Liliana NARKOWICZ. „FLORENTEM“ – AUGMENIJA DAILĖJE IR GYVENIME

Liliana NARKOWICZ. „FLORENTEM“ – AUGMENIJA DAILĖJE IR GYVENIME...Nelaukite, kol kas nors atneš jums gėlių. Pasodinkite sodą ir papuošite savo sielą. Luther Burbank Neseniai pasirodė leidinys, pavadintas lotynišku žodžiu „Florentem“ (žydėjimas, klestėjimas, gausa). Daugiau negu pusę jo užima labai gražios iliustracijos, pasklidusios po ištisus puslapius. Vis dėlto albumo terminas čia netinka, nes be 5 recenzuotų mokslinių straipsnių ir teksto apie buduarą (p. 146), galėjusio papildyti plačiau išskleistą temą apie moters saviraiškos erdvę XIX a., pristatomas parodos „Florentem“, kuri Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojama nuo 2023-05-13 iki 2024-01-04 d., katalogas. Gal lietuvišką-anglišką „Florentem“ labiau tiktų vadinti būtent šiomis kalbomis: „Žydėjimas“ / Blooming? Žinoma, ekspozicijai apie augalus ir gėles labiausiai tinka lotyniški pavadinimai, tradiciškai priimti Europoje, bet šiuo atveju augmenija yra ne botanikos, o taikomosios dailės ir tapybos objektas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parengtas „Florentem“ (UAB leidykla-spaustuvė Petro ofsetas) turi 390 numeruotų puslapių (redaktorė dr. Ilona Čiužauskaitė, sudarytojos ir įvado autorės dr. Aistė Bimbirytė ir Joana Vitkutė). Leidinyje pasakojama apie paslaptingą, margaspalvį, nepaprastai įdomų floros pasaulį, kuriame dominuoja gėlės, džiuginančios formomis, spalvomis, kontrastais. Po publikacijų „Botanikos mokslo įtaka sodų ir parkų raidai Lietuvoje“, „Gėlių kalba“ (Ramunė Savickaitė), „Augalai religinėje dailėje“ (Dalia Tarandaitė), „Gėlių natiurmortai“ (Aistė Bimbirytė), „Buduaras“, „Tarp meno ir mokslo: augalijos pasaulis kaip XIX a. Lietuvos moters saviraiškos erdvė“ (Joana Vitkutė) įdėtas minėtos parodos 7 dalių katalogas, padalytas į skyrius: „Botanikos mokslo ištakos Lietuvoje“, „Nuo botanikos sodo iki miesto parko“, „Dvarų parkų estetika“, „Augalai religinėje dailėje“, „Gėlės pasaulietinėje dailėje“, „Augalijos pasaulis – XIX a. moters meninės saviraiškos erdvė“ ir „Botanikių kelias“. Manyčiau, straipsniuose ir kataloge tie patys vaizdai ir antraštės kartojasi pernelyg dažnai, nors ir skirtingais dydžiais. Kartojasi be reikalo, nes Lietuvoje yra pakankamai eksponatų šiai neeilinei, įtraukiančiai temai iliustruoti. Deja, jie nepaminėti, nors galėjo tapti puikia šio leidinio ikonografija. Susipažinusiems su augalų slėpiniais, šiek tiek nutuokiantiems apie gėlių kalbą, „Florentem“ tekstai neabejotinai patiks. Kiekvienas iš jų praturtina bendrąsias žinias. Bet studijuodami lietuvių autorių parašytus tekstus tikimės gauti naujos informacijos su Lietuva susijusiomis temomis. Gaila, tačiau jos nerasime skaitydami, pavyzdžiui, apie gėlių natiurmortus (p. 86–119), ten rašoma vien apie tai, kaip šis menas pristatomas kitur Europoje. Taip ir nesužinome, kiek tokio pobūdžio paveikslų yra Lietuvos muziejuose, kas jų autoriai, kokiose bajorų rezidencijose jie puošė svetaines, koks tolesnis jų likimas istorinių permainų laikais ir pan. Tam tikra naujovė man buvo straipsnis apie sakralinio meno augalinius motyvus, įdomūs šventųjų paveikslų aprašymai (p. 48–85). Tačiau nepamirškime, kad bažnyčiose ir vienuolynuose menui priskirtini ne tik šventųjų atvaizdai su gėlėmis ar gėlių fone. Tai ir paveikslų rėmai, altorių, koplyčių