Nukonkuruoti praeitį

Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.

Dabar niekaip nesupainiočiau šių teatrų ir miestų, kuriuose jie įsikūrę, bet prieš daugiau nei dešimt metų nebūčiau atskyrusi – esu Šiaulių ar Panevėžio dramos teatre. Tuo metu abu teatrai ir jų repertuarai – kaip ir patys miestai – atrodė vienodai svetimi bei nepasiekiami. Šiauliuose tuomet tebuvau porą kartų apsilankiusi studentų teatrų festivalyje „Po saule“, o Panevėžys buvo pažįstamas tik iš teatro istorijos ir įtampų (kartais – skandalų) teatre.

Per dešimtmetį viskas pasikeitė: turėjau pakankamai progų, pretekstų ir smalsumo savo nežinojimą mažinti. Juo labiau kad abu miestai ir juose dirbantys, juos puoselėjantys žmonės aktyviai kvietė tai daryti. Ypač pastaruosius kelerius metus. Į Šiaulius mane labiausiai vilioja teatras, o Panevėžyje kviečia ne tik scenos menai, bet ir daugybė kitų, naujų ar atsinaujinančių kultūros įstaigų, viešųjų ir rekreacinių erdvių. Tad, regis, nenuostabu, kad pastaruosius kelerius metus Panevėžyje lankausi vis dažniau, o besilankant kilo mintis patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.

Panevėžio panorama. Kristinos Steiblytės nuotrauka

Žvelgiant iš Vilniaus, Panevėžys atrodo nepaprastai pasikeitęs. Ypač – per pastaruosius penkerius metus. Po pandemijos atnaujintos svarbios miesto viešosios erdvės: senvagė, „Ekrano“ marių teritorija ir Nevėžio pakrantė, Laisvės aikštė, Skaistakalnio parkas (jo renovacija gavo Nacionalinių architektūros apdovanojimų prizą už geriausią viešąją erdvę 2025 m.). Nugriovus senąjį kino centro „Garsas“ pastatą miesto centre iškilo nauja kultūros erdvė „Stasys Museum“ (pats kino centras, visa laimė, veiklos nenutraukė, tik išsikraustė iš centrinės miesto dalies), o Skaistakalnio parke nuo 2023 m. veikia muziejaus padalinys, viena įdomiausių miesto kultūros įstaigų – kūrybiškumo erdvė „Pragiedruliai“. Vis labiau matomos ir geriau girdimos tapo Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ir Panevėžio miesto dailės galerija. Vis įdomiau ir įtraukiau pristatomos miesto pramonės objektų ir kultūros sąsajos (pavyzdžiui, rengiamos teatralizuotos ekskursijos, o 2025 m. birželį buvusio Panevėžio cukraus fabriko administraciniame pastate pristatyta paroda „ARNO FUNKcionalizmas (1898–1957)“ apie architektą Arną Funką ir jo funkcionalistinę architektūrą), taip kuriant ir įtvirtinant unikalius ir daug kam negirdėtus pasakojimus apie miesto praeitį ir dabartį.

Pasikeitęs atrodo ir teatrinis Panevėžio gyvenimas. Muzikinis teatras, kuriam nuo 2021 m. vadovauja Kotryna Nekrošiūtė, drąsiau eksperimentuoja, plečia repertuarą įvairių žanrų kūriniais ir renginiais, kokybės kartelę keldamas ir sau, ir savo lankytojams. Šis teatras yra vis labiau matomas visų pirma pačiame mieste, bet pakitęs repertuaras ir mėlynosios Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestro „Garsas“ uniformos neliko nepastebėti ir žvelgiant iš Vilniaus. Aktyviai veikia aktoriaus Anupro Juciaus nuo 2019 m. vadovaujamas teatras „Menas“. Teatras, apie kurio svarbią vietą kultūriniame miesto gyvenime pačioje XXI a. pradžioje ne kartą pasakojo iš Panevėžio kilęs režisierius Aleksandras Špilevojus, iki šiol aktyviai dirba ne tik su įsitvirtinusiais profesionalais, bet ir su jaunais, pradedančiais kūrėjais. Bet to, išlaiko gyvą kamerinių teatrų festivalio tradiciją. Pastaraisiais metais „Mene“ statomi ir beveik klasikiniai lietuvių bei užsienio autorių kūriniai, ir eksperimentiniai veikalai, suteikiama erdvė statyti ir kurti naujus, įvairių formų tekstus ir savo idėjas praktiškai įgyvendinti jauniems kūrėjams, norintiems kalbėti apie šiuolaikines Panevėžio, Lietuvos ir pasaulio aktualijas, o repertuaras sudarytas iš spektaklių, kurie į teatrą kviečia visų amžių žiūrovus.

Panevėžio kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“ Skaistakalnio parke. Aistės Rakauskaitės nuotrauka iš „Pragiedrulių“ archyvo

Bene aktyviausias šiame mieste yra Panevėžio Lėlių vežimo teatras, kasmet parodantis šimtus spektaklių Panevėžio miesto ir regiono vaikams. Nors gegužę dar lankiausi šio teatro patalpose, jau vasarą buvo aišku, kad po praėjusią žiemą įvykusios vandentiekio avarijos pastatas liko avarinės būklės ir Panevėžio lėlininkams teks kraustytis. Kol Santuokų rūmuose įrengiama nauja, spektakliams rodyti pritaikyta salė, lėlininkai veiklos nenutraukia: patys keliauja pas vaikus. Panašiai, kaip kiekvieną vasarą, kai susipakavę lėlių vežimą išsiruošia kelių savaičių kelionei po regioną, užsukdami į vietoves, kuriose gyvenantys vaikai teatro matę nedaug, o kartais ir visai nepatyrę. Nors šis, nuo 1986 m. gyvuojantis, teatras dažniausiai lieka už pasakojimų apie Lietuvos lėlių teatro novacijas ir įspūdingiausius pasiekimus ribų, jo veikla labai gerai matoma ir vertinama Panevėžyje ir regione. Tai patvirtina kad ir šių metų lapkričio pabaigoje Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjui ir vadovui Antanui Markuckiui įteiktas Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų „Metų kultūros lyderio“ apdovanojimas.

O bene įdomiausia pastaruosius penkerius metus buvo stebėti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro veiklą. Po daugybę metų besimainančių įtampos ir vilties etapų, teatro vadovu išrinkus Antaną Venckų, vėl buvo neramu: nors vadovavimo patirties jis turi nemažai, bet 1998–2016 m. jo vadovaujamas Valstybinis Šiaulių dramos teatras išgyveno ne patį ryškiausią ir kūrybiškiausią laikotarpį. Tad buvo nepaprastai džiugu, kad meno vadovo pareigų ėmėsi A. Špilevojus, kuris jau ne kartą buvo įrodęs, kaip gerai perpranta skirtingų Lietuvos kampelių žiūrovus ir sugeba kurti taip, kad publika nesutriktų net ir sudėtingesnes temas apmąstančiuose darbuose, noriai grįžtų į teatrą. Įkvepiantis atrodė ir paties naujojo meno vadovo grįžimas į gimtąjį Panevėžį: kviesdamas žiūrovus vėl užpildyti teatro sales, jis savo pavyzdžiu rodė, kad į šį teatrą tikrai verta grįžti, net jei niekada nesijautei jame savas.

Juozo Miltinio dramos teatras. Arvydo Gudo nuotrauka

Ne mažiau svarbus dirbant Panevėžyje buvo ir A. Špilevojaus talentas kurti pasakojimus-mitus: jį režisierius pritaikė ne tik statydamas spektaklius, bet ir viešai kalbėdamas apie teatrą, darbuotojus ir teatro istoriją. Jo vieši pasisakymai ir spektaklis „Sala, kurios nėra“ (2022) Juozo Miltinio muštro ir praeityje likusios teatro didybės mitą ėmė keisti nauju – apie teatro dabartį, įkvepiančią bendrystę ir atmosferą. Tarsi siūlydamas asmens kultą palikti istorijai, atminčiai: suprasdamas, kad tai, kas buvo – svarbu, reikšminga ir daro didelę įtaką dabarčiai, bet žinodamas, kad visa tai permąsčius ir išmokus vertingas pamokas galima sukurti daugiau. Taip atsisakyta konkuruoti su praeitimi ir išvengta šioje konkurencijoje užkoduoto pralaimėjimo, apie kurį, aptardama spektaklį „Sala, kurios nėra“, rašė teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė: „Teatras vis pakildavo, įkvėptas besikeičiančių vadovų entuziazmo, bet netrukus vėl suklupdavo, neatlaikydamas konkurencijos su savo praeitimi“.

