Regimantas PILKAUSKAS. POMĖGIS, TAPĘS AISTRA (2)

Regimantas PILKAUSKAS. POMĖGIS, TAPĘS AISTRA (2)...Zenono Varnausko bendradarbė, dėstytoja keramikė Milyta Kumpytė ne tik puodus žiedė, bet ir akvareles liejo. Mielai jas dovanodavo, o aš bent šiek tiek atsilygindavau. Mūsų svetainėje šalia Antano Martinaičio, Algirdo Petrulio tapybos kabo ir Milytos „Kryžiai-saulutės“. Akvarelę „Arkliai prie vežimo“ dailininkė kelis kartus buvo pasiėmusi į didesnes savo parodas. Dėkingas esu Milytai už mano vaikų lavinimą – visi keturi važiuodavo į Milytos dirbtuvę mokytis meno – piešdavo, tapydavo, lipdydavo iš molio. Man atrodė, kad geriausiai sekasi jaunyliui Vainiui, bet Milyta sakė, kad gabiausia vyriausioji Aistė. Paklausiau, ar dukra norėtų studijuoti dailę. Atsakė, kad labai norėtų. Prasidėjo tekstilės studijos Vilniaus dailės akademijoje. Magistriniam darbui išaudė gobelenus religine tematika, eksponavo Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčioje. Sūnus Vainius pasirinko praktiškesnę specialybę – studijavo architektūrą. Milyta, lankydamasi Los Andžele, susipažino su poetu Bernardu Brazdžioniu (1907–2002) ir jo žmona Aldona (1912–2005). Kaune Brazdžionių namelis stovėjo prie Taikos prospekto, netoli nuo penkiaaukščio, kuriame gyveno Milyta. Atėjusi į svečius, ponia Aldona pasakodavo apie savo keliones į Šventąją žemę, o poetas buvo labai malonus pašnekovas. Pamenu, džiaugėsi, kad kompozitorius Konradas Kaveckas (1905–1996) jo eilėmis sukūrė motetą „O Kristau, pasaulio valdove“, giedamą bažnyčiose. Skulptorių Gediminą Karalių, išgarsėjusį, kai Lazdynuose pastatė skulptūrą „Rytas“ – raitelį ant žirgo (1975), pažinojau kaip Vilniaus dailės akademijos prorektorių, į aukštąją mokyklą atėjusį su Sąjūdžio banga apie 1990 m. Jis priklausė ir komisijai, kuri mus, sovietinių laikų dėstytojus, klausinėjo, ar nebuvome užverbuoti, ar netarnavome KGB. Procedūra nemaloni, bet neteko girdėti, kad kas nors būtų dėl tos apklausos nukentėjęs. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) nariai 2004 m. nutarė įsteigti žymenį „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Karalius sutiko mums padėti – sukūrė stilizuoto medžio pavidalo 105 x 105 mm dydžio dekoratyvią plokštelę (sidabruota bronza, emalis). Šiuo žymeniu jau apdovanota nemažai LKAS narių. Turėjau laimės pažinoti ir iškilių menotyrininkų. Daug buvau girdėjęs apie M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Meno skyriaus vedėją Valeriją Čiurlionytę-Karužienę (1886–1982), bet susipažinti neteko. Kai Karužienė susirgo ir atsigulė į Kauno klinikas, ją prižiūrėti paskyrė mano seserį Vladę, paskutinio kurso studentę. Ji, mokanti bendrauti, Karužienei patiko. Atsisveikindama Valerija paklausė, gal galėtų kuo nors padėti, paaiškindama, kad jos prašymai paprastai išpildomi. Vladė pasakė, kad norėtų gauti paskyrimą netoli Kauno, nes reikia prižiūrėti pasiligojusį tėvą. Gavusi paskyrimą Kauno rajone, sesuo galėjo gyventi su tėvais. 1968 m. pavasarį tėvas mirė. Karužienė dalyvavo šermenyse, išlydėjo velionį į Kupiškį. Vėliau daug kartų lankiausi jos namuose Kaune. Kambarių sienos buvo trimis eilėmis nuo palubės iki palangių nukabintos paveikslais, daugiausia jos pačios nutapytais. Karužienė, sužinojusi, kad pas ką nors yra paveikslas ar koks dokumentas, susijęs su M. K. Čiurlioniu, nenurimdavo tol, kol tas daiktas neatsidurdavo muziejuje. Svarbiausias gyvenimo tikslas buvo brolio palikimo sutelkimas ir išsaugojimas. Kviesdavosi mane į talką, kai tvarkydavo Čiurlionių namelį ir aplinką. Svetainėje, regis, iki šiol kabo kambarių su baldų išdėstymu schema, kurią nubraižiau pagal Karužienės prisiminimus. Sodinome ir medelius, žinoma, pagal šeimininkės nurodymus, kas kur augo kadaise. Karužienė norėjo, kad būtų bent vienas medelis iš prof. Tado Ivanausko (1882–1971) sodybos. Nuvykome į Obelynę. Terasoje pamatėme daug jaunimo iš Gudijos, profesorius dėstė jiems gyvenimo tiesas. Ivanauskas padovanojo Karužienei savo išaugintų obelaičių, vaiskrūmių, kuriuos pasodinome Druskininkuose. Karužienė, parašiusi atsiminimų pluoštą, paklausė, ar nežinau literato, kuris peržiūrėtų jos kalbą. Pasiūliau rašytoją Juozą Žlabį, kuris sutiko ir tą darbą atliko. Karužienė visus taisymus priėmė, bet nesutiko dėl brolio vardo rašymo. Šeima vadino jį Kastuku, o Žlabys siūlė rašyti Kostukas, nes jis Konstantinas, Kostas. Valerija nenusileido, visuose raštuose brolį vadina Kastuku. 1973 m. atlikau 10 mėnesių stažuotę Varšuvos Politechnikos instituto Architektūros fakultete. Žinojau, kad šioje aukštojoje mokykloje dirbo lietuvių kilmės kraštovaizdžio architektas Vitoldas Pliapis (Witold Plapis, 1905–1968). Visi jį pažinoję lenkai sakydavo, kad prof. Vitoldas Pliapis buvo lietuvis ir labai geras žmogus. Nutariau susipažinti su vieninteliu jo sūnum Janušu, menotyrininku, Varšuvos miesto muziejaus Grafikos skyriaus vedėju. Janušas lietuviškai nemokėjo, bet turėjo daug lietuviškos muzikos plokštelių, kai nueidavau, visad jas grodavo. Motina lenkė prašė, kad jo nelietuvinčiau, nes negalėsianti su juo sugyventi. Neįvykdžiau to prašymo. Grįžęs po stažuotės, ilgus metus siunčiau jam Kultūros barus, lietuviškas knygas, o jis lenkų kalba rašė apie M. K. Čiurlionį. Po keleto metų pradėjau gauti jo laiškus lietuvių kalba, netrukus sužinojau, kad Janušas Pliapis yra geriausias lietuvių kalbos žinovas Varšuvos senamiestyje, įvairios įstaigos jį kviesdavosi pagalbon, kai reikėdavo perskaityti arba parašyti raštą lietuvių kalba. Su žmona Ina svečiuodamiesi pas Pliapius Varšuvoje 1988 m., padovanojome jiems Adolio Krištopaičio „Ožiuką“, nedidelį stilizuotą tapybos darbą. Svetainėje jis kabėjo vienišas – muziejininkas meno kūrinių nekolekcionavo, visi kambariai buvo prikrauti knygų. Janušas su žmona Danute dažnai lankydavosi Lietuvoje, aplankydavo ir mus Kaune. Kai statėme mūsų naują namą, juokavo, kad bus daug gražių sienų paveikslams pakabinti, ir pradėjo siųsti italų dailininko Franco Costos (1934–2015) modernius spalvotos grafikos paveikslus. Turim jų šešetą. Dailininkas surengė savo parodą Varšuvoje, o išvykdamas padėkojo parodos globėjams ir padovanojo savo atspaudų. Vilniuje abstrakčios tapybos paveikslais garsėjo Dalia Kasčiūnaitė. Su klasės draugu, tiltų statybos inžinieriumi Vytautu Jonu Jankausku (1937–2022) apsilankėme dailininkės dirbtuvėje ir nupirkome vidutinio dydžio drobę „Kompozicija“. Dailininkė buvo labai dėmesinga, palydėjo mus pas įrėminimo meistrus, išrinko rėmą. Prikalėme lentelę su dedikacija ir padovanojome paveikslą Vaškų vidurinei mokyklai nuo pirmosios laidos abiturientų po penkiasdešimties metų (1956–2006). Pirmas mano tėvui keturiasdešimtmečio proga padovanotas paveikslas buvo Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) „Trakų pilis pagal Žameto piešinį“. Man pirmąjį paveikslą padovanojo Alfonsas Kiškis (1910–1994). Atvažiuodamas iš Jūrmalos pas mus į svečius, atvežė Janio Pliapio (Jānīs Plāpis, 1909–1947) grafikos lakštą „Miestiečių poilsis“. Kiškis sakydavo, kad latvių tapyba geresnė negu lietuvių, o grafika priešingai – lietuvių nepralenkiama. Pliapis buvęs žymiausias latvių grafikas. Dailės instituto Kauno skyrius rengė architektus, interjero dailininkus, bet pagalbinės disciplinos dažnai ėmė viršų ir baigę mokslus jie tapdavo dailininkais. Ryškiausias pavyzdys būtų architektas Vilius Ksaveras Slavinskas (1943–2023), kurį kaip tapytoją išugdė Varnauskas ir Kumpytė-Bilevičienė. Pažinojau tapytoją Alfredą Šatą (1948–2014), studijuoti pradėjusį Dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje. Atvykę iš Vilniaus į studentų darbų peržiūras profesoriai pastebėjo, kad Alfredui gerai sekasi piešimas, tapyba, prasčiau architektūros kompozicija. Pakvietė atvykti į Vilnių studijuoti tapybos. Praėjo keletas metų, išgirdau, kad daug kas perka Šato paveikslus. Vilniuje dėsčiau kraštovaizdžio architektūros specializacijos studentui Algirdui Gaižauskui, kuris puikiai piešė perspektyvinius vaizdus. Kai baigė studijas, pradėjo tapyti paveikslus, juos pardavinėjo Dailės galerija šalia Šiuolaikinio meno centro. Kartą nuėjau pasižiūrėti Gaižausko paveikslų, bet pardavėja apgailestavo, kad negali jų parodyti, nes ką dailininkas atneša, viskas per dieną nuperkama. 2024 m. vasarą LKAS nariai surengė kūrybinį plenerą Dusetose su ten įsikūrusiais dailininkais. Mano sūnus Mantas, tuometinis LKAS pirmininkas, susipažino su Gaižausku, parsivežė bent du jo darbus. Algirdo bendramoksliai Arvydas Urniežius tapo paveikslus, Alius Berdenkovas parodose pristato išradingas skulptūras. ...O man dailės pomėgis tapo aistra, neįsivaizduoju namų, kurių sienos tuščios...

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama