Astrida PETRAITYTĖ. MAŽOJI LIETUVA, TARP DAUGELIO LIETUVIŲ RAŠTIJOS VEIKĖJŲ SUBRANDINUSI IR PILYPĄ RUIGĮ (1)

Astrida PETRAITYTĖ. MAŽOJI LIETUVA, TARP DAUGELIO LIETUVIŲ RAŠTIJOS VEIKĖJŲ SUBRANDINUSI IR PILYPĄ RUIGĮ (1)...Svarbi lietuvių kultūrai asmenybė – Philipp Ruhig, kaip įsivardijo ir kaip oficialiai buvo vadinamas, arba Pilypas Ruigys, kaip mes rašome, nes tapo mums saviškis. Šis Mažosios (Prūsų) Lietuvos liuteronų kunigas daug pasidarbavo lietuvių raštijos labui. Šiemet pažymint Pilypo Ruigio (1675-03-31 Katniava–1749-04-06 Valtarkiemis) 350-ąsias gimimo metines, buvo surengta išties įspūdinga tarptautinė mokslinė konferencija „Pilypas Ruigys ir Apšvietos epocha“. Programos buklete konferencija paraleliai įvardijama ir vokiškai: Philipp Ruhig und das Zeitalter der Aufklärung. Ne vien todėl, kad ją kartu su Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centru rengė tarptautinė Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien), bet ir siekiant atspindėti būtąją regiono dvikalbystę, lietuvių gyvenseną kartu su vokiečiais. Prieš aptardami konferenciją, susidėliokime (kad ir iš enciklopedijų) svarbiausius Ruigio gyvenimo ir veiklos taškus. Gimęs Katniavoje (Stalupėnų apskritis), jis gerai mokėjo lietuvių kalbą. 1692–1695 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, nuo 1708 m. klebonavo Valtarkiemo parapijoje. (1695–1698 m. nežinia kokiais tikslais gyveno Kaune). 1708 m. parašytas veikalo lotynų kalba Meletema sistems lingvam lituanicam rankraštis, nors nepublikuotas, bet išliko. Ruigys buvo pagrindinis Naujojo Testamento vertėjas 1727 m., prisidėjo rengiant Kvanto-Berendto giesmyną 1732 m. (spausdinamos ir jo verstos giesmės), o 1735 m. vertė Bibliją. Meletema... pertvarkęs, išvertęs į vokiečių kalbą, 1747 m. išleido Karaliaučiuje, pavadinęs Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas); čia pateikiami ir keleto lietuvių liaudies dainų tekstai. Tais pačiais metais išleido žodyną Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon. Nespėjo parengti sumanytosios lietuvių kalbos gramatikos, darbą baigė ir paskelbė sūnus Povilas Frydrichas Ruigys. Konferencija balandžio 2–3 dienomis vyko Lietuvių kalbos institute, kurio padalinys – Raštijos paveldo tyrimų centras – buvo vienas iš konferencijos rengėjų. Antroji, ne mažiau svarbi organizatorė – Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien), įsikūrusi Berlyne, bet apimanti įvairių šalių mokslininkus, vadovaujama Lietuvoje neretai apsilankančios Christiane’s Schiller1 (Humboldtų universitetas), ji buvo ir šios konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė. Nemenkas pasirengimo konferencijai, o ir praktinio jos vykdymo krūvis teko Raštijos paveldo tyrimų centro vadovei Birutei Triškaitei – ji, Organizacinio komiteto pirmininkė, laikoma šio renginio spiritus movens, buvo nuolat regima, girdima, vis ką nors pristatanti, skelbianti, kur nors kviečianti. Konferencija turėjo dvejopą reikšmę. Viena iš jų būtent akademinė – buvo patikslinti, iškelti viešumon anksčiau nežinoti Ruigio biografijos, veiklos faktai, išryškintos sąsajos su pirmtakais, amžininkais, pasekėjais ir pan. Antra, tarsi pakylanti virš mokslinės faktografijos, – mūsų istorinės atminties sužadinimas, primenant, kad Prūsų Lietuvoje, lietuvių raštijos baruose, darbavosi ir lietuviai (tarp jų „emigrantai“ iš Didžiosios Lietuvos, kaip antai Martynas Mažvydas), ir vokiečiai, ir kitakilmiai. Ne veltui Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, prieš konferenciją tardamas sveikinimo žodį, dėkojo ne tik šios konferencijos organizatoriams, bet apskritai Lietuvos mokslininkams, kad atkreipiamas dėmesys į regioną, kurio nebėra. (Tiesa, per kavos pertraukėlę ginčijausi, juk ne visai nebėra – Klaipėdos kraštą turime, tik, deja, be vietinių gyventojų, kaip man buvo atsakyta.) Svarbiausia, kad iškeliamas toks turtingas, šiandienos kultūrai reikšmingas paveldas. Reziumuodama dviejų dienų darbą, Schiller pripažino: prieš porą metų planuojant konferenciją, skirtą Ruigio jubiliejui, draugija norėjo surengti ją Berlyne, bet lietuvių kalbininkams įtikinus, pasirinktas institutas Vilniuje. Baltijos studijų draugijos nariai aktyviai įsitraukė, atvyko ir su pranešimais, ir be jų. Triškaitė prasmingai reziumavo: konferencija buvo ne tik tarptautinė, bet ir tarpdisciplininė, pranešimus skaitė kalbininkai, literatūros tyrėjai, istorikai, etnologai, kitų sričių mokslininkai, atstovaujantys įvairių šalių ir miestų institucijoms. Pranešimų išties buvo gausu – prireikė dviejų dienų ir dviejų paralelinių sesijų (antrąją dieną). Tad visų pranešimų nebuvo įmanu išklausyti. Žinoma, negalima išleisti iš akių ir konferencijos pavadinime akcentuoto istorinio konteksto – Apšvietos epocha. Arba, kaip pristatoma enciklopedijoje, „Šviečiamasis amžius, 17–18 a. Europos kultūrinio sąjūdžio laikotarpis, kai daugelis intelektualų kvietė atmesti prietarus, senuosius tikėjimus, daug valstybės ir Bažnyčios primestų suvaržymų, pertvarkyti visuomenę remiantis moksliniu pažinimu, kritine reiškinių analize, apsikeičiant idėjomis. Sąjūdžio dalyvių pasaulėžiūros svarbiausias bruožas – proto galios išaukštinimas“ (www.vle.lt). Ne vienas pranešėjas pabrėžė, kad Ruigio veiklai darė įtaką laikmetis, vis labiau vertinęs intelektualųjį pažinimą. Darius Kuolys, skaitęs pirmąjį pranešimą, išvedė bendresnes paraleles tarp LDK ir Prūsijos karalystės, nors įžvelgė ir skirtumų. Vis dėlto pripažino, kad tuomet išaugo žinių vertės supratimas, domėjimasis mokslu, visuomenės pažanga. Bet dažniau pranešimuose tai liko, regis, „savaime suprantama“ aplinkybe, detaliau gilinantis į konkretų Ruigio (ir ne tik jo) veiklos aspektą. Buvo smagu girdėti užsienio mokslininkus, kalbančius lietuviškai. Štai Christiane Schiller pranešimą skaitė vokiškai (ekrane pateiktos tezės lietuviškai), bet užduodama klausimus, diskutuodama įsiterpdavo jau lietuvių kalba. Ji apžvelgė Pilypo Ruigio gyvenimo aplinkybes: anksti mirus tėvui, vaikystė buvo varginga, bet, reikia manyti, dėmesio vaikui netrūko, nes gyveno su mama, močiute, šešiomis tetomis ir dėde. Šeima jį rėmė ir vėliau. Pranešėja žvilgtelėjo į motinos (mergautinė pavardė Siller) ir tėvo genealogines linijas – giminės pavardžių formos įvairuoja (Ruyg ir kt.), atsekant iki sorbiškos Rojk. Taigi, pasak Schiller, Mykolo Biržiškos teiginys, kad lietuvišką savo pavardę Ruigys suvokietino, neturi pagrindo. Nieko nuostabaus, kad lietuviškai savo pranešimą (anonsuotą vokiečių kalba) nutarė skaityti Alina Kuzborska. Nors atstovauja Varmijos ir Mazūrijos universitetui Lenkijoje, ji, Lietuvoje gimusi, Vilniaus universitetą baigusi, yra žinoma lietuvių literatūros vertėja į lenkų kalbą. Pranešime aptarė Ruigio paskelbtų dainų atspindžius vokiečių literatūroje. Detaliau stabtelėjusi ties dviem „Lietuviškom istorijom“ – Ernsto Wiecherto ir Hermanno Sudermanno (pastarajam pažerdama daugiau komplimentų), priminė, kad lietuviškomis dainomis žavėjosi Gottholdas Ephraimas Lessingas, Ruigio paskelbtąsias minėjo Johannas Gottfriedas Herderis, o vienos iš jų „Aš atsisakiau savo močiutei“ motyvą Johannas Wolfgangas Goethe panaudojo savo muzikinei pjesei „Žvejė“ (matyt, Rėzos paskatintas). Gothardo Frydricho Stenderio (1714–1796), kunigavusio ir Žeimelyje, požiūris į latvių kalbą ir tarmes buvo gražiai lietuviškai pristatytas Peterio Vanago, atstovaujančio ne tik Latvijos, bet ir Stokholmo universitetams. Iš Paryžiaus atvykęs Danielis Petit lietuviškai gvildeno lietuvių ir graikų kalbų lyginimą Ruigio leidinyje Betrachtung… Natūralu, kad Saksonijos akademijos Leipcige atstovas Haraldas Bichlmeieris vokiškai aptarė Ruigio žodyną. Keli pranešimai skaityti anglų kalba, pavyzdžiui, Simonas Friesas, atstovaujantis Oksfordo universitetui, ieškojo istorinės komparatyvistikos elementų In Philipp Ruhig’s Betrachtung der Littauischen Sprache (pranešimų anglų kalba būta ir paralelinėje sesijoje). Specifiškai kalbotyrinių pranešimų parengė ir Lietuvos mokslininkai, pavyzdžiui, Jurgita Venckienė išrankiojo Ruigio žodyne rašybos ir skyrybos sąvokas, aptarė jų sinonimiškumą ir pan. Nemažai pranešėjų gilinosi į Ruigio sąsajas su pirmtakais, amžininkais, „įpėdiniais“. Istorikė Ingė Lukšaitė, nemažai metų paskyrusi Mato Pretorijaus daugiatomių „Prūsijos įdomybių“ rengimui, teigė, kad šio vyresniosios kartos amžininko kūriniai Pilypui Ruigiui tapo kalbos tyrinėjimų šaltiniais – naudojosi ten pateiktais pavyzdžiais prūsų ir lietuvių kalbomis. Pasak pranešėjos, Ruigys kaip ir Pretorijus priklausė tam pačiam lietuvių raštijos rengimo regionui Mažojoje Lietuvoje, Įsruties bažnytinėje apygardoje. Viena iš konferencijos organizatorių Ona Aleknavičienė aptarė Ruigio įsitraukimą į anuomet aktyvią „vyresniųjų kolegų“ – Gumbinės kunigo Michaelio Mörlino (bei Jono Šulco) ir Valtarkiemio kunigo (ten kunigavusio prieš Pilypą Ruigį) Jokūbo Perkūno diskusiją dėl lietuvių kalbos leidiniuose principų. Pirmasis akcentavo būtinybę remtis gyvąja, šnekamąja kalba, Perkūnas kritikavo abiejų veikėjų praktines lietuvių kalbos žinias. (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2008 m. viename aplanke pakartojo tris 1706 m. pasirodžiusius lituanistinės polemikos veikalus su juos komentuojančiomis studijomis: Vincento Drotvino parengtą Michaelio Mörlino traktatą apie „pagrindinį lietuvių kalbos principą“ (įvardytą lotyniškai, bet parašytą vokiškai), Liucijos Citavičiūtės parengtą Jono Šulco „Ezopo pasakėčių“ vertimą į lietuvių kalbą, Onos Aleknavičienės ir Christiane’s Schiller parengtą Jokūbo Perkūno vokiškai surašytąją „pagrįstą nuomonę“ apie šias pasakėčias ir ją įkvėpusius kitus du veikalus. Polemikai 1702 m. įsiplieskus, Ruigys, dar jaunas, gyveno Karaliaučiuje. Bet jis rėmė Mörlino nuostatą – tirti gyvąją liaudies kalbą, ją perimti, teigdamas, kad ir krikščioniškasis tikėjimas silpsta, kai pamokslai skelbiami kažkokiu „bažnytiniu dialektu“. Šią poziciją Ruigys išdėstė rankraštyje Meletema... ir vokiškame variante Betrachtung… O dainas, pavyzdžiui, „Aš atsisakiau savo močiutei“ skelbė kaip kalbos turtų šaltinį. Kita vertus, nevengė svetimybių, štai jo žodyne pramaišiui lietuviški žodžiai ir barbarizmai. Aleknavičienė įvertino Ruigį ir kaip kalbos diskurso istoriografą. Įpėdinio (jau be kabučių) – Valtarkiemyje gimusio sūnaus Povilo Ruigio dramatišką likimą, remdamasi naujai archyvuose rastais dokumentais (prašymas priimti kunigo tarnystėn, sveikatos pažyma ir kt.), atskleidė Žavinta Sidabraitė. Paaiškėjo skaudus Povilą Ruigį ištikęs likimas. Užbaigęs tėvo sumanytą gramatiką, 1747 m. išleidęs knygą Anfangsgründe einer Litauischen Grammatik (Lietuvių gramatikos pradmenys), laikęs tai dideliu savo nuopelnu, jis, studijavęs Karaliaučiaus universitete, nebuvo ordinuotas kunigu. Užmezgė ryšius su hernhutiečiais (Moravijos brolių atšaka, „tradicinių“ liuteronų vertinta skeptiškai, matyt, dėl ryškios pietistinės pakraipos). Gal patirtos nesėkmės išklibino ir psichinę sveikatą. Buvo sulaikytas, kai bandė padegti tėvų namus Valtarkiemyje, nuo bausmės atleistas, dėl pakrikusios sąmonės paguldytas į ligoninę, tokių epizodų būta ir daugiau…. Ir tie pranešimai, kuriuose gvildentas kuris nors konkretus Pilypo Ruigio veikalo aspektas, palietė platesnį istorinį kontekstą. Palmira Zemlevičiūtė, nagrinėjusi medicininę leksiką Ruigio žodyne, pabrėžė, kad galima susidaryti vaizdą, kokios ligos žinotos to meto Mažojoje Lietuvoje, kaip jos vadintos (žinoma, baisiausia rykštė buvo maras, bet įvardijama ir diagnozė „gumbas“, o melancholija nusakoma kaip „didis nuliūdims“). Atgijusį Mažosios Lietuvos paveldą turėjome progos patirti, Linai Petrošienei (Klaipėdos universitetas) savo pranešimą „Kaip galėjo skambėti Pilypo Ruigio publikuotos lietuviškos dainos“ gausiai pailiustravus folkloro ansamblių pasirodymais. Ruigys melodijų nepateikė, jo užrašytas dainas jau su natomis vėliau publikavo Liudvikas Rėza, Christianas Bartschas. (O man vis sukirba noras paprieštarauti neretai išsakomam, bet ne šios pranešėjos, teiginiui, esą surinkimininkai išstūmę dainas, prisakę tik giesmes giedoti. Taip, būta griežtosios pietistų pakraipos, bet ji nebuvo visuotinė.) Nereferuosiu visų pranešimų, bet stabtelėsiu ties lotyniškąja Ruigio Meletema..., rankraščiu, kurį turėjome galimybę pamatyti de visu. Kaip sumanyta rankraštį publikuoti Londone, kodėl šis sumanymas liko neįgyvendintas? Tą minklę narpliojo Liucija Citavičiūtė (jai negalėjus dalyvauti, pranešimą perskaitė kolega). Pasirodo, Klaipėdoje gimęs kunigas Davidas Wilke, pasivadinęs Wilkinsu, įsikūrė Londone. Tarpininkaujant Klaipėdoje kunigavusiam broliui Wilhelmui Wilke’i, Ruigio rankraštį Wilkinsas pasižadėjo paskelbti. Deja, jį slėgė kiti darbai ir įsipareigojimai, paskui sveikata sušlubavo, tad pažadas liko neįvykdytas. Vis dėlto reikia nepamiršti Davido Wilke’s nuopelnų raštijai – Amsterdame 1715 m. jis išleido knygą „Viešpaties malda“ (Oratio Dominica), kurioje „Tėve mūsų“ pateikta 152 kalbomis, tarp jų ir lietuviškai. O Ruigys, lotyniško rankraščio Meletema... neatgavęs, vis dėlto sugebėjo jį išversti į vokiečių kalbą. Įstabus šios konferencijos organizavimas! Juk tradicinis mokslinių konferencijų reglamentas žinomas ir besidomintiems, visą programą pasiryžusiems išklausyti pašaliečiams. Po dienos pranešimų reziumė pasiūlomos vaišės – šįkart vaišių būta ir dvasinių, surengti koncertai. Pirmą dieną Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios ansamblis Adoremus giedojo giesmes, kurioms tekstus kūrė (ar iš vokiečių kalbos vertė) ir Pilypas Ruigys, ir jo amžininkai. Ne viena Ruigio versta giesmė yra giesmynuose, iš kurių šiandien gieda Lietuvos liuteronai – štai itin populiari giesmė „O, gražus dangau“, kuriai originalų tekstą sukūrė Simonas Dachas. Ne vieną iš jų harmonizavo Johannas Sebastianas Bachas, tad ansamblio vadovė Renata Kreimerė prasmingai priminė, kad šiemet švenčiamas ir šio didžiojo kompozitoriaus jubiliejus – 340 metų (taigi jaunesnysis Ruigio amžininkas)!

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama