Z. Vitkus Holokausto aukų atminimo dieną pasitinka pesimistiškai: „Plaukiame neramiais vandenimis“

[intro_text content="„Plaukiame neramiais vandenimis, aplink žybčiojant žaibams, o horizonte – rūkas“, – kalbėdamas apie Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako istorikas dr. ZIGMAS VITKUS. Šiandien, sausio 27-ąją, sukanka 80 metų nuo Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo. Tačiau į pastarąjį žodį Z. Vitkus žvelgia kritiškai, nes „išvadavimas“, anot jo, skamba pernelyg gerai."] Pasak istoriko, daliai visuomenės sunku suvokti, jog įsakymų, kad ir okupantų pakištų, pasirašymas, nužudytųjų turto pasisavinimas ar neapykantos kalba yra dalyvavimas Holokauste. Paklaustas, iš kur, jo nuomone, viešojoje erdvėje kyla antisemitinių pasisakymų, pašnekovas pabrėžia mokyklos vaidmenį. „Mūsų mokyklose tikrai kalbama ir apie antisemitizmą, ir Holokaustą, bet nesu tikras, ar visur tam skiriama pakankamai dėmesio, ar kalbama įtaigiai“, – tvirtina Z. Vitkus. Sausio 27-ąją minime Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kartu tai ir 80-osios Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Kokiomis mintimis pasitinkate šią dieną?  Pasitinku pesimistinėmis mintimis. Plaukiame neramiais vandenimis, aplink žybčiojant žaibams, o horizonte – rūkas. Pastaruoju metu dažnai atsiverčiu Ekleziastą – istorija kartojasi, o barbarybė ir vandalizmas grįžo visa jėga. Sukrečiamai simboliška, kad 2022 metais nuo rusų sviedinių Ukrainoje žuvo keli Holokausto išlikėliai ir kad raketos nukrito į Babyn Jaro memorialą Kyjive. Būta laiko, kai minėjimai Aušvice-Birkenau buvo labiau apie praeitį ir pasižadėjimai sergėtis, kad „niekada daugiau“ ir kad „turime vardan...“, skambėjo gana įtikinamai. Iliuzija, žinoma. Dabar kartoti šiuos žodžius, sakyčiau, tapo tiesiog neskoninga. Įdomu, ar skambės jie šiais metais? Žinoma, visada gali sakyti, kad „niekada daugiau“ yra susiję tik su Holokaustu, bet aš visad šį pasakymą suprasdavau plačiau. Kad mes neleisime nieko panašaus (ne tapataus) įvykti. Ir štai...

Kalbant apie Aušvicą, dažnai skamba pasakymas: „Aušvico išvadavimas“. Sakyčiau, šį žodį galime vartoti tik su išlygomis.

Kalbant apie Aušvicą, dažnai skamba pasakymas: „Aušvico išvadavimas“. Sakyčiau, šį žodį galime vartoti tik su išlygomis. Sovietų armija tiesiog vijo nacius į vakarus ir įžengė į jų kelyje pasitaikiusią koncentracijos ir mirties stovyklą, kurioje buvo likę apie 7000 gyvųjų. „Išvadavimas“ skamba pernelyg gerai. Ne be reikalo Rusijos propaganda taip mėgo ir mėgsta šį tropą. Iš kalinių perspektyvos žvelgiant, tai, žinoma, buvo išvadavimas... Ar Holokausto suvokimas Lietuvoje keičiasi?  Jei turėčiau statistinių duomenų, kuriuos galėčiau palyginti, galėčiau atsakyti pagrįsčiau. Dabar galiu sakyti tik kaip man atrodo. Per 34 metus tikrai užaugo viešajame lauke pastebima bendruomenė, kuri puikiai suvokia, kokia baisybė buvo Holokaustas ir kaip svarbu tai prisiminti. Jos veikimas keičia ir patį viešąjį diskursą. Nuo 1990-ųjų tikrai daug nuveikta... Vis dėlto manau, kad didžioji visuomenės dalis, kaip ir visur, yra labiau susitelkusi į dabarties problemas, jai Holokaustas yra tolima. Bet, kaip minėjau, būtų svarbu turėti duomenų, kokį vaidmenį Holokausto atmintis atlieka mūsų kolektyvinėje praeities vaizduotėje. [caption id="attachment_871131" align="alignleft" width="1133"] Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotrauka[/caption] Vienoje diskusijoje istorikas Ilja Lempertas išskyrė, kad visuomenėje Holokaustas dažnai matomas gana siaurai ir trūksta dėmesio kolaboravusiems lietuviams. Ką apie tai manote?  Manau, taip. Daliai visuomenės sunku suvokti, kad įsakymų, kad ir okupantų pakištų, pasirašymas, nužudytųjų turto pasisavinimas ar neapykantos kalba yra dalyvavimas Holokauste. Čia ne tiek žinojimo, kiek jautrumo klausimas. Šiaip nesakyčiau, kad kolaboravimo temai trūksta dėmesio, ši tema yra net tapusi banali. Gal labiau trūksta pačios kolaboravimo sąvokos, priežasčių ir raiškos analizės. Ne mažiau svarbu reflektuoti, kas yra herojiškumas. Jis mūsų irgi suvokiamas pernelyg siaurai – daugiausia kaip drąsa mūšio lauke. Tai tik vienas jos aspektų. Ir viešojoje erdvėje dar kartais galime susidurti su antisemitizmu – štai net Seimo narys Remigijus Žemaitaitis leidžia sau viešai kalbėti: „Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką.“ Kaip manote, iš kur tai kyla – šeimoje, o gal mokykloje per mažai kalbame apie antisemitizmą ir žydų tragediją?  Tai kyla iš kvailumo ir neatsakomybės. Žmogus arba nesupranta, ką šneka ir kokios jo šnekos pasekmės, arba daro tai sąmoningai, turėdamas tikslų. Žemaitaitis rado temą ir būdą išsireklamuoti. Jis šnekėjo primityviai, ir daliai visuomenės tai visiškai rezonavo. Tai, kad nemažai daliai mūsų visuomenės rezonuoja Žemaitaičio ir kito veikėjo Eduardo Vaitkaus kalbos, mane nuvilia ir netgi gąsdina. [caption id="attachment_1201440" align="alignleft" width="2560"] „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka[/caption] Mokykla... Mūsų mokyklose tikrai kalbama ir apie antisemitizmą, ir apie Holokaustą, bet nesu tikras, ar visur tam skiriama pakankamai dėmesio, ar kalbama įtaigiai. Priklauso nuo mokyklos ir nuo mokytojo. Dalis jų, neabejoju, jaučia temą, o kitiems, irgi neabejoju, ji nėra labai svarbi. Tų, kurie jaučia ir kuriems svarbi ši tema, įtariu, yra mažuma, ir turiu tam netiesioginį įrodymą. Jau daugelį metų LGGRTC Lietuvoje organizuoja konkursą „Lietuvos laisvės kovų ir netekčių istorija“. Jame dalyvauja daugybė Lietuvos mokyklų. Ir tik vienas kitas rašinys, piešinys iš šimtų yra apie Holokaustą. Man atrodo, kad tai labai iškalbinga. Kalbant ir apie konkurso organizatorių politiką, ir apie mokyklų atsaką. Iš kai kurių istorikų esu girdėjęs, kad dalies svarbiausių istorinių įvykių įprasminimą esame pavertę nuobodžiais minėjimais. Kaip manote, ar Holokausto istorija Lietuvoje pakankamai apsvarstyta ir įamžinta?  Renginių būna įvairių. Vienuose jauti susirinkusiųjų bendrystę, o kiti – tik formalumas. Kai minėjimas būna medinis, tai liudija viena – atmintis čia nėra gyva. Kita vertus, netgi nuobodžiuose minėjimuose galima rasti įkvėpimo. Visi esame skirtingi ir skirtingai reaguojame. Apskritai tokie minėjimai yra tik maža dalis atminimo darbo – paskutinis akcentas. Ne mažiau svarbu, o gal ir svarbiau – pokalbiai iki to. Apie meilę savo artimui, apie tai, kas yra artimas, apie žmogaus teises, apie Holokausto priežastis, sąsajas su kitais nusikaltimais žmoniškumui ir pan. Sakyčiau, kad geriausia pagarba Holokausto aukoms būtų ne prisegti Dovydo žvaigždes ir teatrališkai paliūdėti, o išgyvendinti patyčias iš mokyklų. Viskas prasideda nuo žodžių – į kuriuos reaguojama arba ne. Holokausto istorija tikrai nėra pakankamai apsvarstyta, ir taip niekad nebus, nes atminimo darbas niekada nesibaigs. Tokio darbo tikslas – pagerbti aukas ir sukurti visuomenėje tokį klimatą, kuriame žemaitaitiški plepalai tiesiog nusloptų, negavę deguonies.

Man labiausiai kelia nerimą, kad mes vis dar neturime kelių svarbių atminimo institucijų, kurios efektyviai prisidėtų prie to atminimo darbo.

Man labiausiai kelia nerimą, kad mes vis dar neturime kelių svarbių atminimo institucijų, kurios efektyviai prisidėtų prie to atminimo darbo: Panerių muziejaus, Vilniaus geto muziejaus, Holokausto Lietuvoje muziejaus ir Lietuvos žydų gelbėtojų muziejaus. Per 34 metus memorialų kultūroje nieko fundamentalaus nesukūrėme. Tai taip pat iškalbinga, turint mintyje prioritetus. Jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių žydai per visą savo istoriją yra priversti kovoti už savo būvį?  70 metais sugriovus Antrąją šventyklą žydai už atkaklų pasipriešinimą romėnams iš savo žemės buvo ištremti ir gyveno diasporoje, mažumoje. Mažumos visad yra pažeidžiamos. Ar tai būtų žydai, ar romai, ar armėnai Turkijoje, ar tutsiai Ruandoje, ar albanai Serbijoje, ir dėl to lengvai gali tapti atpirkimo ožiais: jei šaliai sunkiau sekasi, jei nelyja, jei blogas derlius ar epidemija. Reikia pripažinti, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus šį neapykantos žydams malūną suko ir krikščionys, net dabar tradicijoje gerbiami Bažnyčios tėvai. XIX a. prie antijudaistinių nuostatų prisidėjo ir antisemitizmas, kurio esmė – nusiteikimas prieš žydus ne tik kaip netikėlius kitatikius, bet ir kaip prieš tautą, esą ji kenkia. Net tada ir tose visuomenėse, kuriose žydai buvo įsitvirtinę, jie vis tiek išliko pažeidžiami ir politinių permainų laikotarpiu dažnai nukentėdavo. Ar mes, lietuviai, Holokaustą suvokiame kaip svetimą tragediją, o gal vis labiau laikome ją savo istorijos dalimi?  Visuomenė yra įvairialypė – ji susideda iš įvairių grupių, todėl apibendrinti nėra lengva. Valstybiniu lygmeniu ši istorija deklaruojama kaip sava. Akademijoje taip pat nėra jokių dviprasmybių. Mokyklinių programų lygmeniu – taip pat, o mokymo praktikoje – įvairiai. Tiesa, komunistinio ir nacistinio režimų nusikaltimų refleksijos pusiausvyra nėra iki galo rasta, daugiausia kalbama apie sovietų nusikaltimus. Kalbant apie plačiąją visuomenę, dalis jos – išsilavinę, atviri ir jautrūs žmonės – Holokaustą tikrai suvokia kaip savo istorijos dalį. Ir ne vien todėl, kad Holokaustas buvo Lietuvos istorijos dalis, bet ir todėl, kad tai buvo nusikaltimas žmoniškumui. Hannah'os Arendt žodžiais, šis nusikaltimas buvo pasikėsinimas į pačią žmonijos sąrangą ir jos įvairialypumo idėją. [caption id="attachment_1145861" align="alignleft" width="2098"] Kauno geto griuvėsiai pasitraukus vokiečiams. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka[/caption] Kaip kinta Holokausto atminimas Rusijos agresijos Ukrainoje aplinkybėmis? Kaip išlaikyti dėmesį ir praeičiai, ir dabarčiai? Tam, sakyčiau, labai paranki Michaelio Rothbergo daugialybės ar daugiakryptės atminties (multidirectional memory) idėja. Rothbergas sako, kad mes turime ne varžytis kančiomis, kieno jos didesnės, o daugiau galvoti vieni apie kitus. Prisimindamas žydus, galvoju apie rusų nusikaltimus žmoniškumui Ukrainoje, matydamas ukrainiečių kančias, galvoju ir apie Holokausto aukas, prisimindamas Holokausto aukas, pagalvoju ir apie tutsius, ir atvirkščiai. Prisimindamas sovietų (rusų) represijas prieš Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos inteligentiją, prisimeni Pol Poto režimo vykdytą stratocidą. Empatija išlaisvina. Visais laikais įvairių tautų žmonės kentėjo ir mirė nuo tų, kurie godūs galios. Bijau suklysti, bet ar tik ne Julius Sasnauskas OFM viename iš savo tekstų yra atkreipęs dėmesį į Apreiškimo Jonui eilutes, kuriose kalbama apie visus pasaulyje nekaltai kentėjusius, savotišką Sielvarto bendruomenę. Man jos įspūdingos: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais <...>. Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir išbalino Avinėlio krauju“ (Apr. 7, 9–14). Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama