Lopšinė Mirties žvaigždės šešėlyje

Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame „Venecijos pirklės“ veiksme.

Vilniaus senojo teatro spektaklį „Venecijos pirklė“ jo kūrėjai vadina muzikiniu politiniu tragifarsu; ir dar spektaklio aprašyme, valdydami žiūrovų lūkesčius, praneša, kad „grynos“ Shakespeareʼo dramaturgijos spektaklyje nebus. Bus „šiandienos politinių, socialinių, mentalinių įtampų atspindys“. Dar bus gausu popkultūros ir politikos nuorodų, kurios turi atspindėti visuomenėje susiformavusius galios santykius.

Šis spektaklio aprašymas yra kaip reta tikslus – žiūrovai tikrai gaus viską, kas pažadėta, ir nieko, apie ką nebuvo užsiminta. Virš scenos sukasi Mirties žvaigždė (Death Star) – absoliučios galios, kontrolės ir baimės simbolis, civilizacijas naikinantis ginklas, „Žvaigždžių karų“ sagoje tapęs visatos dominavimo priemone. Nieko nuostabaus, kad po tokia dekoracija klesti visokio plauko tarptautinio ir nacionalinio politikos lauko niekšeliai – tai vienintelis spektaklio kūrėjų pateikiamas pareiškimas, pristatant ryškius, dažniausiai iš karto atpažįstamus politinių veikėjų šaržus. Su jais scenoje malasi Kenis iš „Pietų parko“ bei Golumas iš „Žiedų valdovo“, rieda Stanleyʼio Kubricko „Švytėjimo“ kamuoliai, fone skamba gyvai atliekama popmuzika – gerai atpažįstamos melodijos, kurios, pakeitus tekstą, suskamba kaip solo arijos. Iš tiesų, muzika šiame spektaklyje, kaip ir kituose Agniaus Jankevičiaus darbuose, yra svarbi raiškos priemonė. Režisierius puikiai panaudoja Vilniaus senojo teatro trupės muzikalumą – antras ir trečias spektaklio veiksmas apskritai panašesni į miuziklą. Vis dėlto, muzikinė spektaklio linija persiskaito nevienodai – populiarios melodijos, papildytos prikurtais tekstais, atlieka tik „čestuškių“ funkciją, neprideda personažams nei naujų spalvų, nei prasmės.

Scena iš spektaklio „Venecijos pirklė“, režisierius Agnius Jankevičius (Vilniaus senasis teatras, 2025). Telmano Ragimovo nuotrauka

Kiek kitaip skamba dainos, kurias atlieka Šaila – Venecijos pirklė. Shakespeareʼo pjesės originale tai buvo Venecijos pirklys – žydas Šailokas – personažas, sukurtas su ryškiu XVI a. būdingu antisemitizmo prieskoniu. Shakespeareʼui Šailokas yra priemonė įrodyti krikščioniškų vertybių, ypač gailestingumo, svarbą, sukritikuoti pagal to meto įsitikinimus klestėjusį žydų materializmą, ir kaip vienintelę alternatyvą laimingai visuomenei pasiūlyti žydams pereiti į krikščionybę. Šailokas „Venecijos pirklyje“ pralaimi visuose frontuose – jį savo noru palieka duktė Džesika, atstumia visuomenė ir pagaliau sugėdina nesėkmingai pasibaigęs teismo procesas, kai vieną svarą mėsos jam leidžiama išpjauti tik nepraliejus nė lašo krikščionio kraujo. Vis tik Shakespeareʼo traktuočių ir logikos „Venecijos pirklėje“ ieškoti nereikia, nes Šaila – visiškai kitas personažas. Tačiau koks? Spektaklyje pritrūksta nuorodų, kurios padėtų dar pirmame veiksme suprasti vidinę Šailos motyvaciją spęsti spąstus Antonijui, jos pyktis atrodo neproporcingas sakomam tekstui. O spektaklyje, kur proporcijas iškreipia farso ekstremumai, tai gali būti problema. Ne iki galo aiškus ir Šailos santykis su dukra Džesika – net sulaukus monologo trečiame veiksme, likau neįtikinta Šailos motyvacijos. Beliko klausytis Šailos (aktorė Jevgenija Gladij) atliekamų dainų, tarsi atveriančių naują šio personažo lygmenį. Tai vienas iš Agniaus Jankevičiaus mėgstamų „triukų“ – leisti personažui prabilti per dainą, kuri, deja, yra vienintelė spektaklio priemonė, padedanti kurti personažo ryšį su žiūrovu.

Scena iš spektaklio „Venecijos pirklė“, režisierius Agnius Jankevičius (Vilniaus senasis teatras, 2025). Telmano Ragimovo nuotrauka

Režisieriaus Jankevičiaus teatrinės kalbos raiškumas ir ryškumas, dažnas šaržo ir farso naudojimas demaskuojant visuomenės skaudulius keliauja per daugelį jo pastarųjų metų spektaklių. Režisierius sąmoningai renkasi tokias priemones, tarsi nepalikdamas abejonių dėl savo nuostatų ir požiūrio. Beribis šaržas, dažnai virstantis farsu, scenoje turi vieną aiškų trūkumą – jis yra apribotas aktoriniu aspektu. Užtenka vienos farso scenos, pirmo personažo pasirodymo, kad žiūrovas suprastų kūrėjų mintį. Kai tas pats farsas tęsiasi keturias valandas – ima pabosti. Ir patys personažai, sukaustyti farso rėmuose, neturi erdvės augti – net dramaturgiškai veiksmas atrodo stovįs vietoje. Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame veiksme. Dar liūdniau, kad už teatro sienų likęs pasaulis nelabai skiriasi nuo vaizduojamo scenoje, o kai kada turi net daugiau farso elementų. Kitaip sakant – ryškūs šaržai, netikėti politiniai duetai, referavimas į realius Lietuvos ir pasaulio politikos įvykius – žiūrovo nebestebina, nes tai tapo kasdienybės dalimi. Todėl teatre matoma to pasaulio interpretacija, net ir smarkiai šaržuota, žiūrovui nepasako nieko naujo. Spektaklis, kurio tikslas yra demaskuoti, atskleisti, parodyti neteisybę, lieka tik fakto, kurį visi žinome, konstatavimu.

Scena iš spektaklio „Venecijos pirklė“, režisierius Agnius Jankevičius (Vilniaus senasis teatras, 2025). Telmano Ragimovo nuotrauka

Trečias spektaklio veiksmas tarsi nusimeta farso rūbą ir imasi didaktikos – jei iki šiol žiūrovai nesuprato, kas yra kas, trečiame veiksme jie gaus tiesioginį paaiškinimą. Šaila – tai Tauta – sutrikusi, pikta, niekinama, norinti atkeršyti politikams už nuolatinę nepagarbą ir patyčias, tačiau „establišmentas“ ir vėl randa būdą ją pažeminti. Net atima dukrą: pačiu žiauriausi būdu pasityčioja iš jos naivaus vaikiškumo ir pavagia jos balsą – tiek fizinį, tiek ir simbolinį. Tuo metu valstybininkai – politikai, verslininkai, teisininkai, žiniasklaida – suvienija jėgas ir Mirties žvaigždės šešėlyje dar kartą atima iš Tautos orumą. Dramaturginiai taškai tarsi susijungia, tačiau tik po to, kai juos „techniniame monologe“ nuosekliai paaiškina vienas iš antraplanių personažų. Klausimų kaip ir nelieka, bet ir jausmo nėra. Trečias veiksmas turi ne vieną finalą, ne vieną išrišimą, todėl aiškumo sukeltas (pagaliau supratau!) jausmas blėsta. Paskutinį tašką taikliai vėl tenka padėti muzikai – Mirties žvaigždės šešėlyje, neaprėpiamos visatos platybėse skamba motinos lopšinė dukrai. Ir ta lopšinė, prieš grįžtant į realų farso pasaulį, akimirkai mane nuramina.