fragmentai, skliautai, freskos, bareljefai, figūros, votai, išpažinčių klausyklos, bažnyčių baldai, baliustrados, puoštos gėlių ir lapų motyvais. Mano subjektyvia nuomone, lapai sakraliniame mene vaidina, ko gero, svarbesnį vaidmenį negu gėlės. Lauro lapai simbolizuoja gyvybingumą, palmė – džiaugsmą ir triumfą, akantas – nemirtingumą ir prisikėlimą. Javai, žolės, vaisiai irgi labai svarbūs simboliai. Nuo seniausių laikų augalai susiję su dvasine ir materialine kultūra. Tiesa, jų reikšmė ir simbolika krikščionių gyvenime ir dailėje nėra tapatūs. Pavyzdžiui, rožė sakraliniame mene įkūnija išmintį, o taikomojoje dailėje – meilę. Vilniaus katedroje išlikęs seniausias (1594) trirankio šv. Kazimiero, laikančio ne vieną kaip įprasta, o dvi lelijas, atvaizdas tikrai sudomintų užsieniečius, manau, ne vien kaip iliustracija. Puikus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Lietuvos globėjo koplytėlėje, esantis gėlėtas plafonas – fiksuota akimirka, kai gėlių žiedlapiai dar tik skleidžiasi. Bijūnai simbolizuoja šventumą, lelijos – nekaltumą, rožės – išmintį, dedešvos – atleidimą. Čia esama ir daugiau Biblijoje minimų gėlių, pavyzdžiui, saulėgrąžų, tulpių... Plafonas, kaip ir visas bažnyčios vidus, baltas, iš stiuko, bet augalų gausa, esant tinkamam apšvietimui, sužadina vaizduotę kurti iliuzines spalvas, nes žinome, kaip tos gėlės atrodo. Gyvybės medis Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Šv. Viktoro altoriuje, puoštas vynuogių kekėmis, simbolizuojančiomis Kristaus kraują, Mišių vyną, vertas didesnio specialistų susidomėjimo ne tik ikonografiniu, bet ir meniniu (augalijos) atžvilgiu. Aktuali tema paliesta „Florentem“ straipsnyje „Augalijos pasaulis – XIX a. moters meninės saviraiškos erdvė“ (p. 150–171), supažindinančiame su to meto estetiniu skoniu. Lietuvos moterys domėjosi ne vien gėlėmis, bet botanika apskritai. Tos pačios autorės tekstas apie buduarą pateiktas kažkodėl atskirai. Prasmingiau būtų buvę šias temas susieti, nes buduarai, privatūs moterų poilsio kambariai (dažniausiai tarp svetainės ir miegamojo), irgi buvo moterų saviraiškos erdvė, kur jos galėjo leisti laiką savo malonumui. Čia rašė eilėraščius, laiškus, skaitė knygas, mąstė, svajojo ir tinginiavo, grojo mažais muzikos instrumentais, repetavo dainas. Arba piešė gėles, tapė augalus, darė herbariumus. Tokia mada buvo tais laikais. Labai svarbus buduaro dekoras, kuriuo siekta sukurti romantišką atmosferą – sienų ir baldų apmušalai dažniausiai su gėlių, kitų augalų motyvais. Porcelianinės figūrėlės, gėlių krepšeliai, ant sienų paveikslėliai, rankdarbiai. Gėlės visur, net ant tualetinių staliukų. O per šeimininkių vardadienius (pavyzdžiui, Lentvario rūmuose) buduare kabantį veidrodį papuošdavo augalų ir gėlių girlianda. Buduaruose moterys pačios jausdavosi kaip gėlės – žydinčios, kvepiančios, pasitikinčios savo moteriškumu. Joana Vitkutė straipsnyje šia tema pateikia informaciją apie Gabrielę Giunterytę-Puzinienę (1815–1869 m.), bet vertėtų paminėti daugiau moterų iš buvusios LDK, susidomėjusių botanika ir liaudies medicina. Kaimo dvarvietėse XIX a. pabaigoje labai trūko gydytojų, šeimininkės augindavo vaistinius augalus, kad suteiktų medicininę pagalbą dvaro tarnams ir vietos gyventojams. Laisvalaikiu džiovindavo gėles, lapus, samanas, žievės gabalėlius, klijuodavo į albumus (atminimo ir botanikos tikslais), aprašydavo. Tai buvo vienas iš būdų tobulinti savo žinias, paįvairinti laisvą laiką, net užimti svečius kaimo sodyboje. Manau, būtų buvę prasminga skirti bent po kelis sakinius damoms iš Balinskių, Bröel-Platerių, Lenskių, Komarų, Radvilų, Rönne’s, Tiškevičių šeimų. Juk būtent dvaruose buvo gaminami „kvapai“ vonioms, muilui, patalynei, kosmetiniam kvapiam vandeniui. Dažniausiai tam buvo naudojami sausi rožių, žibuoklių, jazminų, alyvų žiedlapiai. Viena žymiausių XIX a. moterų, kurios domėjosi floristika ir žolininkyste, buvo rašytoja Eliza Ožeškienė (1841–1910 m.), pasirašinėjusi slapyvardžiu Gabriela Litwinka. Nors gyveno Gardine, buvo viena iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (1907) įkūrėjų, knygyno Vilniuje savininkė. Dažnai atostogaudavo netoliese esančioje Panemunėje – rašytojos mėgstamiausia augalų rinkimo vieta buvo Nemuno apylinkės. Ji domėjosi vaistažolėmis, džiovino gėlės, lapelius, sėklas, kurias skoningai klijuodavo į piešimo albumus. Iki šių dienų yra išlikę 6 jos herbariumai. Savo rinkinius ji pristatydavo labdaros parodose, aukcionuose. Tai buvo ne tik gėlių aksesuarai (tabako maišeliai, segės, dekoratyvinės drabužių sagos), atvirukai, žymės knygoms, bet ir ištisi džiovintų augalų, lapų, gėlių albumai, skirti peržiūrėjimui, teikiantys malonumą. Po labdaros renginio 1890 m. spaudoje paminėta, kokios puikios „gėlės atkeliavo iš lietuviškų laukų“, tarsi kvepiantis pavasario vėjas: „Lietuviškos gėlės džiugino visą Lvovą! Jos labiausiai traukia žiūrovus ir kelia susižavėjimą lietuvaitės sumanumu, darbais ir pasiaukojimu. Nes tai irgi knygos „Prie Nemuno“ autorės vertinga dovana!“ Keliais žodžiais aptarsiu katalogo iliustracijas (atrinkti pavyzdžiai iš skyriaus „Botanikių kelias“, p. 370–389). Prie iliustracijos 7.3 pateiktas kretingiškio vienuolio pamokslininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laiškas, 1828 m. rugpjūčio 4 d. parašytas farmakologijos profesoriui Jonui Volfgangui, dvarvietės Paluknys Trakų rajone savininkui. Nurodyta (p. 374), kad „jame kaip knygos apie asiūklius vertėja minima jo dukra Aleksandra Volfgangaitė“. „Florentem“ įdėtame laiško fragmente rašoma, kad Pabrėža turėjo parengęs vaistažolių knygelę Zielnik su parašais po įklijuotais augalais, ketino ją (Volfgango prašymu) perduoti „visuomenės naudai“. Manau, kalbama apie 1805 m. Vilniaus universitete įkurtą Medicinos draugiją (Cesarskie Towarzystwo Lekarskie), rinkusią eksponatus muziejaus kolekcijoms papildyti. Kunigas bernardinas Volfgangas buvo tos draugijos narys ir vienas iš įkūrėjų. 1814 m. jis parašė knygą apie vaistažoles ir praktinį jų naudojimą ligų gydymui. Gaila, kad iliustruotuose straipsniuose ir kataloge, efektingai pateikiančiame nupieštus ar įklijuotus augalus, neatkreiptas dėmesys į tai, kas rašoma eksponuojamuose laiškuose ar bajorų piešinių ir atminimo albumuose. Šiuo atžvilgiu puiki 7.6 iliustracija (p. 376–377) su žodžiais, skirtais Marijai Celestinai Bočkovskytei-Kirkorienei. Iš teksto (1871-04-24) turinio aišku, kad rašė vyras, tačiau nei tikrojo vardo, nei pavardės neatskleidė. Matyt, tai buvo draugystės ar meilės reikalas. O šalia esanti džiovintų augalų kompozicija ir jos simbolika patvirtina, kad tuos žmones siejo tikri jausmai. Atminimo albumo parašai prie augalų nurodo, kad tai nendrinis dryžutis (išgyvenimo galia), erika (laimė ir klestėjimas), pelkinis žinginys (tikėjimas ir tyrumas), obels ir kriaušės lapai (moteriško ir vyriško pradų simbolis, aliuzija į uždraustą Rojaus medžio vaisių), erškėtinis (meilė ir draugystė). Tai puikus pavyzdys, kaip gėlės, augalai, jų spalvos ir formos perteikia jausmus ir žinią, kad kažkas tavęs nepamiršo. Dar vienas „augalijos“ tekstas, likęs be tyrinėtojų dėmesio, su puikia iliustracija 7.8 (p. 380–381) – Teofilijos Kochanovskytės eilėraštis seseriai Joanai, o šalia nupiešta puokštė ir prašoma: „Priimk tai“. Iškalbingi simboliai: rožė – meilė, rugiagėlė – ištikimybė, rusmenė – vidinė jėga, juodgrūdė – atsparumas, pelynas – liūdesys. Abu pastarieji ne vieną kartą minimi Biblijoje – juodgrūdė kaip vaistas, o pelynas kaip kartėlio, lydinčio kiekvieno žmogaus gyvenimą, simbolis. Prisiminkime Vilniaus botaniko Juzefo Strumilos (1774–1847) žodžius, kad gėlės suteikia galimybę „kalbėtis net nebūnant šalia“ (Ogrody północne, Wilno, t. 3, 1862). Beje, keliuose varduose ir pavardėse angliškame „Florentem“ tekste yra netikslumų, jei remsimės originaliais to laikmečio įrašais. Pavyzdžiui: Romos imperatorius Rudolph II, turėtų būti – Rudolf II (p. 95); tapytojas Jan de Heem – Jan Davidsz de Heem (p. 101–102), Jan Fryderik Volfgangas – Jan Fryderyk Wolfgang (p. 374), Maria Celestyna Kirkorowna – Maria Celestyna Kirkorowa (p. 377), Jurgis Ambraziejus Paberža – Jerzy Ambroży Paberż (p. 374). Būtent taip – x [kun.] Paberż – jis pasirašinėjo ir laiškus Volfgangui (jie saugomi Autografų kolekcijoje Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje). „Florentem“ yra gražus, įtraukiantis, vertingas, reikalingas leidinys. Juk apie augalus taikomojoje ir sakralinėje dailėje knygos leidžiamos ne taip dažnai. Pažymėtina, kad eksponatus gausybei iliustracijų parūpino ne tik valstybinės institucijos, bažnyčios, privatūs asmenys, bet ir užsienio įstaigos: Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (Ukraina), Žešuvo apskrities muziejus (Lenkija), Rundalės rūmų muziejus (Latvija). Liudo Parulskio maketavimas puikus, dizainas nepriekaištingas. Aukštos kokybės popierius, elegantiškas išlankstomas viršelis, kuriame pavaizduotas gėlių kompozicijos (XVII a.) fragmentas, atspindi leidėjų norą, kad albumas būtų gamtos, meno ir mokslo studijų palydovas. Mažai kas atsispirs norui bent pavartyti šią knygą. Nepaisant nemažo formato (22 x 28), svorio (1560 g) ir ne kiekvienam įkandamos kainos, tai gali būti prasminga ir prašmanti dovana, suteikianti malonių estetinių potyrių, ypač moterims. Kalbant apie mokslinę pusę, „Florentem“ būtų naudingesnis, jei: a) po kiekvienos publikacijos būtų nurodyti šaltiniai, kuriais naudotasi (išnašų skaičius jų nepakeičia); b) prie kiekvieno katalogo skyriaus su iliustracijomis būtų atitinkamas tekstas, įvedantis į konkrečią tematiką su komentaru apie pateiktą ikonografiją; c) trūksta iliustracijų bei autorių / vaizdų kūrėjų pavardžių rodyklės, kuri būtų labai padidinusi šio leidinio, atskleidžiančio, kad „augalai gyvena, myli ir džiugina akį“, vertę. Kiekvienas augalas yra trumpalaikis. Kiekviena gėlė žydi tik tam tikru metų laiku. Slėpininga, nepaprastų savybių turinti augalija, pristatyta „Florentem“ puslapiuose ir viršelyje, fiksavo žydėjimo akimirką. Leidinys labai patrauklus ne tik pavartyti, bet ir atidžiai perskaityti jį tikrai verta.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama