Žiema neamžina

Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai – sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus.

Sunku nepastebėti, kad paskutinį metų mėnesį daugumos teatrų veikla keičiasi. Visi, kas tik gali, stengiasi rodyti kuo daugiau spektaklių vaikams ar pasiūlyti kitokių šventinių patirčių. Tai ir sezoninio poreikio tenkinimas, ir galimybė užsidirbti. Kai teatralai nepamiršta, kokios yra svarbios pirmosios patirtys teatre, kai kalėdinius renginius kuria atsakingai ir jautriai – šis derinys gali būti labai prasmingas. Štai Kauno valstybinio lėlių teatro puikusis „Liūtas ir Paukštis“ (rež. Kata Csató, 2023) yra būtent tokio kūrinio pavyzdys. Spektaklis statytas kaip kokybiška šv. Kalėdų laikotarpiui tinkama pramoga ir dovana mažiesiems teatro žiūrovams. Tačiau kūrinys pavyko toks geras, kad liko teatro repertuare ir nuolat keliauja po tarptautinius festivalius.

Žinoma, nutinka ir priešingai: kartais metų pabaigoje vaikams sukuriama koncertinių arba pramoginių programų, saldžių, kvailų ar estetiškai menkaverčių spektaklių, kurie ne tik kad neverti likti jokio teatro repertuare, bet net ir norėtųsi, kad kuo greičiau pasimirštų, o gal ir visai nė nebūtų sukurti. Kauno valstybiniame lėlių teatre, jo veiklą stebėdama daugiau nei penkiolika metų, mačiau ir vienokių, ir kitokių. Tad gruodžio pradžioje žiūrėdama šiųmetinius kalėdiniam laikotarpiui skirtus spektaklius „Sniego karalienė“ (rež. Kata Csató) ir „Lapiukas ir žiema“ (rež. Jūratė Trimakaitė) negalėjau atsidžiaugti – abu spektakliai tikrai geri. Teatras ir jo pakviestos menininkės įdėjo daug pastangų ir darbo, kad net ir trumpai repertuare gyvensiantys darbai būtų aukštos kokybės, o vaikų patirtys teatre (kai kurių juk pirmosios) – įkvepiančios ir auginančios.

Akimirka iš spektaklio „Lapiukas ir žiema“, režisierė Jūratė Trimakaitė, dailininkė Elena Selena (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Kauno lėlių „Sniego karalienė“ – kitokia nei buvau kada mačiusi. O tai jau savaime yra didelis laimėjimas, nes šios pasakos adaptacijų scenoje ir ekrane – galybė. Režisierė ir scenarijaus autorė K. Csató pasirinko istoriją perteikti ne tik be teksto, bet ir be pačios Sniego karalienės. Subtili, jautri Ritos Mačiliūnaitės muzika, nepaprasti Julijos Skuratovos sukurti pasakos veikėjai – lėlės ir kaukės, bei stropus aktorių lėlininkų (Augusto Gudelio / Remigijaus Endriukaičio, Indrės Endriukaitės / Vigitos Rudytės, Audronės Grėbliauskienės / Laimos Strazdauskienės, Rūtos Waller / Jolitos Ross, Sauliaus Bagaliūno / Mindaugo Černiausko) darbas taip įtraukia į pasakojimą, kad lėlių nebylumo galima net ir nepastebėti. Kajaus ir Gerdos draugystė perteikiama rodant jų artumą, švelnumą vienas kitam ir bendrus žaidimus (spardant kamuolį ar einant slėpynių): vaikų meilė yra akivaizdi nepasakius nė vieno žodžio. Nė vieno žodžio nereikia ir užburtame sode, kur besisukančios vitražinės gėlės gimdo drugelius ir vilioja pasilikti amžinai; ar susidūrus su plėšikų gauja ir žaidimu pavojų pavertus draugyste.

Atsisakiusi teksto, režisierė pasirinko spektaklyje sutrumpinti, supaprastinti ar iš viso praleisti kai kurias pasakos dalis. Su šia užduotimi ji susitvarkė sėkmingai – scenos kūrinys neišsitęsia, neprailgsta, siužetas lieka aiškus, o veikėjų santykiai – atpažįstami. Kiek glumina tik tai, kad Sniego karalienė scenoje taip ir nepasirodo. Ją, regis, turėtų pakeisti stichija, gamtos jėga, atplėšianti Kajų nuo Gerdos ir pasirodanti ant sceną nuo žiūrovų salės skiriančio tiulio. Keistų, ratus su vėliavėlėmis primenančių snaigių šėlas ant šio tiulio (videodailininkas Antanas Skučas) prisijungia prie vizualiojo spektaklio pasakojimo, padeda užpildyti didžiosios Kauno valstybinio lėlių teatro scenos erdvę, bet šalto Sniego karalienės grožio ir pavojaus jis neperteikia. Be to, nuolat nuleistas tiulis pasakos pasaulį atskiria nuo žiūrovų, o lėles ir kitus scenoje pasirodančius objektus suplokština. Juk paslėpta už tiulio net ir nepaprastai išraiškinga, delną ir pirštus galinti judinti Gerdos lėlė praranda nemažą dalį paveikumo ir kuria menkesnį įspūdį nei galėtų, pavyzdžiui, atsidūrusi avanscenoje.

Akimirka iš spektaklio „Sniego karalienė“, scenarijaus autorė ir režisierė Kata Csató, dailininkė Julija Skuratova (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Tiesą sakant, žiūrint „Sniego karalienę“ beveik visą laiką norėjosi būti arčiau lėlių, kaukių, objektų ir veiksmo. Norėjosi, kad Sniego karalienės rūmus puošiančios užkeikto veidrodžio šukės-blizgūs varvekliai pakibtų žiūrovams virš galvų ar bent būtų arčiau mūsų. Net kilo mintis, kad šiek tiek modifikuotas spektaklis puikiausiai galėtų įsikurti mažojoje teatro scenoje. Tačiau šį gruodį joje įsitaisė Lapiukas, čia atbėgęs iš Elenos Selenos erdvinės knygos „Sniegas“ („Neige“, 2019, Gallimard Jeunesse). Pati iliustratorė, erdvinių knygų kūrėja yra ir šio spektaklio dailininkė.

Bendras J. Trimakaitės ir E. Selenos darbas – visiška priešingybė „Sniego karalienei“. Vyresniems vaikams skirtas H. Ch. Anderseno pasakos pastatymas yra tamsus, jame daug veiksmo, greitai besikeičiančių scenų, pasirodo skirtingų rūšių lėlės ir kaukės. O mažojoje teatro salėje – bálta, žaisminga, lė̃ta, veikia tik du aktoriai (Ramunė Degutytė / Vigita Rudytė ir Arvydas Šaučiūnas / Augustas Gudelis), erdvinės knygos ir pirštininės lėlės.

Akimirka iš spektaklio „Sniego karalienė“, scenarijaus autorė ir režisierė Kata Csató, dailininkė Julija Skuratova (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Spektaklis prasideda salėje pasirodžius aktoriams-Vaikams, įnikusiems į mobiliuosius telefonus. Jiedu sudrausminami ir kuriam laikui netenka telefonų, tad turi sugalvoti, kuo galėtų užsiimti. Aktoriai-Vaikai ima ne skųstis ir pykti, o žaisti. Linksmiausia – spėlioti, kuo pavirsta baltoje salėje ryškiai išsiskiriantis oranžinis Arvydo / Augusto šalikas. Suaugusiems ar vyresniems vaikams iškart yra akivaizdu, kad šaliko galai – tai lapės uodegos, kad būtent šalikas transformuosis į pagrindinį spektaklio veikėją; bet jaunesniems žiūrovams tampa dideliu netikėtumu, kad suplyšus šalikui pasirodo Lapiukas.

Netikėta gali būti ir tai, kad scenoje aktorių ištrauktos didelės baltos knygos atsiveria ir tampa tarsi iš puslapio gelmių išaugančiais žieminiais kraštovaizdžiais, kurie į kelionę kviečia nuo mamos atsiskyrusį ir pasimetusį Lapiuką. Pravėrus vis kitą baltą viršelį prieš akis išsilanksto apsnigti medžiai, lokio guolis, užšalęs ežeras. Baltas nutilęs miškas, kuriame gyvenimas vis dėlto nesustoja. Tad šmirinėdamas tarp erdvinės knygos lapų, Lapiukas sutinka paukščius, jį žaismingai erzina kiškis, išgąsdina elnio šešėlis ir melancholiškai užliūliuoja po ledu šokančios žuvys.

Akimirka iš spektaklio „Lapiukas ir žiema“, režisierė Jūratė Trimakaitė, dailininkė Elena Selena (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Lapiuko kelionė prasideda žaismingai, tačiau jos metu ir pats personažas, ir jį akylai stebintys mažieji žiūrovai išgyvena įvairiausių emocijų. Kartais stebėti šį spektaklį džiugu ir juokinga, kartais – baisu ir juokinga, kai kada – tik baisu, o pasitaiko akimirkų – kai liūdna. Mane pačią labiausiai papirko tamsėjančio, šešėliuose paskęstančio miško scena. Lapiukui joje baisu. Baugu ir vaikams, bet jie negąsdinami piktai ar agresyviai: spektaklyje sukuriamos kelios minutės baimės, kai žiemiškas miškas ima atrodyti ne vien kaip stebuklinga pasaka, bet ir kaip nenuspėjama, nepažįstama ir kartais pavojinga vieta. Naktį miške vienam tikrai gali būti baisu. Tačiau ši baimė – saugi. Juk esame teatre, o ir nespėjome pamiršti, kad oranžinis šalikas plyšo per pusę, tad Lapiuko mama dar tikrai tikrai pasirodys, jiedu grįš į savo olą ir jaukiai susiglaudę išlauks, kol lauke nustos siausti pūga.

Nors spektaklio įžanginėje scenoje pasitelkti telefonai atrodė pernelyg didaktiškai, o kompozitoriaus Bastieno Varigault muzika kai kuriose scenose (ypač Lapiukui susitikus su mama) buvo iliustratyvi, bet šie pasirinkimai nė kiek nesutrukdė patikėti žiemiško miško ir erdvinių knygų stebuklais. Dar labiau papirko jautrus spektaklio autorių darbas kuriant mažųjų žiūrovų emocinę kelionę ir drąsa džiugiam stebuklų pasauliui suteikti įvairesnių atspalvių. J. Trimakaitė taip kuria mažiesiems jau ne pirmą kartą: tokiam pat saugiam susidūrimui su baime vaikus kvietė dar 2019 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtame spektaklyje „Antis, Mirtis ir tulpė“.

Akimirka iš spektaklio „Lapiukas ir žiema“, režisierė Jūratė Trimakaitė, dailininkė Elena Selena (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai pasakoja apie susidūrimą su stichija, kuri gali apversti pažįstamą pasaulį aukštyn kojomis, paslėpti jį po baltais patalais ir atskirti nuo tų, kurie yra brangiausi. Abu jie sukurti sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus. Kviečia vaikus, bet gali priminti ir suaugusiems, kad neprarastume vilties, nes žiema – neamžina, o kol šalta – galime patys pabūti užuovėja vieni kitiems.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Kristina Steiblytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama