Kazys USCILA. KAIP DRAMOS TEATRAS DRAUGAVO SU KIAULIŲ AUGINTOJAIS

Kazys USCILA. KAIP DRAMOS TEATRAS DRAUGAVO SU KIAULIŲ AUGINTOJAIS...Juozo Miltinio siluetas toks charakteringas, kad net ir nuotraukoje, kur matomas tik maestro profilis, yra puikiai atpažįstamas. Jo su niekuo nesupainiosi... Nuotrauka, kur didysis režisierius pasirašo ant išskleisto popieriaus lakšto, tikriausiai daugiau niekur neišlikusi, o šis epizodas, ko gero, beveik niekam nežinomas. Nieko nuostabaus – juk tai gero pusės šimtmečio senumo įvykis. Bet gal verta papasakoti, ką, kokiomis aplinkybėmis Miltinis tada pasirašė? Nuotraukoje Juozui Miltiniui iš dešinės sėdi šių eilučių autorius, to įvykio kaltininkas. Taip susiklostė, kad man, diplomuotam žurnalistui, 1978 m. buvo pasiūlyta padirbėti tada iš dalies dar statomo, bet jau pradedančio veikti Krekenavos kiaulių auginimo komplekso direktoriaus pavaduotoju kultūros reikalams. Tai turėjo būti labai moderni, stambiausia ne tik Lietuvoje, bet visame regione tokio profilio įmonė, pramoninės kiaulienos gamybos švyturys. Sutelkta keli šimtai žmonių iš Krekenavos ir apylinkių, iš Panevėžio, net iš tolimesnių miestų bei rajonų. Man patikėta rūpintis kultūros reikalais – naujo kolektyvo tradicijomis, patalpų apipavidalinimu, teritorijos apželdinimu ir pan. Pradėjome nuo nulio. Ir tada man šovė į galvą mintis, o jeigu mes, užuot kartkartėmis vežioję darbuotojus ir jų šeimas į koncertus, spektaklius, kaip įprastai daroma, užmegztume artimesnius ryšius su Panevėžio dramos teatru, tada pasiekusiu šlovės zenitą? Susitikau su teatro direktoriumi – Sigitas Varnas į mano pasiūlymą reagavo iš esmės palankiai, bet nieko nepažadėjo, girdi, viskas priklausys nuo to, ar pritars teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Sakė, pasikalbės su juo, kai pasitaikys palankus momentas. Po kurio laiko sulaukiau telefono skambučio – Miltinis sumanymą įvertino skeptiškai, bet neprieštaravo. Pamėginkim, tada matysim, pasakė... Pradėjome tartis, kada ir kokį pirmą spektaklį teatras parodys Krekenavoje – miestelis turėjo kultūros namus su maždaug 300 vietų sale, svarstėme, kaip platinsime bilietus, organizuosime rekvizito ir aktorių atvežimą. Kaip buvome sutarę, 1978 m. gruodžio 15 d. popietę į Komplekso administracinį pastatą atvyko Juozas Miltinis ir grupelė aktorių. Po pasisveikinimo ir susipažinimo surengėme jiems ekskursiją po įmonę, kurios vienuose korpusuose dar dirbo statybininkai, kituose jau buvo auginamos kiaulės. Lydimi įmonės vadovų ir cechų viršininkų, svečiai ėjo galerija iki cechų, matė, kokiomis sąlygomis laikomos paršavedės, paršeliai, penimos kiaulės. Ypač visi žavėjosi ramiais, raudono plauko diurokų veislės kuiliais, ką tik atvežtais į Lietuvą kiaulių veislės gerinimui. Aktoriai traukė grupele, klausydamiesi paaiškinimų, smagiai pokštavo. Miltinis ėjo atsilikęs, tylėdamas, į mano mėginimus kalbinti atsakė tarsi nenoromis. Pavakare Krekenavos kultūros namų salė buvo sausakimša. Už stalo priešais uždangą susėdo Juozas Miltinis, dar keli teatro atstovai ir Komplekso vadovai. Paskelbėme, kad Panevėžio dramos teatras ir Krekenavos įmonė sutarė užmegzti nuolatinius ryšius ir pasirašo bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią teatras įsipareigoja kasmet atvežti į Krekenavą spektaklį, kelis kartus per metus priimti po savo stogu keliasdešimt įmonės atstovų, supažindinti juos su tuo, kaip veikia teatras, prisidėti prie įmonės kultūros renginių. Lankysimės vieni pas kitus įvairių švenčių progomis. Po to prasidėjo spektaklis. Deja, neprisimenu, koks būtent, tik žinau, kad publika buvo sužavėta. Po spektaklio, kai susėdome restorane, paklausiau Miltinio, kokį įspūdį jam padarė mūsų įmonė – pažangios pramoninės kiaulininkystės pradininkė. Ir išgirdau netikėtą atsakymą: – Blogą. – Kodėl? Juk matėt – švaru, šilta, šviesu, kiaulės šeriamos punktualiai, pagal kiekvienai grupei sudarytus racionus, – teiravausi truputį sutrikęs. – Nes tai nežmoniška. Kiaulę aš matau pievelėje, kur žolė, gėlytės, šviečia saulutė... O jūs užrakinote tas vargšes tarp geležies ir betono, – atsakė. Mėginau įrodinėti, kad pramoninė gamyba padės spręsti aprūpinimo maistu problemas. Maestro nesiklausė, numojo ranka: – Vis tiek elgiatės nežmoniškai... Krekenavoje dirbau apie trejus metus. Galiu paliudyti, kad kasmet sulaukdavome spektaklio, 30–40 įmonės žmonių keliskart per metus važiuodavo į Panevėžio dramos teatrą, kur jiems buvo parūpintos vietos žiūrovų salėje, rengiamos ekskursijos po užkulisius. O po spektaklio dar kviesdavo kartu pavakarieniauti. Įmonė, žinoma, irgi nelikdavo skolinga – kiekvienas teatro apsilankymas Krekenavoje baigdavosi smagiu pobūviu miestelio restorane. Klestėjo barteriniai mainai. Kas tai? Kiekvienas, kas gyveno anais laikais, puikiai žino, kad sovietmečiu nusipirkti mėsos ne visada pasisekdavo. O Kompleksas turėjo savo skerdyklą – darbuotojai kelis kartus per mėnesį galėjo nusipirkti šviežios mėsytės. Tad po smagios vakarienės sėdantiems į autobusą įsilinksminusiems teatralams būdavo įteikiami ryšulėliai su pora kilogramų šviežios atšaldytos mėsos, tarsi sakant: „Jūs mums dovanojote dvasinio, mes jums materialinio peno...“ Krekenavoje ir teatre vien spektakliais neapsiribota. Puikiai atsimenu nuotaikingą Donato Banionio autorinį vakarą Komplekso administracinio pastato aktų salėje, pasakojo apie kūrybinį darbą teatre ir kino studijose. Neseniai buvo išėjęs Marko Petuchausko knygos „Donatas Banionis“ antras leidimas, tad prie aktoriaus stalelio išsirikiavo eilutė pageidaujančių gauti jo autografą. Mėginau išsiaiškinti, ar krekenaviškių atmintyje išlikę ryšiai su Panevėžio dramos teatru. Deja, nepavyko. Agrofirmos darbuotojai apie tai nieko nėra girdėję.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama