvo perduodamas tikrasis mokymas – kur kovojama už tiesą, ieškoma naujų tiesų ir gilesnių tiesos elementų. Universitetai buvo įsipareigoję siekti tiesos. Dar Immanuelis Kantas „Fakultetų ginče“ (1798 m.) rašė, kad universitete viskas priklauso nuo tiesos, o naudingumas yra tik antraeilis momentas.
Caravaggio, „Šv. Augustinas“ (fragmentas, apie 1600 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Apie šūdmalą ir tiesos konkurentą
Išstūmus Dievą iš viešosios kultūros, sumenko meilė tiesai ir įsigalėjo abejingumas.
JAV filosofas Harry Gordonas Frankfurtas (1929–2023) šiam rezultatui apibūdinti pasirinko itin „riebią“ sąvoką „šūdmala“ ir parašė knygą apie ją („Apie šūdmalą“, liet. 2020 m.): „Šūdmalys nėra nei tiesos, nei netiesos pusėje. Jis apskritai nekreipia dėmesio į faktus, kaip tai daro sąžiningas žmogus ir melagis [...]. Jam nerūpi, ar tai, ką jis sako, tiksliai aprašo tikrovę. Jis tiesiog parenka arba prasimano dalykus, kurie tinka jo tikslui.“ Todėl „šūdmala yra didesnis tiesos priešas nei melas“. Gražesnis žodis šūdmalai įvardyti ir galėtų būti „abejingumas“.
„Kelkite klausimus, įsigilinkite ir mąstykite kritiškai“, – teisingai rašo parodos „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ (LNM Istorijų namai, 2023 m.) kuratorės šios parodos katalogo pratarmėje. Tačiau vien to neužtenka! Drąsios kritikos, sveikos abejonės ir skepsio nuostata yra dorybė, bet jeigu ji klaidžioja vienatvėje, kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas (1874–1936), tai yra jeigu jai trūksta metafizinio tiesos pamato, protavimas ilgainiui silpsta. „Tiek, kiek traukiasi religija, traukiasi ir protas“, – pranašiškai tvirtina britų rašytojas („Amžinasis žmogus“).
Johnas Searle’as (g. 1932), Berklio (JAV) filosofijos profesorius, dar prieš du dešimtmečius atkreipė dėmesį, kad universitetuose ne tik kritikuojamas mokymo programų turinys, bet ir „kvestionuojama pati sąvokų, tokių kaip racionalumas, tiesa, objektyvumas ir tikrovė, šimtmečius laikytų esminėmis aukštojo mokslo srityje, samprata“, o kai kuriose universitetų srityse jų atsisakoma net kaip idealų.
Kaip atsilaikyti šiandienos nudievėjusiems universitetams, jei, deja, net tie, kurie pašaukti būti tiesos bendradarbiais (3 Jn 8) ir branginti tiesą (Zch 8, 19), daug labiau pasidavę asmeninės laimės kultui negu tiesos paieškų troškimui? Ekspresyvusis individualizmas (Robertas Bellahas, Charlesas Tayloras) užkrėtė ir juos.
Šiuolaikinis žmogus visų pirma siekia būti ištikimas sau. Užuot mintis, jausmus ir veiksmus derinęs prie objektyvios tikrovės, jis savo vidinį gyvenimą paverčia tiesos šaltiniu. Jausmų autentiškumas ir psichologinė gerovė, o ne transcendentinės tiesos laikymasis tampa norma. (Plačiau apie tai rašo britų Bažnyčios istorikas, presbiterijonas Carlas R. Truemanas knygose The Rise and Triumph of the Modern Self (2020 m.) ir Strange New World (2022 m.).)
Kad ir kaip suktų nosį, krikščionims vertėtų nuolankiai įsiklausyti į nekrikščionio H. G. Frankfurto mintis „Apie šūdmalą“. Knygos pabaigoje autorius apgailestauja, kad alternatyva tiesos meilei tapo nuoširdumo siekis, kai individas „susitelkia į pastangas pateikti sąžiningus savęs paties vaizdinius“ vietoj ištikimybės faktams pasirinkdamas ištikimybę sau.
Po metų išleistoje esė On Truth filosofas griežtai įspėja: „Jei yra koks nors požiūris, kuris savo prigimtimi yra nesutaikomai priešingas padoriam ir tvarkingam gyvenimui, tai šis.“ Jeigu krikščionys nepuoselės intelektinių dorybių, subyrės ir etika bei šviesa nebešvies. 
Kunigas Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka
„Didesnei Dievo garbei“
Šiemet balandžio pradžioje profesorius Robertas Petrauskas buvo inauguruotas antrajai kadencijai Vilniaus universiteto rektoriumi. VU tarybos pirmininkas ir senato pirmininkė įteikė jam valdžios simbolius, tarp jų ir skeptrą. Ši puošni lazda nuo seno yra žemiškųjų imperijų ir valdžių simbolis, tad savotiška inauguracija ar karūnavimas įvyko ir tądien Šv. Jonų bažnyčioje. Žodžiai, tarti lotynų kalba, puošnūs senato narių drabužiai, vargonų muzika ir magnificencijos, ekscelencijos bei eminencijos renginiui suteikė ypatingą kilnumą; liejosi panegirikos šūksniai ir šlovinimas šios senosios aukštosios mokyklos garbei išreikšti.
„Mūsų misija negali sustoti ties Lietuvos sienomis. Mūsų faktais, žiniomis ir tvirtomis moralinėmis vertybėmis grįstas balsas turi sklisti į visus pasaulio kampelius“, – savo kalboje teigė senato pirmininkė Eglė Lastauskienė. Anot jos, mokslu ir žiniomis grįstas žodis turi tapti pagrindiniu ginklu ugdyti „kritinį mąstymą, atsparumą dezinformacijai ir patriotiškumą bei pagarbą savo valstybei“.
Pats Žodis, Logos, tikrasis pažinimo ir mokslo Viešpats, aukščiausiasis švietimo bei žinių Suverenas, moralės Pagrindas ir vertybių Šaltinis bei faktų Valdovas – Jėzus Kristus – nebuvo nei paminėtas, nei pagerbtas nei žodžiu, nei žvilgsniu, nei gestu, nors būtų užtekę pažvelgti į Nukryžiuotąjį virš bažnyčios altoriaus. Dievui vietos inauguracijoje neatsirado. Nuo savo šaknų universitetas gerokai atitolo.
Juk kadaise Vilniaus universitetas buvo įkurtas jėzuitų ordino – tiesa, su tikslu sustabdyti protestantizmo plitimą Lietuvoje. Įėjus į Šv. Jonų bažnyčią pro šonines duris, prieangyje stovi didelė skulptūra, vaizduojanti ordino įkūrėją Ignacą Lojolą. Ji primena apie religinę aukštosios mokyklos praeitį. Viena koja jis stovi ant vyro, kuris vaizduoja ereziją –klaidingą doktriną. Ignacas rankoje laiko teisingą tikėjimo mokymą simbolizuojančią knygą, o prispaustas vyras – beužsiverčiančią knygą – protestantų eretinį mokymą.
Labai panaši skulptūra (tikriausiai tam tikras pavyzdys) yra keliose Romos vietose, pavyzdžiui, miesto Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Ten Ignaco rankoje laikoma knyga su lotynišku užrašu: Ad maiorem Dei gloriam – „Didesnei Dievo garbei“, tai ordino įkūrėjui priskiriamas asmeninis devizas, kuris iki šiol apibūdina jėzuitų dvasią. Ignacas žvelgia į viršų, į dangų. Tuo jis ragina mintimis kilti aukštyn, panašiai kaip VU rektorius, XVIII a. astronomas, jėzuitas ir teologijos mokslų daktaras Martynas Počobutas savo Hinc itur ad astra – „Iš čia kylama į žvaigždes“ (šiandienos VU šūkis).
Ir žvaigždžių balsas tikrai sklinda į visus pasaulio kampelius, nes „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Šiandien katalikai kartu su protestantais kovoja su erezija, esą mokslo ir žinių pasaulyje būtų galima apsieiti be garbės Dievui, be dangaus ir žvaigždžių Kūrėjo.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