Be to, penkerius metus būdamas šiose pareigose, A. Špilevojus įrodė, kad jo gebėjimas perprasti vietinius žiūrovus, jų poreikius ir atrasti neišnaudotas plėtros kryptis neapsiriboja savais režisūriniais pareiškimais. Taip teatro repertuare greta labiau tradicinių, platesnei publikai skirtų pastatymų (pavyzdžiui, Algirdo Latėno „Aprengėjas“ (2021) ar Valentino Masalskio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (2024)) atsirado ir eksperimentinių spektaklių (Arturo Bumšteino vokalinis performansas „Big Pharma“ (2021), Olgos Lapinos ir Mindaugo Nastaravičiaus „Laukys“ (2022), Mariaus Pinigio ir Adriano Carlo Bibiano šokio spektaklis „Kūnai“ (2022)), praplėtusių ne tik žiūrovų, bet ir trupės akiratį.

Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“, režisierius Aleksandras Špilevojus (Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Arvydo Gudo nuotrauka

Greta šios plačios kultūros įstaigų ir renginių panoramos, Panevėžyje galima ganėtinai aktyviai domėtis ir populiariąja kultūra. Bene daugiausiai jos renginių vyksta Panevėžio kultūros centre. Čia rodoma lengvesnio turinio spektaklių (organizuojamų tiek paties centro, tiek jo erdves besinuomojančiųjų), vyksta skirtingiausių žanrų koncertai (nuo Romo Dambrausko iki BIX). Centre veikia ir daugiausiai suaugusiuosius į kultūrines veiklas (nuo dailės studijos iki linijinių šokių grupės) įtraukiantys mėgėjų meno kolektyvai.

Dar prieš metus stebėjausi, kaip sėkmingai ilgą laiką teatru, o vėliau – teatro skandalais garsėjęs Panevėžys atsinaujino ir tapo kultūriniu traukos centru. Ne tik dėl teatro – bet ir dėl jo. Gražus buvo teatrų bendradarbiavimas dalijantis patalpomis, kai J. Mitinio dramos teatras 2024 m. turėjo užsidaryti sprendžiant pastato priešgaisrinės saugos sistemos trūkumus; iki šiol džiugina Panevėžio miesto dailės galerijos ir Panevėžio kraštotyros muziejaus bendradarbiavimas, įvairių kultūros įstaigų apsisprendimas rengti festivalius (kartais ir tarptautinius), net jei jie ir negali pritraukti labai didelių auditorijų. Nepaprastai džiugina ir tai, kiek daug dėmesio čia skiriama jaunimo kultūriniam ugdymui ir akiračiui plėsti: ir kultūros įstaigose, kurios siūlo būrelius, edukacijas, konkursus ar savanorystės galimybes, ir mokyklose. Štai Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija ne vieną jauną žmogų atvedė į teatrą, o Pauliaus Gritėno ir Donato Puslio pokalbyje su Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovu Arūnu Astramsku LRT radijo laidoje „Homo cultus. Paribio pokalbiai“ minima ilgą istoriją turinti Juozo Balčikonio gimnazija ir joje besimokę ar dirbę Lietuvai svarbūs asmenys.

Tiesa, šis pokalbis atkleidė ir vieną didžiausių Panevėžio kultūrinių skaudulių – daugybė talentingų jaunų žmonių iš šio miesto išvažiuoja ir grįžta tik lankyti gimines, bet ne čia gyventi ir kurti šiuolaikinį Panevėžį. Tiesa, pastaruoju metu šį judėjimą iš miesto bent šiek tiek stabdo į jį grįžtantys kultūros lauko atstovai. Tai ir „Stasys Museum“ direktorė Vaida Andrijauskaitė, ir teatrui „Menas“ vadovaujantis A. Jucius, o „Pragiedruliuose“ dirba daugiausiai į Panevėžį grįžusių panevėžiečių arba čia prisiviliotų kūrėjų iš kitų miestų. O kur dar trumpesniam ar ilgesniam laikui vis užklystantys panevėžiečiai, pavyzdžiui, P. Gritėnas, M. Pinigis, D. Puslys, A. Špilevojus. Visi jie, dirbdami šiam miestui ir jo žmonėms, čia kurdami, aptardami istoriją ir planuodami kultūrinę, socialinę, ekonominę Panevėžio ateitį įvairiuose forumuose, burdamiesi į Aukštaitijos kultūros asamblėją, net jei šiame mieste ir nebegyvena, tampa svarbiais jo ambasadoriais.

Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“. Nuotrauka iš Panevėžio muzikinio teatro archyvo

Dabartinis Panevėžys ir jo veidas aktyviai kuriamas vietinių entuziastų (gal net – fanatikų, atsidavusių miestui ir jo kultūriniam gyvenimui) ir čia grįžusių profesionalų sinergijos. Jų bendras darbas formuoja naujus, įtraukiančius pasakojimus apie miesto praeitį ir dabartį bei projektuoja ateitį. Tai, kad mieste veikia daug kultūros įstaigų, kad jos bendradarbiauja, kad palaiko ryšius su regionu, leidžia sukurti atviresnę ir skirtingų poreikių žmonių lūkesčius atitinkančią kultūrinę aplinką. Toks kultūrinis miesto gyvenimas stato tiltus tarp skirtingiausių žmonių ir neleidžia dirbtinai kurti supriešinimų. Kaip 2024 m. kalbėdamasi su Rasa Murauskaite-Juškiene sakė Panevėžio muzikinio teatro vadovė K. Nekrošiūtė: „žmogus, kuris atėjo į ožkos grožio konkursą , kodėl jis negali ateiti ir į Kutavičiaus „Strazdą“? Kodėl jis negali ateiti į operetę, bet kitą dieną jis galbūt gali ateiti į „Karmen“?“.

Toks Panevėžys, pastaruoju metu skiriantis dėmesio daugybei garsių savo istorijos žmonių, vaduojasi iš ilgai miestą ir ypač jo kultūrinį gyvenimą apibrėžusios Juozo Miltinio legendos ir jo griežtų reikalavimų sau, savo aplinkai ir visiems, peržengiantiems teatro slenkstį. Toks Panevėžys nebesutinka su maestro, kad tie, kurie mėgsta operetes – nenori tiesos („Argi jie nori tiesos? Jie nori operečių“, repetuojantiems aktoriams sakė Miltinis). Toks miestas kviečia ir į komercinius, ir į eksperimentinius renginius; rodo ir lengvai suprantamą, gražų meną, ir provokuoja; kviečia ir ilsėtis gamtoje, ir ilgas valandas leisti kultūros renginiuose; ir skaityti apie miesto istoriją „Senvagėje“, ir kurti savo pasakojimus miesto istorijai.

„Stasys Museum“. Norberto Tukajaus nuotrauka iš „Stasys Museum“ archyvo

Šiandieninis Panevėžys vilioja sugrįžti ir stebėti perkuriamą miesto pasakojimą, vienos legendos keitimą daugiabalse istorija ir iš nuolatinės konkurencijos su praeitimi išlaisvintą dabartį. Tačiau tai nereiškia, kad kultūrinis gyvenimas čia nepatiria iššūkių. Skandalai ir vieši pykčiai kartojasi jei ne teatre, tai „Stasys Museum“, teatro meno vadovo postą palikus A. Špilevojui per beveik metus naujas meno vadovas taip ir neįdarbintas, miesto kultūros įstaigoms labai reikia akylesnio, aktyviai miesto kultūriniame gyvenime dalyvaujančių meno kritikų žvilgsnio ir gal net reguliariai regiono kultūrines aktualijas apžvelgiančio leidinio. Organizuojant miesto gyvenimą svarbi išlieka infrastruktūra: keliaujant į Panevėžį iš kitų miestų vis dar reikia labai atidžiai planuoti keliones, nes tarpmiestinis transportas nustoja kursuoti gana anksti, o atvykus į teatrą su savo automobiliu gali tekti gerokai pasukti galvą ieškant, kur jį pastatyti. Svarbios yra ir miesto vidaus transporto paslaugos, užtikrinančios galimybę saugiai ir patogiai atvykti į renginius bei parvykti namo.

Ne mažiau svarbu, kad ir besikeičiantys vietos politikai nepradėtų kaišioti pagalių į ratus, kaip pastaruoju metu vyksta Panevėžio rajone. Geriems procesams įsibėgėti reikia laiko ir daugybės žmonių darbo, kuris ne visada yra akivaizdus, ypač kai žiūrima iš šalies ar, juo labiau, iš aukšto. Tad neapgalvotas kišimasis, neproporcingos reakcijos, ilgalaikes strategijas griaunantys greiti sprendimai gali akimirksniu sunaikinti įdėtą darbą. Bet matant dabartinį Panevėžį atrodo, kad oriai atsitiesti jėgų ir entuziazmo šiam miestui – ir jį kuriantiems bei palaikantiems žmonėms – užtektų net ir tokioje situacijoje.