Audronė ŽIGAITYTĖ
Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata Solaris“ ir maestro Vilhelmas Čepinskis pristato M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll autorinės versijos styginių orkestrui įrašą, kuris jau tapo Lietuvos muzikinės kultūros įvykiu. Čepinskis ne keitė, bet išplėtė Čiurlionio kūrinį – suteikė jam platesnį tembrinį lauką, simboliškai užbaigė ratą, sukūręs epilogą iš pirmosios dalies motyvų. Kūrinį įrašė „Camerata Solaris“ – Šiaulių simfoninio orkestro styginių grupė. Įrašas darytas Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažojoje salėje, garso režisierius – Paulius Trijonis. Publika šią orkestruotą Kvarteto versiją jau girdėjo Šiauliuose, Kuršėnuose, Radviliškyje, Telšiuose, Paliesiaus dvare ir Vilniaus rotušėje. Šiais metais išleistą kompaktinę plokštelę „Muzikos barų“ skaitytojai gauna kaip dovaną.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Styginių kvartetą c-moll sukūrė apie 1901–1902 metus, studijuodamas Leipcigo konservatorijoje, profesoriaus Carlo Reinecke´ės kompozicijos klasėje. Tai vienas ankstyvųjų jo kūrinių, tačiau neabejotinai brandus, atskleidžiantis tvirtą klasikinės formos pojūtį ir vis ryškėjantį individualų muzikinės kalbos braižą. Išliko trys kvarteto dalys –
I. Allegro moderato,
II. Andante,
III. Menuetto; ketvirtoji, tikėtina Finalas, neišliko.
Kvarteto tonacija – c-moll – atspindi Čiurlioniui būdingą emocinį kraštovaizdį: gilią vidinę dramą, melancholiją, šviesos ir tamsos sąveiką. Jau šiuose ankstyvuose puslapiuose girdėti tai, kas vėliau taps jo kūrybos ašimi – tylos ir garso vienovė, lėtas dvasinio judesio pulsas. Viename aprašyme kūrinys vadinamas „romantišku, grakščiu, persmelktu ilgesio ir prisiminimų apie Lietuvą“ – tai itin taikliai nusako jame slypinčią nuotaiką.
Kvartetas sukurtas laikotarpiu, kai Čiurlionis, ką tik baigęs Varšuvos muzikos institutą, gilinosi į kompozicijos studijas Vokietijoje. Leipcigas tuo metu buvo viena svarbiausių Europos akademinės muzikos mokyklų, studijos joje padėjo Čiurlioniui įvaldyti griežtas struktūrines ir kontrapunktines kompozicijos taisykles. Tačiau kartu jis vis labiau tolsta nuo akademinio racionalumo – jo muzikoje ryškėja vizijų, vidinės poezijos, mistinės įtampos nuojauta, kuri vėliau išsiskleis tapyboje. Tonacijų posūkiai, netikėtos moduliacijos, subtilūs tembriniai kontrastai liudija mąstymą, jau peržengiantį Leipcigo mokyklos kanonus. Kaip yra pastebėjusi muzikologė Gražina Daunoravičienė, „net akademiniuose Čiurlionio kūriniuose glūdi vizijos kibirkštis – jo muzika nepavaldi rutininei logikai, ji įkūnija dvasinį vyksmą“.
Po kompozitoriaus mirties kūrinys kurį laiką beveik neskambėjo, kol jį vėl atrado tarpukario muzikai, o XX a. viduryje – profesionalūs kvartetai, kurių veikla formavo nacionalinę atlikimo mokyklą.
Interpretacijų raida leidžia pamatyti, kaip augo pats kūrinys. Lietuvos kvartetas, susibūręs 1945-aisiais, Čiurlionį grieždavo romantiškai – švelniu lyrišku tembru, plačiomis frazėmis, jautria dinamika; galima sakyti, kad šio ansamblio estetika suteikė partitūrai lyriško idealizmo aureolę. 1965 m. veiklą pradėjęs Vilniaus kvartetas pasirinko modernesnę artikuliaciją ir griežtesnę struktūros kontrolę: kontrapunktinė logika tapo aiškesnė, balsų pusiausvyra – tikslesnė, formos piešinys – skaidresnis. Čiurlionio kvartetas, taip vadinamas nuo 1968-ųjų, atvėrė interpretacijoms ypatingą vidinį intensyvumą – melancholijos grožį, simbolinę potekstę, tylos dramaturgiją.
- K. Čiurlionio Kvartetas c-moll – daugiau nei kamerinės muzikos pradžia Lietuvoje. Tai kūrinys, kuris per šimtmetį tapo simboliu, lietuviškos muzikos dvasinio matmens ženklu. Jis jungia akademinį mąstymą ir vidinę poeziją, klasikinę formą ir simbolistinį turinį. Kiekviena nauja interpretacija – ar tai būtų Lietuvos, Vilniaus, Čiurlionio kvartetų versijos, ar Vilhelmo Čepinskio orkestruotė – atveria kitą kūrinio dimensiją, kaskart leisdama išgirsti jį naujai. Čiurlionio muzika, kaip ir jo tapyba, išlieka gyva, nes kalba ne apie laiką, o apie amžiną žmogaus vidinę šviesą.
***
Čepinskio autorinė orkestruotė styginių orkestrui – nauja, ryški, išsiskirianti šių dienų interpretacija. Kamerinis intymumas čia nepradingsta – jis perskaitomas sodriau, platesniu formatu. Styginių masė suvienodina artikuliacijos principus, praplečia dinaminę amplitudę, suteikia harmonijai gilesnį žemutinį pagrindą. Kvarteto linijos virsta vientisu audiniu: vietoje keturių individualių balsų girdime šviesos bangavimą, bet centrinis kūrinio gravitacijos taškas – Čiurlionio harmoninė mintis – išlieka. „Nesiekiau perrašyti Čiurlionio, – sako Čepinskis, – norėjau išskleisti jo mintį, perkelti ją į didesnę erdvę.“ Epilogas, sudėliotas iš pirmosios dalies medžiagos, veikia kaip subtilus dramaturginis ratas – lyg kūrinio atmintis, sugrįžtanti į pradžią.
Vilhelmo Čepinskio interpretuojamas M. K. Čiurlionio Styginių kvartetas c-moll skamba neįprastai lėtai, tarsi sustabdytas laikas. Iš pradžių klausytojui tai atrodo keista – lyg muzika būtų praradusi pulsą, tačiau po kelių minučių pajunti, kad ji kvėpuoja giliai, natūraliai, be skubos.
Šie neįprasti tempai atveria kūrinyje naujus klodus: tamsesnį styginių tembrą, sodresnę faktūrą, ryškesnę harmonijos įtampą. Iš lėtumo išauga gylis – lyg ankstyvasis Čiurlionis jau leistų įžvelgti jo vėlyvųjų kūrinių liūdesio ir tylos pasaulį. Tokiu būdu Čepinskio orkestruotė tampa ne tik garsinės spalvos, bet ir laiko pojūčio transformacija.
Šis požiūris į laiką, tempą, kvėpavimą yra ir platesnės Vilhelmo Čepinskio meninės filosofijos dalis. Kalbėdamas apie Beethoveno simfonijas, jis ne kartą yra svarstęs, kodėl šio genijaus kūrinių metronominiai žymėjimai taip dažnai atrodo neįvykdomi. Ar ne todėl, kad laikui bėgant pasikeitė ne tik instrumentai, bet ir mūsų pačių vidinis ritmas?
Čepinskis dažnai kalba apie metronominį pulsą, apie vidinę garsų tvarką, kuri ne visada sutampa su užrašytu skaičiumi. Beethoveno kūrinių metronomo žymėjimai jam kelia tiek pat pagarbos, kiek ir klausimų: „Metronomas – orientyras, bet ne dogma. Svarbiausia yra išlaikyti muzikinį kvėpavimą, o ne mechaninį tikslumą. Ilgus metus mane kamavo klausimas – kodėl Beethoveno simfonijos, kurių metronomo žymėjimus pats kompozitorius tiksliai nurodė, beveik visada grojamos gerokai lėčiau. Juk jis pats raštu ir laiškuose pabrėžė, kad tempas – vienas svarbiausių muzikos prasmės veiksnių. Tačiau nuo pat XIX a. pradžios, kai Beethovenas gavo Maelzelio metronomą ir džiaugėsi, kad „dabar nebereikės itališkų žodžių – viskas bus aišku“, susidurta su paradoksu: pats metronomo išradėjas rašė, kad ne visi kompozitoriai teisingai interpretuoja jo metronomą.“
- Čepinskis remiasi vadinamąja double beat teorija, pagal kurią Beethovenas galėjo metronomo dūžį skaičiuoti ne ketvirtinėmis, bet pusinėmis natomis. „Kai pradedi groti perpus lėčiau, – pasakoja jis, – frazės išsiskleidžia, artikuliacija tampa aiški, muzika nustoja skubėti. Ji ima gyventi.“
Ne mažiau svarbus jam ir grojimo be
vibrato principas, kurį jis taiko tiek kamerinėje, tiek orkestrinėje praktikoje. „Kai orkestre kiekvienas vibruoja savaip, garsas praranda spindesį, intonacija išsiklaipo. Aš noriu, kad garsas būtų švarus tarsi lazerio spindulys – vienas, tikslus, gyvas.“
Šie profesiniai principai – tempo,
vibrato, metronominės tvarkos – tapo Čepinskio darbo su Šiaulių miesto simfoniniu orkestru „Camerata Solaris“ pagrindu. Dirbdamas su juo, maestro išbandė tiek Čiurlionio Kvarteto lėtos muzikos architektūrą, tiek Beethoveno dinamišką ekspresiją.
„Kartu su Šiaulių miesto simfoniniu orkestru esame įrašę koncertinius Penktosios ir Septintosios Beethoveno simfonijų atlikimus. 2026-ųjų balandį planuojame atlikti ir įrašyti Trečiąją simfoniją, koncerte dalyvaus nuostabus smuikininkas Philippas Quintas iš Niujorko, atliksiantis Maxo Brucho smuiko koncertą. Tokie darbai užima daug laiko, nes stengiamės atlikti muziką taip, kaip ji parašyta, be jokių „modernizacijų“, išsigalvojimų. Man svarbiausia – ištikimybė partitūrai. Reikia ne perrašyti muziką, o ją išgirsti. Kai groji tiksliai taip, kaip sumanė autorius, kartais net ir lėtesnis tempas pradeda skleisti vidinę energiją – tą, kuri ir yra tikrasis Beethoveno kvėpavimas.“
„Camerata Solaris“ istorijoje ryški ir Šiaulių tradicijos linija. Orkestras, įkurtas 1989 m., nuo pat pradžių puoselėjo miesto muzikinį gyvenimą. 2019 m. meno vadovu tapęs Vilhelmas Čepinskis inicijavo naują kryptį ir pavadinimą – saulės šviesos idėją, kuri, regis, iš esmės nusako ir šio kolektyvo skambesį: šviesus, skaidrus, tikslus, bet atviras emocijai. Orkestre groja profesionalūs muzikantai – daugiausia Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir regiono mokyklų pedagogai. Repertuaras aprėpia nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos, o bendradarbiavimo spektras – nuo Modesto Pitrėno ir Mindaugo Bačkaus iki Davido Geringo – rodo natūralų kolektyvo augimą.
Prasminga, kad būtent šis orkestras ėmėsi Čiurlionio Kvarteto orkestravimo. Miesto, kurio simbolikoje dominuoja saulės ženklas, muzikai siūlo savą šviesos garso modelį: kamerinę tylą padidina iki orkestrinio švytėjimo, bet nepažeidžia kūrinio intymumo. Įrašas, padarytas per vieną intensyvią sesiją – valanda repeticijai ir keturios valandos studijoje – tapo ilgų pasirengimo savaičių kulminacija. „Mikrofonai neleidžia klaidų – kiekviena nata turi prasmę“, – pabrėžia maestro. Už šio lakoniško sakinio slypi tai, kas svarbiausia: pagarba tekstui ir atsakomybė už garsą.
Čiurlionio Kvartetas c-moll šioje versijoje atsiveria kaip gyvas, kvėpuojantis organizmas. Orkestruotėje nesuskaidrintas nė vienas harmonijos mazgas, neištirpdyta polifoninė logika – veikiau atverta platesnė erdvė, kurioje išgirstame tai, ką kūrinys tarytum jau užkodavo: šviesos grįžimą į tamsą ir tamsos – į šviesą. Epilogas čia veikia kaip prisiminimo blyksnis, kaip tylus grįžimas – lyg tapytojo potėpis, užbaigiantis drobę to paties tono atspalviu.
Ši plokštelė – ne tik garso dokumentas. Ji yra ir miesto muzikos istorija, ir kolektyvo brandos liudijimas, ir kūrybinės vizijos parašas. „Reikia turėti šviesos savyje – kad galėtume šviesti kitiems“, – mėgsta kartoti maestro. „Camerata Solaris“ šiandien tą šviesą turi. O kiekvienas naujas įrašas – Čiurlionio, Beethoveno ar kokio kito autoriaus – liudija paprastą, bet galingą tiesą: muzika čia gyvena, alsuoja ir šviečia.
Autorius: admin
Turinio šaltinis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
