Monumentalieji „Lietuviai“

  Tomas BAKUČIONIS   Rugsėjo 5-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo 106-ąjį sezoną pradėjo  Amilcare Ponchielli „raudonojo kilimo“ premjera „Lietuviai“ („I Lituani“). Nors Ponchielli operos nėra dažnos pasaulio teatrų repertuaruose, mums ši pagal Adomo Mickevičiaus istorinės poemos „Konradas Valenrodas“ siužetą sukurtą opera yra labai svarbi ir nepraradusi aktualumo net šiandien, jei kalbėtume apie pareigą Tėvynei, tautos vienybę kovojant už laisvę, pagaliau apie tikrąjį tautos elitą, kuris geba aukoti savo gerovę vardan aukštesnių tikslų, o ne gyvena vien merkantiliškais siekiais. Galime pasvarstyti, kodėl, skirtingai nei kitų italų autorių operos ar to paties A. Ponchielli „Džokonda“, nepaisant sėkmingos „Lietuvių“ premjeros 1874-ųjų kovą „La Scaloje“, po paskutinio pastatymo joje 1903 m. ši opera neįsitvirtino teatrų repertuare ir tik 1979 m. RAI (Radiotelevisione Italiana) dėka buvo tarsi atrasta iš naujo. Tikrai negalime sakyti, kad operos autoriui pritrūko talento, – juk Ponchielli savo pirmąją simfoniją sukūrė būdamas vos dešimties, o garsusis muzikos leidėjas Giulio Ricordi prognozavo jam didelę kompozitoriaus karjerą jau po sėkmingo pakartotinio operos „Sužadėtiniai“ pastatymo Milane 1872-aisiais. Svarbu paminėti ir tai, kad „Lietuvių“ libretą sukūrė Antonio Ghislanzoni, G. Verdi „Aidos“ libreto autorius, taigi tarsi buvo visos ilgo ir sėkmingo operos repertuarinio gyvavimo prielaidos. Nors jos muzikinė drobė yra tikrai ryški – gražios melodijos, sodrios harmonijos, kupinos dramatizmo ir emocijų, efektingi solo, galingi chorai ir spalvingos šokių scenos  (taigi ji labai artima Verdi muzikinei kalbai ir stilistikai), – tačiau čia nerasime tokių lengvai įsimenamų temų kaip Verdi operose, kurias švilpautų gatvės vaikėzai. Spėju, kad viena „Lietuvių“ užmaršties priežasčių buvo ryški Verdi asmenybės ir jo kūrybos šviesa, nustelbusi ne vieną talentą. Kita priežastis – pats siužetas. Nors libretistas Salvatore Farina G. Ricordi leidyklai entuziastingai pristatė A. Mickevičiaus poemą ir įtikino leidėją, kad ši „egzotiška“ istorija labai tiktų romantinės herojinės operos libretui, vis dėlto ypač katalikiškoje šalyje negalėjo išpopuliarėti pasakojimas (skirtingai nei „Aidos“), aukštinantis pagonis lietuvius, kovojusius su krikščioniškąja Europa. Žinoma, patikrinti šią sociologinę versiją galėtume tik laiko mašina persikėlę į  XIX–XX a. sandūros Italiją... Džiugu pabrėžti, kad savo 106-ojo sezono pradžiai mūsų teatras solidžiai pristatė premjerą. Operai skirtame buklete jos pastatymų Lietuvoje istoriją išsamiai apžvelgė muzikologė Eglė Ulienė, kuri ir vedė premjerai skirtą spaudos konferenciją Italijos ambasadoje likus 2 dienoms iki pirmojo spektaklio. Operos muzikinė medžiaga mūsų teatro kolektyvams (orkestrui, chorui) bei solistams jau seniai nebuvo naujiena, operos koncertinis variantas pastaraisiais metais nesyk skambėjo LDK Valdovų rūmuose Mindaugo karūnavimo dienos proga, daugelis melomanų veikiausiai prisimena ir 2009 m. Trakų pilyje rodytą Jono Jurašo pastatymą. Gražus Italijos ir Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo ženklas, kad pirmąjį „Lietuvių“ sceninį pastatymą mūsų teatre realizavo italų menininkų komanda. Jį kūrė italų dirigentas ir pastatymo muzikos vadovas Gianluca Marcianò, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo De Ana, šviesų dalininkas Valerio Alfieri, vaizdo projekcijų autorius Sergio Metalli, choreografijos ir judesio režisierius Michele Cosentino, taip pat mūsiškiai – LNOBT choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas bei teatro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila. Pastarųjų metų teatro repertuaro kontekste naująjį „Lietuvių“ pastatymą vertinčiau kaip bene monumentaliausią. Režisierius F. De Ana bendrą operos dramaturginį paveikslą tapo stambiais potėpiais, tačiau būdamas ir scenografas bei kostiumų dalininkas daugelį dramaturginių detalių kaip kokioje didelio formato drobėje perkelia į spalvines scenografijos gamas (pavyzdžiui – raudonos spalvos tonai) ir veikėjų kostiumus. Svarbią vietą užima vaizdo projekcijos, čia naudojami tiek abstraktūs vaizdiniai, kaip aplink bevardę planetą besisukantys asteroidų srautai, tiek konkrečios batalinės scenos. Nors projekcijos, pirmiausia dėl savo mastelio, palieka monumentalų įspūdį, tačiau abstraktieji vaizdai man kartais primindavo kokį paveikslėlį paruoštuką iš „Google“, o batalinėse scenose vis dėlto pasigedau labiau organiškos ir įtikinamos mimanso aktorių plastikos bei mizanscenų dinamikos. Dėl šios priežasties nepasiteisino ir stambiais planais ekrane rodomi kariai ir jų judėjimas, mojavimas kardais ir vėliavomis kartais atrodydavo kaip parodija. Primityvokas vaizdo projekcijų natūralizmas disonavo su pačios scenografijos, sakyčiau, truikišku monumentalumu. Nors ir čia tie cinku blizgantys ventiliaciniai vamzdžiai (supraskite – kalėjimo grotos, vergystės simbolis; kodėl gi ne...) galėjo mažiau blizgėti. Kai kurie vaizdiniai, kaip antai lietuvių kariai su sausomis medžių šakomis rankose vietoje kalavijų „išsilukšteno“ ne iš karto, tik žiūrėdamas antrąjį spektaklį pamaniau, kad tai – veikiausiai lietuvių kariuomenės maskuotės būdas pasaloje (nes XIV a. kariuomenės maskuojamųjų tinklų turbūt dar neturėjo...). Bendroje operos veiksmo chronologijoje keistokai atrodė ilgokas Nukryžiuotojo tąsymas po sceną. Jeigu šuo simboliu buvo norima parodyti užkariautojų ir pavergtųjų santykį, tai šiandienos kontekste pasirinkta išraiškos priemonė tikrai neatrodo nei skoninga, nei korektiška.  Keistokos buvo ir per ilgos tylos pauzės tarp atskirų paveikslų. Gal tai lėmė scenografijos keitimas, tačiau vis dėlto tos pauzės šiek tiek trikdė veiksmo ir dramaturgijos tėkmę. Kita vertus, ar tikrai yra priežasčių daryti tokias pauzes turint modernią, kelių lygių mechanizuotą sceną? Kiti elementai, pavyzdžiui, šokių scenos, iš dalies kompensavo veiksmo tėkmės praradimus, joms netrūko dinamikos, judesio įvairovės, jos vykusiai perteikė puotos Viduramžių pilyje nuotaiką. Baleto eksperto Petro Skirmanto manymu, gal ir gerai, kad operoje nėra baleto scenų ir divertismentinių šokių, nes veiksminiai šokiai pakankamai papildo režisieriaus sumanymus ir koncepciją. Pirmajame premjeros spektaklyje dainavo Viktorija Miškūnaitė (Aldona), Denysas Pivnitskyi (Valteris, Konradas), Tadas Girininkas (Albanis), Eugenijus Chrebtovas (Arnoldas), Konstantinas Tomanas (Vitoldas), antrajame – Sandra Janušaitė (Aldona), Kristianas Benediktas (Valteris, Konradas), Liudas Norvaišas (Albanis), Steponas Zonys (Arnoldas), Alfredas Miniotas (Vitoldas). Abi solistų sudėtys buvo kūrybingos ir stiprios daugeliu aspektų. Detaliau kalbant apie personažus, operoje svarbesnis dramaturginis centras yra Aldona (nors A. Mickevičiaus poemoje pagrindinis herojus yra Valteris, t. y. Konradas Valenrodas. Aldonos personažo vokalinė partija man atrodo kaip labai sudėtinga, reikalaujanti didelės emocinės įkrovos ir vokalinės meistrystės, jau nekalbant apie nepriekaištingą „balso mechanizmo“ funkcionavimą. Per jos personažą transliuojamos tiek pagrindinės kūrinio idėjos – Tėvynės meilė, patriotizmas, pareiga tautai, kurios susijungia su trapiu moteriškumu, begaline meile Valteriui, išsiskyrimo liūdesiu ir finalo tragizmu. Turint omenyje tokį Aldonos personažo tipą, mane labiau įtikino Sandros Janušaitės kurtas paveikslas, nes jame derėjo dramatizmas ir lyrizmas. Viktorijos Miškūnaitės Aldona buvo labiau dramatiška, tarsi moteris karžygė net scenose su Valteriu; tai irgi stipru, tačiau šiek tiek vienpusiška. Viktorijos balse išgirdau perteklinio „spaudimo“, ypač aukštoje tesitūroje (gal tiesiog tądien balsas „streikavo“?). Kita vertus, solistė turi didelį sceninį ir vokalinį potencialą, tad nė kiek nenustebčiau, jei po kokio pusmečio išgirstume jau kitokią personažo versiją. Valterio dramatizmas pačioje operoje man atrodo ne visai išbaigtas. Antai Valterio ir Albanio antro veiksmo dialogas Marienburgo pilyje tarsi byloja apie Valterio atsitraukimą nuo savo misijos ir užsiliūliavimą laikinos Didžiojo magistro šlovės spinduliuose, dėl ko jam priekaištauja Albanis, bet šio konflikto genezė ir raida pačioje fabuloje aiškiau neatskleidžiama. Mažiau ženklus operoje yra Vitoldas, bet tiek, kiek jo yra, pakankamai ryškiai parodė tiek Konstantinas Tomanas, tiek ir Alfredas Miniotas. Įspūdingą vaidilos Albanio vaidmenį sukūrė Tadas Girininkas ir Liudas Norvaišas, nors abu tai darė skirtingi. Girininko Albanis – šaltokas, jis tarsi Valterio mentorius, Liudo Norvaišo – šiltesnis, labiau tėviškas. Aldonos brolio lietuvių kunigaikščio Arnoldo personažas operos dramaturgijoje yra tarsi esminė skirtis tarp dviejų konfliktuojančių stovyklų – užkariautojų ir pavergtųjų. Eugenijaus Chrebtovo ir Stepono Zonio Arnoldas yra stipraus charakterio, nors Chrebtovo  šaltesnis, racionalesnis, Zonio – emocionalesnis, labiau įtraukiantis ir įsitraukiantis į veiksmą. Vaidui Vyšniauskui (Kristian Benedikt) antrajame premjeriniame spektaklyje teko dainuoti dar ne visiškai pasveikus po ligos, ką išdavė ir pirmajame veiksme kimstantis balsas, tačiau Valterio (Konrado) vaidmenį solistas jau dabar gali drąsiai įsirašyti į savo operinių partijų aukso fondą. Jo balsas tiesiog skirtas šiam vaidmeniui, jis puikiai perteikė visą sunkų ir sudėtingą Valterio draminį krūvį tiek vokališkai, tiek ir sceniškai. Gerą įspūdį paliko ir ukrainietis Denysas Pivnitskyi, labai muzikalus, dinamiškas, tačiau jo balso struktūra ne visai tinkama šiai partijai. Manau, kad jam pristigo dramatiškumo. Operoje „Lietuviai“ labai svarbus choro vaidmuo, nes jis dalyvauja beveik visose scenose. LNOBT choro darbas šiame pastatyme nusipelno paties aukščiausio įvertinimo, visos scenos paruoštos labai kruopščiai, apgalvojant visas detales, akustiką, santykį su solistais, taigi galime pasveikinti ir choro meno vadovą Česlovą Radžiūną. Kaip minėjau, teatro orkestrui ir chorui „Lietuvių“ muzikinė medžiaga yra pažįstama, tačiau sceninis pastatymas visada pareikalauja naujų niuansų. Šios operos orkestro partijos – sudėtingos, virtuoziškos, pasižyminčios dinamiška faktūrų kaita, ir nors antrajame premjeriniame spektaklyje atskiruose epizoduose orkestras užgoždavo solistus, apskritai jis pasirodė aukščiausiu lygiu. Be abejo, tai lėmė ir abiejų dirigentų – Gianlucos Marcianò ir Ričardo Šumilos – didelis įdirbis. Premjerinius rugsėjo 5 ir 6 d. spektaklius dirigavo Ričardas Šumila.   Post scriptum Pirmojo premjerinio spektaklio dieną LNOBT išplatino lakonišką informaciją: „Kilus abejonei dėl šiandien vyksiančios operos „Lietuviai“ premjeros muzikos vadovo, italų dirigento Gianlucos Marcianò galimo dalyvavimo muzikiniuose renginiuose Rusijoje, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybė atsisako šio dirigento paslaugų.“ Toliau tame pačiame pranešime nurodoma: „Nors savo viešuose pasisakymuose Vilniuje dirigentas G. Marcianò nedviprasmiškai pabrėžė palaikantis ukrainiečių kovą už laisvę, akcentavo savo bendradarbiavimą su žymiais Ukrainos menininkais ir neigė savo dalyvavimą renginiuose Rusijoje, jis nesugebėjo visiškai išsklaidyti kilusių abejonių. LNOBT vadovybė, turinti aiškias ir principingas vertybines nuostatas menininkų, galimai bendradarbiaujančių su Rusija, atžvilgiu, nutarė atsisakyti šio žymaus dirigento paslaugų.“  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama