„Jūratė“: neįgyvendintos svajonės aidas ar pamiršto operos meno atspindys?

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ   NOA 9-asis šiuolaikinės operos festivalis Vilniaus senojo teatro scenoje pristatė įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operą „Jūratė“ – vieną ambicingiausių 2025 metų Čiurlioniui skirtų projektų. Be abejonės, tai Lietuvos kultūros įvykis. Kūrybinė komanda, pasitelkusi dirbtinį intelektą, mėgina išgirsti tai, kas galėjo būti viena pirmųjų (po Miko Petrausko „Birutės“) lietuviškų operų. Tačiau ši svajonė, įvilkta į technologijų ir konceptualios estetikos drabužį, kelia klausimą: ar šiuolaikiniai kompozitoriai dar geba kurti dramą per muziką, o ne muziką be dramos? Taigi „Jūratės“ vertė slypi ne tiek muzikiniame atradime, kiek refleksijoje apie mūsų laikų santykį su opera – žanru, kurio dramatinę prigimtį vis dažniau pakeičia technologiniai ir konceptualūs eksperimentai. Vilniaus senojo teatro scena – simbolinė vieta, nes čia būtų galėjusi skambėti Sofijos Kymantaitės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sumanyta opera „Jūratė“. Šiandien ji „atgimė“ kaip įsivaizduojamas kūrinys, kuriame pinasi laiškų fragmentai, scenografijos eskizai ir šiuolaikinės technologijos. „Jūratės“ kūrėjai pasirinko pagarbų, intelektu grįstą kelią – ne imituoti Čiurlionį, bet tęsti jo mintį. Muzikos ir dailės sankirta, laiškuose išlikusios užuominos, Sofijos Kymantaitės libretas ir net dirbtinio intelekto („Composer´s Assistant 2“) įrankiai tapo pagrindu įsivaizduoti galimą operą. Idėja įdomi, bet pavojinga – nes „įsivaizduojant“ labai lengva pamesti tai, kas operai esminga: dramos energiją. Šis kelias reikalauja ne tik pagarbos, bet ir draminės drąsos, o būtent jos šįkart pritrūko. Muzika skamba harmoningai, tačiau beveik visur lieka tame pačiame emociniame registre, be įtampos. Ten, kur turėtų kilti kulminacijos – Perkūno rūstybėje, Jūratės ir Kastyčio meilės ekstazėje ar gintaro rūmų griūtyje – girdime garsinį peizažą, ne veiksmą. „Mūsų tikslas – ne mėgdžioti Čiurlionį, o bandyti įsivaizduoti, kokia galėjo būti jo opera“, – sako kompozitorius Mantautas Krukauskas. Tačiau įsivaizduojant dažnai prarandamas dramaturginis stuburas. Čia nėra konfliktų, nėra būsenų kontrasto – to, kas sudaro operos esmę nuo Monteverdi laikų. Net jo „Orfėjas“ (1607), pirmoji išlikusi opera, vis dar yra pamoka, kad net ir kukliais instrumentais galima kurti spalvingą, kontrastingą ir psichologiškai pagrįstą dramaturgiją. Regis, šiandienos kūrėjai retai ją studijuoja. Rezultatas – net keturių šimtmečių senumo partitūra vis dar gyvybingesnė scenoje nei šiuolaikinės garsinės vizijos. Be tikros dramaturginės struktūros, be emocinės rizikos muzika tampa akustiniu atminimu, bet ne teatru. O Monteverdi „Orfėją“ prisiminiau, matyt, neatsitiktinai. Juk būtent čia, Vilniaus senajame teatre (tuomet – Rusų dramos teatras),1993 metais festivalio „Banchetto musicale“ iniciatyva (tada jam vadovavo Jūratė Mikiškaitė-Vyčienė) pirmą kartą Lietuvoje išgirdome „Orfėją“ gyvai. Opera, kurioje dainavo Nigelas Rogersas (Orfėjas), Gintarė Skerytė (Euridikė), Genadijus Bergorulko (Haronas) ir kiti puikūs solistai, buvo įvykis, paskatinęs domėtis žanro dramaturgijos principais ir interpretacijos visuma. Vėliau inicijavau Monteverdi „Orfėjo“ sceninį pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2007 metų balandį – taip pradėjome senosios operos Lietuvos teatro repertuare istoriją. Pradėjome sėkmingai, pastatymą Vilniaus senajame teatre 2009-aisiais parodėme ir vilniečiams. „Orfėją“ režisavo Jonas Vaitkus, muzikos vadovas ir dirigentas – Martinas Lutzas (Vokietija), scenografas – Gintaras Makarevičius, vokalo konsultantas – Svenas Schwannbergeris (teorba, Vokietija), solistai – Andrejus Kalinovas, Eglė Bagdonavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė, Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis ir kt. Bet grįžkime prie įsivaizduojamos Čiurlionio „Jūratės“... TARP MITO IR TECHNOLOGIJŲ Kompozitorius Mykolas Natalevičius atvirai pripažįsta kūrybos procesą buvus nepatogų: „DI muzikos srityje atrodo įdomiausias kaip asistentas, papildomas įrankis. Bet rezultatai dažnai aprėpia tik trumpus epizodus – juos nuolat tenka jungti, taisyti, ieškoti tęstinumo.“ Būtent šis fragmentiškumo efektas girdimas ir scenoje. Muzika – išraiškinga, bet be didelės formos kvėpavimo, skamba tarsi be ilgalaikės įtampos, be „kelionės“. Dirbtinis intelektas čia įdomus kaip idėja, tačiau nepakelia emocinės dramaturgijos svorio. Arvydas Malcys, kurio muzikinė kalba artima vėlyvajam romantizmui, pastebi: „Operos orkestruotė pasižymi tirštu, ekspresyviu skambesiu – Čiurlionis žavėjosi Strausso poemomis, jų logika man buvo atspirties taškas.“ Tačiau Vilniaus senojo teatro mastelis riboja skambesio amplitudę. Trisdešimties muzikantų simfonijetės sudėtis, kad ir kaip subtiliai valdoma, neleidžia atskleisti orkestro spalvų įvairovės – tos jūros, kuria norėjo kvėpuoti Čiurlionis, to spalvų spektro, kuris reikalingas dramai. Gintarės Radvilavičiūtės režisūra, Renatos Valčik scenografija, Sigitos Mikalauskaitės choreografija ir Eugenijaus Sabaliausko šviesos – darnūs, poetiški, estetiškai subtilūs sprendimai, vizualinis peizažas artimas Čiurlionio tapybos pasaulėjautai. Įspūdingas veidrodžių efektas sužavi išraiškos paslaptingumu, bet per 100 minučių (tokią spektaklio trukmę nurodo statytojai) paslaptį įminus pabosta... Tad kaip tik šis vientisumas užgniaužia teatrinį kvėpavimą – jūra bangavo tyliai, be audros, be vidinės kolizijos. Sopranas Lauryna Bendžiūnaitė (Jūratė) – spindinti, intelektuali, tačiau dažnai paliekama viena, be tikros orkestro partnerystės. Romanas Kudriašovas (Kastytis) kuria nuoširdų personažą, bet jo kelionei pritrūksta konflikto, kuris leistų muzikai įgauti dramos jėgą. Dirigentas Karolis Variakojis pripažįsta: „Keista, trūkinėjanti organika... Vienas įdomiausių dalykų – įsiterpti į tuos plyšius, surasti jiems formą.“ Šie „plyšiai“ iš tiesų tampa spektaklio tonacija, jie įdomūs, bet neišspręsti. Kaip ir visuomet interpretacijos kokybe žavintis choras „Jauna muzika“ – moterų grupė (Jūratė?), vyrų grupė (Kastytis?) – nepadeda siekti vokalinių kulminacijų ir emocinės įtampos.   NEPRARASTI ESMĖS Čiurlionis Sofijai rašė: „Noriu, kad tai būtų galima atlikti netgi Varšuvoje, o laikui atėjus – ir Vilniuje.“ Šioje svajonėje slypėjo troškimas sukurti universalią, gyvą, iš meilės ir idėjos gimstančią operą, paremtą emocijų logika ir tautiniu turiniu. Šiandienos „Jūratė“ – pagarbus gestas, tačiau labiau muzikinė esė nei dramos kūrinys. „Kultūra yra valstybės pagrindas, ir mes visi kuriame tą Gintaro rūmą“, – sako L. Bendžiūnaitė. Tai graži, prasminga metafora, šie žodžiai galėtų būti spektaklio credo. Tačiau tam, kad Gintaro rūmai iš tiesų iškiltų, reikia ne tik idėjos – reikia architektūros: konflikto, spalvų, įtampos ir katarsio. „Jūratė“ – graži, švari, poetiška opera, bet be vidinės jūros srovės, kuri neštų dramą. Tai kūrinys, kuriame išsipildo Čiurlionio svajonė būti išgirstam, bet dar nerealizuojamas jo troškimas būti suprastam per muziką, per jos galią sujaudinti. Galbūt šis pastatymas – tik pirmas žingsnis link tikrosios „Jūratės“, tokios, kuri vieną dieną atras ne tik garsą, bet ir audrą.     Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“  Kūrybinė grupė: istorinis konsultantas – Rokas Zubovas, libreto autorius – Julius Keleras, kompozitoriai – Mantautas Krukauskas, Mykolas Natalevičius, Arvydas Malcys, režisierė – Gintarė Radvilavičiūtė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė – Renata Valčik, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, dirigentas – Karolis Variakojis  Solistai: Jūratė – Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Kastytis – Romanas Kudriašovas (baritonas), Perkūnas – Raimundas Juzuitis (bosas)  Aktoriai: Konstantinas – Telman Ragimov, Sofija – Sigita Mikalauskaitė, taip pat dalyvauja Viktoriia Aliukone-Mirošnikova, Nikolaj Antonov, Jauhenas Bakala, Larisa Popova  Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) ir pučiamųjų grupė   Prodiuseris – „Operomanija“, koprodiuseris – Vilniaus senasis teatras  Premjera 2025 m. spalio 24, 25 d. Vilniaus senajame teatre  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama