Regimantas PILKAUSKAS. POMĖGIS, TAPĘS AISTRA (1)

Regimantas PILKAUSKAS. POMĖGIS, TAPĘS AISTRA (1)...Kai išgirdau, kad Lietuvos dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus vedėjas docentas Zenonas Varnauskas (1923–2010) ieško, kas galėtų dėstyti apželdinimo discipliną (tada taip vadino želdynų projektavimo kursą), labai susidomėjau, nes jau turėjau trejų metų patirtį, dėsčiau Lietuvos žemės ūkio instituto Žemėtvarkos fakulteto studentams. Pasisiūliau imtis to darbo, nuo 1968 m. pavasario pradėjau dėstyti. Vakariniame skyriuje dėstytojų komisija vertindavo keramikos, tekstilės, architektūros studentų darbus. Varnauskas puikiai skyrė pelus nuo grūdų. Tokių įdomių peržiūrų daugiau nesu patyręs. Mudu į daug ką žvelgėme panašiai, susitikę ilgai kalbėdavomės, jis pasakodavo įvairias su dailininkais susijusias istorijas. Kartą mane aplankęs padovanojo savo tapybos paveikslą su dedikacija. Kiek žinau, Varnauskas daug metų tapė, bet savo kūrinių nepardavinėdavo ir nedovanodavo. Mano sesuo, Kulautuvos ambulatorijos gydytoja Vladė Mėlinienė (1943–2019), kažkokios šventės proga sumanė padovanoti savo draugei, Trakuose dirbusiai gydytojai, tapybos paveikslą ir paprašė mano patarimo. Aš savo ruožtu kreipiausi pagalbos į kolegę Milytą Kumpytę-Bilevičienę (1934–1999), o ji pasiūlė nuvykti į Pažaislį, kur du jauni dailininkai – Antanas Martinaitis (1939–1986) ir Povilas Ričardas Vaitiekūnas – tapo paveikslus didelėje buvusio vienuolyno salėje. Vienas viename, kitas kitame kampe. Su Antanu Martinaičiu susipažinome ir atsipažinome. Pasirodo, mudu vienmečiai, būdami studentai, kartu dalyvavome sovietų kariuomenės mokymuose Tilžėje, rusų pervadintoje Sovietsku. Greta stovėjo mudviejų palapinės, abu prisiminėme, kaip mums komandavo seržantas uzbekas. Kai pasakiau, kokiu reikalu atvykau, jis mielai pradėjo rodyti savo nedidelius tapinius ant kartono daugiausia motinystės tema. Kaina buvo prieinama, kūrinys visai šeimai patiko. Jaunų tapytojų gerų paveikslų nusprendžiau įsigyti ir aš. Su Martinaičiu susitikdavom įvairiomis progomis, visada maloniai pasikalbėdavom. Antanas mėgo išgerti, o tada, prisimenu, dainuodavo: „Anei rašto, anei druko jie mums neduoda, tegu būna mūs Lietuva ir tamsi, ir juoda.“ Kartą pakvietė užeiti į jo dirbtuvę Kęstučio gatvėje, netoli Kauno muzikinio teatro. Neseniai buvo gimusi mano duktė Aistė, tad nutariau įsigyti paveikslą, kuriame pavaizduota motina su vaiku. Bus dovana žmonai Inai. Martinaitis paprašė 100 rublių, iškart sumokėjau ir laimingas parvažiavau namo. Rėmus užsakiau staliui savo nuožiūra. Visi tą paveikslą labai gyrė. Vienas geras mano draugas architektas irgi panoro įsigyti Antano Martinaičio paveikslą. Nuėjome į dailininko dirbtuvę. Martinaitis nemėgo rodyti daug savo darbų, iš krūvos ištraukdavo kelis ir siūlė rinktis. Kai bičiulis išsirinko, pradėjo tartis dėl atsiskaitymo. Čia aš apsikvailinau sakydamas: „Mokėk 100 rublių ir viskas.“ Sulaukiau dailininko pagrūmojimo. Išėjom iš dirbtuvės be pirkinio, it musę kandę. Vėliau Martinaitis man paaiškino: „Jeigu tau pardaviau už 100, tai nereiškia, kad visiems.“ Po kurio laiko padovanojo man mažą ant kartono nutapytą paveikslą ir pasiūlė tokį planą: nutapysiąs darbelių dovanoms už simbolinę kainą. Jų buvo 15! Kartą apsilankęs pas draugą pamačiau, kad mano padovanotasis kabo virtuvėje. Paprašiau, kad pakabintų kur nors kambaryje, nes virtuvės garai kenkia tapybai. Mano stalčiuje iki šiol išlikusi juodų aliejinių dažų tūbelė, kurią padovanojo Martinaitis, sakydamas, kai pamatysi, kad nuo drobės atsilupo dažai, imk ir užtapyk. Turiu prisipažinti, kartą teko tai padaryti. Pamenu, užėjau į Martinaičio dirbtuvę jau M. Daukšos gatvėje. Buvo ką tik gimusi jo dukra Onutė. Rinkosi svečiai. Antanas paklausė, gal paskolinčiau pinigų. Laimei, kiek prašė, turėjau. Jis pradėjo kalbėti apie pinigų grąžinimo datą, bet aš, pamatęs į sieną atremtą vidutinio dydžio „Kelionę į Anapilį“, pasakiau, kad geriausia būtų, jei atiduotų man tą paveikslą. Martinaitis nudžiugo, paveikslas dabar kabo mūsų svetainėje. Labai sukrėtė Antano mirtis pačiame žydėjime, per jo gimtadienį... Norėdamas išsisukti nuo tarnybos sovietų kariuomenėje, 1968 m. atsiguliau į ligoninę. Gydytojai mane globojo, tad jaučiau pareigą atsidėkoti. Nutariau padovanoti paveikslų. Tada viena po kitos vyko Vytauto Povilaičio (1927–2009) parodos. Kiti dailininkai jo darbus labai gyrė. Nuėjau į Povilaičio dirbtuvę Kęstučio gatvėje, penkto aukšto palėpėje. Jis mielai rodė savo abstrakčius paveikslus, vieną iš jų išsirinkau. Kai pasakė kainą, supratau, kad galiu ir daugiau įsigyti. Sumokėjau už penkis ir paprašiau, kad įrėmintų. Dailininkas buvo nagingas, dirbtuvėje turėjo varstotą, mokėjo apdirbti medieną. Tapybos drobę ant porėmio apkaldavo savo išpjautomis ir nulygintomis medinėmis juostomis. Specialių dirbtuvių paveikslams rėminti dar nebuvo, kartais padėdavo paprasti staliai. Parsinešęs paveikslus namo, sustačiau pasieniais, žiūrėjau ir baiminausi, ar tie, kuriems ketinu įteikti, bus patenkinti dovana, o gal klaus, kas čia pavaizduota? Prisimenu savo mokytojo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) paaiškinimus. Rygoje 1962 m. aplankėme Latvijos tapytojų parodą, ten buvo ir abstrakcijų. Į panašų mano klausimą architektas atsakė: „Bet gražu. Įlašinkim rašalo į vandens stiklinę. Rašalas pasklinda vandenyje. Gražu? Gražu, tačiau nieko nereiškia.“ Pirmoji Povilaičio vertintoja buvo mano 83 metų močiutė Kostė Ramanauskienė (1885–1973). Jai patiko visi paveikslai, bet išrinko iš jų gražiausią. Gydytojams padovanojau keturis darbus, jokių blogų atsiliepimų negirdėjau. Bet vieno tamsaus, mūsų praminto „Voratinkliu“, niekam nedrįsau dovanoti, taip ir liko pas mus. Dailininkas jį vadino „Kompozicija“. Kauno modernaus meno fondas 2019 m. rengė Vytauto Povilaičio parodas Kauno paveikslų galerijoje ir Vilniaus dailės akademijos salėse „Titanikas“. Parodos rengėjai viešai kvietė atsiliepti žmones, turinčius tapytojo drobių. Aš į parodą pristačiau „Voratinklį“ ir sulaukiau gerų vertinimų. Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė stebėjosi, kad turiu tokį nuostabų kūrinį. Su Povilaičiu būta ir nesusipratimų. Kartą išsirinkau paveikslą, sutarėm kainą ir palikau paveikslą apkalti medžio juostomis. Kai nuėjau atsiimti, pasakė, kad norėtų gauti trečdaliu daugiau negu sutarta. Sumokėjau padidintą kainą, pasiėmiau paveikslą ir nutariau daugiau pas šį dailininką nesilankyti. O jis kiekvieną kartą, kai susitikdavom, kviesdavo į dirbtuvę apžiūrėti naujų darbų. Mano draugai, jų giminės ir pažįstami pradėjo į mane kreiptis, kad padėčiau įsigyti paveikslų. Patogiausia buvo nuvesti juos pas Povilaitį. Dailininkas būdavo labai malonus, leisdavo išsirinkti iš daugelio išrikiuotų darbų ir kainos neišpūsdavo. Liūdniausia buvo pabaiga. Dailininko sveikata blogėjo, į dirbtuvę Šančiuose, caro laikų kareivinėse, jau nebeateidavo. Susiskambindavau su jo žmona, atvykdavusi iš Panemunės ji leisdavo pirkėjams rinktis savo nuožiūra. Povilaitis buvo dėkingas, kad atvedu pirkėjų, siūlė pasirinkti jo kūrinių, kiek ir kokių noriu. Parsinešiau keletą, bet jo žmonai sumokėjau. Mano dukra Guoda pirko ir dailininko sūnaus Vytauto vieną abstrakciją, panašią į tėvo paveikslus. 1972 m. viešėjau Kupiškio krašte, Laukminiškių kaime, pas pusbrolį Petrą Vladą Katelę. Jis pasakojo apie kaimyną, savamokslį skulptorių Lionginą Šepką (1907–1985). Apie šį menininką žinojau, paprašiau, kad pusbrolis nuvežtų mane pas jį. Nuvykę prie namelio, pasibeldėm, pradėjo loti šuo, bet šeimininkas nesirodė. Kai po ilgo beldimo įsileido, pradėjau apžiūrinėti jo skulptūras. Užsiminiau, kad norėčiau vieną įsigyti, jis pasiūlė Vytauto Didžiojo biustą, sakė, kad juos geriausiai perka. Ant biusto pagrindo užrašyta: „Lietuva. Kunigaikštis Vytautas“, nugarinėje pusėje – parašas: „Arkitektas Šepka“. Pamatęs ant sienos kabantį „Dievą Tėvą“, pasakiau, kad norėčiau ir jį turėti. „Šitų sau pasdirbau“, – nesileido į kalbas skulptorius. „Meistras esi, sau vėl pasidirbsi“, – advokatavo pusbrolis. Prašyte prašomas Šepka nukabino nuo sienos lentelę su bareljefu, padavė man ir pasakė: „Saugok Dievų Tėvų, be jo sunku gyvint.“ Padėkojau Lionginui Šepkai ir kaip niekad laimingas grįžau namo. Dabar „Dievas Tėvas“ kabo mano kambaryje greta rašomojo stalo. Po juo – mano tėvo Vlado Pilkausko (1907–1968) paskutinė nuotrauka. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 2024 m. rudenį veikė scenografo Liudo Truikio (1904–1987) paroda. Žiūrovus pasitikdavo Truikio portretas, kurį sukūrė Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000). Paroda buvo nepaprastai įdomi, daug puikių nuotraukų pristatė dailininko ir jo draugės dainininkės (sopranas) Marijonos Rakauskaitės (1892–1975) gyvenimą. Pasigedau dekoracijų iš Verdi’o „Traviatos“ pastatymo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Parodos prižiūrėtoja paaiškino, kad šios operos scenografija neišlikusi. Prisiminiau, kaip Truikys piktinosi, kad ant Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) dekoracijų jaunieji teatro dailininkai tapydavo savo kūrinius, taupydami medžiagas. Mačiau „Traviatos“ premjerą (1966), esu liudytojas, kad orkestrui sugrojus uvertiūrą ir pakilus uždangai, publika atsistojo ir pusvalandį plojo scenografijai. Muzikantai nuobodžiavo, scenografas triumfavo. Kartą Adolio Krištopaičio parodoje pamačiau gamtos vaizdą, nutapytą ant drobės vien baltais aliejiniais dažais. Panorau įsigyti, užėjęs į dailininko dirbtuvę, lengvai tą padariau. Santykiai su Krištopaičiu buvo labai draugiški. Jis dažnai kviesdavo mane į dirbtuvę, kurią turėjo Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Rodydavo naujus darbus ir laukdavo nuomonės apie juos. Kartais net primindavo, ką anksčiau apie tą ar kitą jo kūrinį esu sakęs. Neseniai nutapytą Liudo Truikio portretą įvertinau prastai. Netrukus pakvietė, kad apžiūrėčiau naują scenografo portretą. Mano galva, tai buvo šedevras. Taip ir pasakiau. Tada dailininkas mažo formato paveikslą padidino, po kurio laiko dar labiau išdidino. Didžiausią nupirko Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, tas ir kabėjo Liudui Truikiui skirtoje parodoje. Vidutinio dydžio paveikslą autorius pasiliko sau, o pirmąjį, mažiausią padovanojo man. Krištopaitis – portretų meistras. Tą pripažino visi. Pasiūliau, kad nutapytų architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir keturvėjininko Juozo Žlabio-Žengės (1899–1992) portretus. Ėjo ketvirtieji metai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, abu senoliai mirė. Susitikęs Krištopaitį ėmiau apgailestauti, kad neįvykdė mano prašymo. Bet jis sako – nutapiau, einam parodysiu. Žlabio portretas buvo įdomus, išraiškingas, įvertinau labai gerai. Tušu nupieštą variantą gavau dovanų, o paspalvintą dailininkas padovanojo poeto dukrai Eglei. Žemkalnio portretas man atrodė nenusisekęs. Užtat Vytauto Landsbergio atvaizdas, kurį Krištopaitis nutapė, žiūrėdamas Sąjūdžio laidas per Lietuvos televiziją, buvo labai charakteringas. Kartą nusivedė mane į dirbtuvę parodyti naujo portreto. Iškart nepažinau, kas čia toks, nusijuokęs dailininkas pirštu parodė į mane. Padėkojau ir parsinešiau namo. Portretas kabo mano darbo kambaryje, kuris apkrautas knygomis, rankraščiais, tad svečių ten nesivedu. Kauno paveikslų galerijoje 2000 m. lapkričio 16 d. buvo atidaryta jubiliejinė Adolio Krištopaičio 75-mečiui skirta paroda. Niekas neįtarė, kad jai nesibaigus, gruodžio 7 d. nustos plakti visų mylimo dailininko širdis. Velionis buvo pašarvotas Kauno paveikslų galerijoje šalia savo paveikslų, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Po dešimties metų dailininko dukraitės Violetos Krištopaitytės pastangomis Kaune ir Vilniuje įvyko didelės Adolio Krištopaičio kūrinių parodos. Išleistas puikus katalogas, kurio tekstą parašiusi dukraitė pavadino jį „Tapyti mintį...“ Parodose kabėjo paveikslų ir iš Pilkauskų šeimos rinkinio. Palengva tapau tarpininku tarp dailės kūrinių pirkėjų ir dailininkų. Pažįstama vilnietė, nusprendusi įsigyti tapybos paveikslą, paprašė mano patarimo. Pažinojau tapytoją Algirdą Petrulį (1915–2010), Dailės instituto dėstytoją, aukštaitį nuo Vabalninko, labai malonų pašnekovą. Buvau nusipirkęs nedidelę spalvingą jo abstrakciją. Nutariau ir tą pirkėją nuvesti pas Petrulį. Dailininkas parodė kelis paveikslus, ji išsirinko, mano nuomone, geriausią, bet sužinojusi kainą, nebepirko. Išėjome, gatvėje ėmė aiškinti, kad paveikslas jos nepatraukė. Atsisveikinęs sugrįžau pas dailininką, sumokėjau už ponios išsirinktą kūrinį, svetainėje kabo puikus spalvingas Algirdo Petrulio tapybos paveikslas. 1978 m. projektavau Klaipėdos kelių statybos valdybos Nr. 1 administracinio-buitinio pastato aplinką. Gerai sutarėme su valdybos viršininku Robertu Stakausku, jis paklausė, kaip vertinu įstaigos interjerą. Pasiūliau jam įsigyti gerų tapybos darbų, o posėdžių salės galinę sieną uždengti menišku kilimu. Viršininkas susidomėjo, netrukus atvyko į Vilnių, prašydamas supažindinti su dailininkais. Pakalbinau Aloyzą Stasiulevičių, iš kurio buvau pirkęs didelio formato Vilniaus vaizdą. Jis atsisakė, nes rengėsi didelei savo kūrinių parodai. Paskambinau tapytojui Leonui Katinui (1907–1984), sutiko mus priimti, parodė daug darbų, aš padėjau pirkėjui išsirinkti patardamas, kur bus galima juos pakabinti. Atsiskaitymas buvo solidus, kiek dailininkas paprašė, tiek ir sumokėta. Po kurio laiko, matyt, už tarpininkavimą padovanojo man didelę savo drobę „Žvejo natiurmortas“. Antrosios dukros Guodos krikštynų proga gavome dovanų nedidelį Leono Katino paveikslą, kuriame pavaizduota triumfuojanti motina su dviem dukrelėm ir sumišęs tėvas. Jei teisingai prisimenu, tai buvo parodose matyto didelio „Natiurmorto su Nefertite“ replika. Vėliau dailininko sūnus Linas Leonas Katinas (1941–2020) apgailestavo, kad tėvas pardavė geriausius savo kūrinius. Iš mano žmonos pusbrolio Lino paveikslų nepirkome, nes giminėms jis tik dovanodavo. Gražų savo darbą įteikė, gimus mūsų sūnui Mantui.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama