Laiškai iš kaimo. Apie darbą: kas yra valkavojimas, valkiojimas, o kas – valkatavimas?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kovo 1-oji
Galvoju, kad pirmąją kalendorinio pavasario dieną reikėtų atsibusti su mintimi apie darbą. Nesvarbu, ar esi sodininkas mėgėjas, ar įgudęs ūkininkas, ar savamokslis žurnalistas, netingintis kasdien vis naujais žodingų tekstų pluoštais užganėdinti kuliamąją mašiną, kuri vadinasi laikraščio redakcija.
Netgi keramikas, dailidė, drobių audėja ar avių augintoja pavasarį jaučiasi guvesni nei žiemą. O ir lėtesni žiemiški darbai, kartais užsitęsiantys iki jau pastebimo pavasarinio bruzdėjimo, atrodo spėriau įveikiami.
Smagu amatininkui, kai pro dirbtuvėlės langą pagaliau išvysta nerimstančius pavasario šauklius, o išėjęs kieman išgirsta, kaip kas nors iš jų būtinai pašvilpauja ar bent pakranksi. Tuo tarpu audėja, nespėjusi per žiemą išausti visų skubiai užsakytų divonų ar abrūsų, galbūt šitaip pasiaiškina: dabar man bus daugiau šviesos, o pro atvirą langą regėsiu atgyjančių žolynų raštus, kurie ir mano drobėje greičiau atsiras.
Kas yra darbas? Ar galima atskirti šį socialinį reiškinį nuo to sutartinai įpareigojančio jungo, kai per visą ilgą dieną tenka norom ar nenorom ištverti privalomoje darbo vietoje, atsiribojus nuo savo tikrojo kūrybinio pašaukimo, nuo širdyje glūdinčio polinkio dirbti visai ką kita, o ne tai, kas tau specialiai nurodyta? Ir kada gi Darbas (šį žodį kartais galima parašyti didžiąja raide) atsiskyrė nuo ano pirmykščio, visiškai stichinio, egzistencinio poreikio judėti, kai reikėdavo ne tiktai žuvį pasigauti, valgomą šaknį išsikasti, uoginį krūmą susirasti, bet ir nuo kardadančio tigro apsisaugoti?
Tada jau, regis, buvo aišku, kad žmogiškajai būtybei nusileidus iš medžio ant žemės, kur pilna visokio maisto, nereikėtų nuo to medžio per daug nutolti, – buvo aišku, kad medyje saugiau, nes kai kurie nedraugiški žvėrys į medį įkopti nemoka. O didelės ar mažos beždžionės, laisvai besikarstančios medžiuose, šiaip ar taip juk tavo gentainiai… Gal ne visi patikės, kad šitokia primityvi savimonė, šitokia nuo mūsų jau labai nutolusi laukinės žmonijos mąstysena, ypač vaizdingai išguldyta Jacko Londono (1876–1916) apysakoje „Iki Adomo“.
Galiu vėl ir vėl tą praėjusių amžių apysaką skaityti, nė minutės neatsitraukdamas, pamiršęs visus šiandieninius biosferos ir technosferos prieštaravimus, visas utopijas apie dirbtinį intelektą. Tai jau panašu į meditaciją. Ir tada nejučia iš kažkokių skaitytojiškos atminties labirintų išnyra nuostabi kito garsaus amerikiečių keliautojo, rašytojo, dailininko Rockwello Kento (1882–1971) autobiografijos detalė: kokia laimė savo rankomis kurti daiktus. Ne mašinas, ne naujų technologijų sistemas, o medinius daiktus.
Juk ir mūsų dienų filosofo, eseisto Arvydo Šliogerio (1944–2019) mąstymas apie daiktus jo knygoje „Konservatoriaus išpažintys. 1988–1994 metų tekstai“ (Vilnius, „Pradai“, 1995) šiandien jau labiau suprantamas nei prieš 30 metų, nes tada dar nebuvo tokios fatališkos mums brangių daiktų prapulties. Nors visiems buvo aišku, kada prasidėjo sodybų tuštėjimo metas.
Vėliau rašytojas Romualdas Granauskas prakalbo ir apie žodžio agoniją. Juk seniai žinoma: nebėra daikto, pamirštamas ir jo vardas. Muziejuose ne visi lankosi. Na, ir tautosaka negali būti visagalė, niekas jau senoviškai supratingai nepaaiškins, kaip XXI amžiaus folklorinių ansamblių jaunimas, šventiškai raibuojantis plačiausiuose televizijos ekranuose, turėtų dainuoti lietuviškas rugiapjūtės dainas. Kaip dainuojant kirčiuoti tarmiškus žodžius? Kurią L raidę tarti kietai, o kurią minkštai? Kaip dzūkiškai, žemaitiškai ar rytietiškai aukštaitiškai linksniuoti žodžius „saulelė“, „šalelė“, „pievelė“, „mergelė“? Arba kaipgi dabar galėtume suprasti štai tokią senovės keltų dvasinio pasaulio išmintį: tiktai nuoširdus darbas Gamtoje kuria grožį? Su kokiu nuoširdumu tai pakartoti šiandien, kai kasdienis, ne itin patrauklus, varginantis darbas pavagia iš jauno žmogaus visą dieną, kai „darbui esame tokie svetimi. Jam iš mūsų reikia tik mūsų energijos“? (Citata iš kultūros laikraščio: John O. Donohue, „Apie darbą. Iš keltų dvasinio pasaulio išminties“, „Dienovidis“, 2000 m. rugpjūčio 4–17 d.; iš airių k. vertė Dalia Vabalienė.)
O gal ir ne viskas dar taip jau blogai: štai išgirstu per radiją, kaip puodžius iš Kuršėnų truputį žemaičiuodamas pasakoja apie savo monotonišką darbą, kol ruošdamas molį pirmiausia labai ilgai jį kočioja ir minko, idant neliktų nė mažiausio akmenėlio, kuris krosnyje suskaldytų jo fantazijos kūrinį, o tas ilgas kočiojimas – tai valkavojimas.
Štai kaip žaismingai užkoduojama žmogaus kūryba: kitoniškam, ne visiems rodomam darbo procesui apibūdinti čia pat pavartojamas ir ne visiems girdėtas žodis. Tegu ir pirmą kartą išgirdai, bet jau visada žinosi, kad valkavojimas – tai ne tas pats, kas valkatavimas. O juk dar yra ir valkiojimas, kai bernai per Kalėdas tai šen, tai ten per visą kaimą velka tokį keistą, nelengvą blukį – prastą kelmą, kuriame sulindusios visos per metus susikaupusios blogybės ir nedorybės.
Tas įspūdingas kelmo valkiojimas, kaip ir kantrus molio valkavojimas, taip pat yra darbas, – ne valkatavimas. Nors vėlgi: ir istorinė, ir grožinė literatūra rodo, kad smalsus ir kūrybingai nusiteikęs žmogus kartais nesunkiai pritampa prie pačių tikriausių valkatų ir patiria tai, ko savajame, labiau civilizuotame, pasaulyje niekada nepatirtų. Ir ne vien visiems žinomas Jackas Kerouacas (1922–1969) apie tai rašė.
Vis dėlto džiugu, kad mūsų dienomis išleista didžiulė šiuolaikinė mokslinė studija ne apie valkatavimą, o apie Darbą. Tai socialinės antropologijos mokslų daktaro Jameso Suzmano istorinė apžvalga „Dirbantis žmogus. Nuo akmens amžiaus iki robotų eros“ (Vilnius, „Alma littera“, 2021). Skaičiau ilgai, dėmesingai. Ir vis dar tebeguli ant stalo tas universalus mokslininko antropologo darbas – ranka pasiekiamas. Vis dar matau, kad ant knygos viršelio bėga atletiški juodos spalvos žmonės su trumpomis ietimis ir skydais, skuba paskui buivolus.
Tai pirmykštė medžioklė, kai žvėris turi galimybę pabėgti. Bet medžiotojai nebadauja, ir knygos autorius tokią čiabuvių genčių veiklą apibūdina kaip tiesioginės grąžos ekonomiką. Dabar vienaip ar kitaip dalyvaujame tiktai uždelstos grąžos ekonomikose, o anuomet visi rinkdavo maistą tiktai šiai dienai. Niekas nesuprato, kad galima maistą kaupti. Ir didžiausią nudobtą žvėrį padalindavo čia pat visiems. Taip buvo ir Afrikoje, ir tame Europos pakraštyje, kuris plyti į vakarus nuo Viduržemio jūros.
Nesunku įsivaizduoti, kad tose geografinėse srityse nėra žiemos. Bet ugnis jau prijaukinta, o saugo ją genties moterys, ne vyrai. Ir dienõs laimikio dalybos – sakytume, pirmykštis „komunizmas“. Ir jokių atliekų, – suvalgoma viskas.
Visu tuo galiu patikėti, nes autorius gimė ir ilgai gyveno ne Anglijoje, savo mokslinius tyrimus atliko Pietų Afrikos genčių bendruomenėse. Jauno mokslininko gyvenimas ten buvo tikrai įdomus. Bet seniausių ir išmintingiausių genčių supratimas apie egzistencinę žmogaus laiko tėkmę vis dėlto nekėlė ilgaamžiškumo problemos: „…geriausia gyvenimą užbaigti tada, kai esi laimingas ir stiprus“ („Dirbantis žmogus“, p. 194).
Knygos autorius buvo išmokęs tenykščių genčių kalbas, asmeniškai galėjo įsijausti ir perprasti pirmykščio žmogaus pasaulėjautą, ir tai nutiko XX a. pabaigoje. Dabar mus galbūt ir galėtų gana santūriai, akademiškai paguosti būtent šitoks antropologinis bei archeologinis išaiškinimas apie andainykščius tiesioginės grąžos ekonomikos puoselėtojus: „…toks gyvenimas gamtoje nebūtinai yra pavojingas, gyvuliškas ir trumpas“ („Dirbantis žmogus“, p. 156).
Kovo 2-oji
Apie tobulą žmogaus gyvenimo pabaigą, kurią lyg tarp kitko pamini „Dirbančio žmogaus“ knygos autorius, pasaulio literatūroje samprotaujama labai daug. Prancūzų rašytojo, muzikologo, psichoanalitiko Michelio Schneiderio (1944–2022) „Įsivaizduojamos mirtys“ (Vilnius, „Alma littera“, 2004) – turbūt pati niūriausia knyga apie paskutines genialiųjų rašytojų, literatūros darbininkų, gyvenimo valandas, joje tikrai nedaug to ugningo, kūrybinio gyvenimo geismo, kur kas daugiau desperacijos. Bet skaityti įdomu. Skaityti verta. Čia ir slypi senatvinio skaitymo stebuklas!
Žinoma, niekas man nedraudžia apkaltinti talentingąjį dailininką Rockwellą Kentą už savigyrą, kai skaitau didžiausią jo veikalą „Tai aš, Viešpatie“. Niekas netrukdo įrodinėti sau ir kitiems, kad ne visi gali būti tokie stiprūs, tokie universalūs ir talentingi kaip tas amerikietis Rockwellas Kentas, išgyvenęs aštuoniasdešimt devynerius metus, bet čia pat mandagiai nusileisdamas turiu prisipažinti: dar ir dar kartą skaitau jo knygą todėl, kad tas autobiografinis opusas taip įdomiai, įtraukiamai parašytas.
Netikėtai pagalvoju: ogi štai koks galėtų būti aname akmens amžiuje gyvavusių gentinių bendruomenių supratimo apie geriausiąją žmogaus gyvenimo pabaigą šiuolaikinis papildymas: „Senatvė yra senatvė. Nieko čia nepasijauninsi. Daugiau supranti, bet mažiau gali. Pradedi branginti laiką, ne tą, kuris praėjo, o tą, kuris dar liko. Pastenėdamas, padejuodamas sėdiesi prie rašomojo stalo. Anksčiau taip prastai jausdamasis nė už ką neprisiverstum dirbti, o dabar priverčia vien mintis, kad rytoj tau irgi nebus geriau“ (Romualdas Granauskas, „Baltas liūdesio balandis“, knygos sudarytojas Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, p. 317).
Nė vienas net ir po mirties išleistose knygose įamžintas Romualdo Granausko (1939–2014) gyvenimiškasis patarimas mums neturėtų būti svetimas. Tik pažvelkime, kiek šis talentingas žemaitis parašė būtent toje pagaliau jau branginamoje senatvėje. Labai svarbi apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ išleista 2012 metais. Novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ ir autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“ pasirodė 2014-aisiais.
Ir svarbiausia štai kas: gyvenimo pabaigoje rašytuose daugiau ar mažiau autobiografiniuose jo kūriniuose aš, kaip uolus skaitytojas, galiu surasti nedaug naujų faktų, bet skaitau labai susidomėjęs. Todėl, kad viskas nepaprastai įdomiai parašyta ir į savo prabėgantį gyvenimą pažvelgta jau nebe taip, kaip buvo žiūrėta jaunystėje. Ir viskas, prie ko tik buvo prisilietęs talentingo pasakotojo žvilgsnis, man atrodo stebėtinai reikšminga. Juk ir publicistinė apybraiža apie Simoną Daukantą parašyta taip, kad suprastų ir moksleivis, ir studentas, ir žilas, nedaug mokslo ragavęs senolis. O dideliame pasakojime apie lietuvišką žodį ir žemaitišką tarmę „Žodžio paglostymas“ vėl ir vėl sugrįžtama į gimtąją Žemaitiją.
Skaitau neskubėdamas, nes būna gaila, kai nejučiomis per greit atsiverčiu paskutinį puslapį. Visada šitaip, kai palinkstu prie gyvo, jaudinančio teksto, kuris įtraukia ir jau, regis, nebepaleis, o šita skaitymo šventė vis tęsis… Betgi „ir ilgas su galu, ir platus su kraštu, ir gilus su dugnu“ – šią liaudišką išmintį kažkuriame savo tekste taikliai priderino gražių lietuviškų novelių autorius Henrikas Čigriejus (1933–2016), kurį bendraamžis Romualdas Granauskas labai mėgo.
O man kaip visada gera sau pačiam prisipažinti, kad vis skaitau Romualdo Granausko knygas. Minėtoji apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ – taip pat autobiografinė, rašyta lemtingais Lietuvos atgimimo metais. Visi įvykiai tikri, bet kiek daug čia mums netikėtų atsitikimų, nelauktų ištarmių, širdingai parodančių, kad yra valstybės gyvenimas, o čia pat ir kiekvieno žmogaus asmeninė lemtis. Tarsi du paraleliniai pasauliai, niekaip negalintys vienas be kito funkcionuoti.
Juk iš tikrųjų valstybė esti stipri tiek, kiek stiprus kiekvienas jos žmogus. O „Trečias gyvenimas“? Nuo pradžių pradžios prasideda pasakojimas, vis keliaujant per tuos pačius aštrių dagių priaugusius kadagynus, kad galų gale skaitantis žmogus jau nors dabar suprastų, kaip ilgai rašytojo širdyje buvo nešiotas ir šventaregiškas „Jaučio aukojimas“, ir eleginė sopulingos lietuviškos prozos aimana „Gyvenimas po klevu“.
Rodos, kad ištikimam skaitytojui, ir šiek tiek žinančiam senąją tautos istoriją, ir iš arti mačiusiam vienkiemiškąjį sodiečių gyvenimą sovietiniais metais, visa tai pamažu priartėja tarsi iš kitos pusės. Iš fonetinės architektonikos išmanymo, iš prosenovės aido girdėjimo, iš lietuviškosios prigimties pajautimo. Ypač tas somnambuliškai lėtas, mąslus, tarsi hipnotizuojantis, daugiau lyg ir nė viename Romualdo Granausko kūrinyje nepasikartojęs „Jaučio aukojimo“ stilius.
Ir iškyla atminty vieną kartą išgirstas dar gana jauno šios apysakos autoriaus pasipiktinimas, kai jis susidūrė su absurdiška prievole kažkam įrodinėti, kad šitoks ne visiems priimtinos stilistikos srautas, šitoks rašymas yra darbas. Kai vis rašai ir braukai, kai jauti, kaip norėtum išreikšti tai, ką pasiryžai iš pačių sielos gelmių išsakyti, o būtiniausių žodžių vis nerandi. Ir kažkam dar privalai teisintis, kad šitoks žūtbūtinis žodžio ieškojimas, šitoks kuriamo teksto komponavimas taip pat yra darbas. Rašymas – tai darbas, tai – ne pramoga.
Kovo 8-oji
Vos pasirodžius saulei, girdžiu monotonišką geltonosios startos sirlenimą. Šio jaukaus sodybos paukštelio giesmė paprasta, melodija vis kartojasi, kartais ji lyg ir liūdnoka, primenanti rudenišką niūresnių dienų monotoniją. O vakar vakare prie Krūčiaus klausiausi tylaus juodagalvės sniegenos švilpčiojimo. Irgi labai melancholiška saviraiška, tarsi be jokios melodijos.
Visai netoli garsiai švilpavo juodieji strazdai, pavasariškai linksmai tvikseno bukutis, tik ta viena pūslenio krūme pasislėpusi sniegena pernelyg tyliai švilpčiojo, visai nesirūpindama, kad kažkam šitoks pavasario pasveikinimas gali pasirodyti rudeniškai liūdnas. Betgi būna šitaip. Pavasaris kai kam gal ir sparčiau pasuka metų ratą, o kiti žino ar bent numano, kad senatvėje labiausiai reikia vengti greičio, net ir sena patarlė kasdien vis rimčiau perspėja: paskubėsi – žmones prajuokinsi.
Nepasako tiesiai, kad tu, seneli, gali kurį nors kaulą pasilaužti. Arba dantis išsibarstyti. Todėl būk atsargesnis. Ir net jeigu paaiškėtų, kad savo byrančius dantis tik susapnavai, tai jau būtų blogas ženklas. Kai šmaikščiajam prancūzų publicistui Voltaire’ui (1694–1778) pradėjo kristi dantys, jis pašaipiai švystelėjo tokį atsainų aforizmą: kai kada Mirtis pradeda nuo smulkmenų.
Vaje! Ši diena ypatinga. Juk per visą XX amžių pasaulio tarptautinėje erdvėje kovo 8-oji buvo vienaip ar kitaip švenčiama kaip Moters diena. Vakar atnešiau į pirkią keletą nepaprasto baltumo snieguolių žiedų ir tris smailialapio gluosnio šakeles, pasidabinusias iš tolo matomais baltais kačiukais. Purūs ir gana dideli blindžių kuokeliniai žiedynai sugeltonuos dar negreitai, o šis smailialapis gluosnis kiekvieną pavasarį yra pats ankstyviausias…
Tiktai pažvelgęs į kalendoriaus lapelį šiek tiek susimąsčiau, perskaitęs nuorodą, kad tai Moterų solidarumo diena. Juk prisimename, kaip plieninių principų uždanga nuo pasaulinio kapitalizmo atsitvėrusioje Sovietų Sąjungoje būdavo ne akcentuojamas tarptautinis moterų solidarumas, o tik butaforiškai garantuojamos moterų teisės ir šventiniuose plakatuose bei laikraščiuose šlovinamas lygiai su vyrais dirbančių moterų herojiškumas. Nors visi matėme, kad nei sovietinių respublikų vykdomosiose valdžiose, nei komunistų partijos viršūnėse moterų valios nebuvo.
Betgi ir pirmojoje, tikrai tautinėje ir demokratinėje, Lietuvos Vyriausybėje po 1918 metų vasario 16-osios dar nebuvo nė vienos moters ministrės. Štai tada ir kilo taikus pasipriešinimas, nes intelektuãlios ir veiklios moterys Felicija Bortkevičienė (1873–1945), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Stanislava Landsbergytė (1883–1937), Ona Mašiotienė (1883–1949) jau turėjo patirties, dar 1907 metais surengusios pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą.
Kovo 9-oji
Jau penktą dieną šviečia saulė, o termometras pavėsyje rodo net penkiolikos laipsnių šilumą. Žydi baltosios snieguolės, paprastieji žalčialunkiai ir dvilapės scylės. Girinės tulpės kyla kaip žalias šepetys, – gal nėra kito tokio augalo, taip sparčiai besidauginančio šakniastiebiais ir taip anksti išdygstančio. Ir špinatinės rūgštynės nebijo nakties šaltuko, o užsinorėjus paragauti garšvų jau galima keletą lapelių sužėlėti bedante burna ir nusišypsoti pro žilą ūsą, pamažu pajaučiant jų pavasariškai švelnų skonį.
Taip norėčiau atsigulti pietiniame šlaite, lyg būčiau koks lietuviškų pasakų jaunikaitis, ir iš giliau pauostyti, ar jau kvepia žemė. Lyg ir niekada dar taip nesijaučiau būtent kovo mėnesio pradžioje…
Klausausi, kaip aukštai danguje klykia gervė, ir bandau įsivaizduoti, kas dabar Čepkeliuose dedasi. Šitokį ankstyvą pavasarį atsiranda šimtas priežasčių, kodėl man taip reiktų pabūti ne tiktai prie Čepkelių, bet ir Šeškučių balose. Ir netgi prie Ventos – gal net Šilkalniuose, iš kur matosi legendinio Šatrijos kalno kupra.
Mano atminty tebėra išlikęs kaip tik toks viršukalvis, apaugęs lazdynais ir atrodantis tartum kupra, kai žiūri iš toli… Nesunku dabar prisiminti tą netamsią naktį, kai išlipęs iš traukinio Pavenčių geležinkelio stotyje pėsčias keliavau baltuoju tėviškės vieškeliu vis sustodamas ir pasiklausydamas. Ir Vizdergių miške, ir Laumakiuose, ir netgi Varputėnuose buvo aiškiai girdimas tetervinų burbuliavimas – tai labai aiškus, tai prislopintas, bet neabejotinai girdimas, – tartum Laumakių laumių ridenamas ir dusliai kliuksintis kubilas. Girdimas per nuotolį, – lyg ir kažkur Ventos lankose, – nakties garsai juk visada aiškesni.
Svarbu ir tai, kad pėsčias nuėjęs beveik dvidešimt kilometrų neišgirdau nė vienos mašinos, nesutikau nė vieno žmogaus. Ir jokių kitų garsų nebuvo. Ir jokių žiburių, jokių pašvaisčių nemačiau, tik žvaigždėtą dangų ir tą nesibaigiantį baltą vieškelį, kur man atmintinai žinomas kiekvienas posūkis ir kalnelis. O girdėjau tetervinų burbuliavimą. Dabar pradedu net abejoti, ar galėjo šie taurūs paukščiai šitaip garsintis per visą naktį. Bet žinau, kad niekur apie tai nerasiu parašyta ir joks vadovėlis man į šį klausimą neatsakys, tad reikia pasitikėti savo paties labai senais užrašais. Kaimo žmonės nesistebėdavo tetervinais. Kai iš toliau reikėdavo arklių traukiamais vežimais dardėti į Kuršėnų turgų, visi tokius naktinius ir ankstyvų rytų garsus girdėdavo.
Nuo tos atmintinos nakties praėjo gal dešimt metų. Ir pasitaikė vėl tokia labai tyli naktis, tiktai jau Dzūkijoje, kai trise žygiavome pro Kabelių tvenkinius, pro miegantį Grybaulios kaimą, kai labai skubėjome, nes mums atrodė, kad per ilgai miegojome ir per vėlai išėjome iš Darželių girininkijos. Buvo balandžio dešimtosios naktis, ir biologas Bronius Šablevičius, ir žurnalistas Feliksas Žemulis, atvažiavę iš vakaro, žinojo, kodėl toks žygis suplanuotas būtent šią naktį.
Nerūpėjo miegas, rūpėjo labai anksti išgirsti tetervinus, pastoviniuojant ir palaukiant kur nors ant šviesių eolinių kopų netoli garsiojo Jogailos kalno. Nepavėlavome. Kai pro išretėjusius kerpšilius sušvito dangus virš Čepkelių plynių, pradėjome pamažu tolti į šiaurės rytus, į Lynežerio pusę, ir visą laiką girdėjome tetervinų burbuliavimus. Kai suklykavo gervės, kai vos vos prašvito ir jau galėjome įžiūrėti toli dunksančias miškingas didžiosios aukštapelkės salas, kurias lynežeriškiai vadina Grandais, mums pasirodė, kad girdime truputį prislopintus burbuliavimus iš karto netgi trijose vietose. Nors ir Musteikos, ir Lynežerio senieji medžiotojai mums būtų pasakę, kad didžiausios šių paukščių tuoktavietės yra visai ne ten.
Ir dar vieną truputį keistą tetervinų burbuliavimą prisimenu iš Viršurodukio geomorfologinio draustinio, kuris buvo įsteigtas norint apsaugoti labai toli nusitęsiančias Dzūkijos šilų žemynines kopas. Smėlėtais miško keliukais vargingai yrėsi Jono Zinkevičiaus vairuojama senutėlė „Volga“, todėl gerai, kad buvome keturiese, kai vis prireikdavo kolegiškai stumti mašiną. Bet nepaprastai ilgos, geometriškos, nė kiek nepérpustytos kopos ir tie brukniašiliai, ir skaistšiliai pasirodė labai įspūdingi, dar niekur kitur mūsų Parke neregėti. O tetervinai Kliučevo kaimo pusėje burbuliavo dvyliktą valandą dienos.
Buvo gegužės mėnuo, bet diena pasitaikė šalta ir vėjuota. Grįždami į Marcinkonis tarėmės, kad šitokių atsitikimų niekam nereikia pasakoti, vis tiek nepatikės. Sunkiausia būtų įtikinti ornitologus. Tai buvo pirmaisiais Dzūkijos nacionalinio parko gyvavimo metais, po to jau praėjo turbūt trisdešimt pavasarių.
O nuo tos šviesios nakties, kai vienas pėsčiomis keliavau iš Pavenčių stoties į gimtuosius Kalniškius, prabėgo jau penkiasdešimt metų. Ir dabar vos ne kiekvieną pavasarį išgirstu, kaip Lietuvos ornitologai, jau vis labiau nusimindami, tvirtina, kad į tas pačias jų žinotas tuoktavietes susirenka vis mažiau tetervinų. Kur būdavo dvidešimt, beliko du. Kur būdavo du ar trys, neliko nė vieno. Tokios liūdnos žinios ateina iš Dainavos girios, iš Labanoro, Ažvinčių, Rūdninkų, Švenčionėlių. Tai mato ir ornitologai mėgėjai, ir miškininkai, tai patvirtina ir profesionalų reguliariai išleidžiama, vis atnaujinama Raudonoji knyga.
Antrojoje Raudonojoje knygoje (1992 m.) pažymėta, kad tetervinų mažėjimas, lyginant su 1961 metų apskaita, dar nebuvo labai ryškus, o ketvirtoji knyga (2021 m.) parodė, kad šių paukščių skaičius jau sumažėjęs iki dviejų tūkstančių. Atmintinoji 1961-ųjų apskaita parodė, kad tetervinų tada buvo maždaug 21 tūkstantis. O per praėjusius ketverius metus jų mažėjimo tendencija pasidarė dar ryškesnė.
Svarbiausios tokių katastrofiškų pokyčių priežastys nesunkiai pamatomos: miškų kirtimas, pelkių sausinimas, natūralių pievų mažėjimas, paukščių trikdymas, nestambių plėšrūnų skaičiaus didėjimas. Kai kurios šios priežastys netiesiogiai paveikia sėslius, niekur nemigruojančius paukščius – būtent tokie konservatyvaus charakterio sparnuočiai labiausiai nemėgsta trikdymo. O kai kurie nauji mažesni plėšrūnai atsiranda dėl per didelio žmogaus entuziazmo arba dėl abejingumo.
Kovo 20-oji
Dvi šventės: ir Pavasario lygiadienis, ir Žemės diena. Suprantama, kad žmogus niekaip negali paveikti Lygiadienio, nes tai ne jo įtakos sfera. O kai kalbame apie meilę Žemei, vertinimo kriterijų gali būti visokių.
Matydami sodybose ar viešose erdvėse daugybę žydinčių gėlių, kartais pasakome gana abstrakčiai: šitaip parodome meilę savo Žemei. Kai dar gyvavo gėlių darželių konkursai, vertindavome viską: ir rūšių skaičių, ir ypač retas rūšis, ir kompoziciją, ir mažąją architektūrą, ir netgi kvapus. Dabar pirmiausia turėtume pastebėti, ar gėlyne nedauginamos agresyvios invazinės rūšys, kurios netyčia pradėtų plisti gretimoje pievoje ar miške. Štai kai kurios gėlės, maži žydintys krūmai ir lianos, sakytume, gana estetiški, bet vis tiek labai nepageidautini: penkialapis vynvytis, dygliavaisis virkštenis, raukšlėtalapis erškėtis, gausialapis lubinas, geltonžiedis legėstas, japoninė reinutrė, kanadinė rykštenė, šluotinis zuikiakrūmis, bitinė sprigė, rūgštusis žagrenis. Ir, žinoma, Sosnovskio barščiai bei uosialapiai klevai, kuriuos visi iš tolo pažįsta.
Keičiasi ir nuotraukų vertinimas. Jau neetiška fotografuoti prie lizdo užkluptą išsigandusį paukštį. O kokybiškai užfiksuotas žvėries, roplio ar varliagyvio portretas jau nieko nestebina. Patyrę gamtininkai, nesiskiriantys su fotoaparatu, stengiasi pamatyti natūralų gyvūnų elgesį – ir konkurenciją, ir hierarchiją, ir savitarpio pagalbą, ir užuojautą silpnesniam.
Sodybų „akmenligė“ jau turėtų būti praeities liga, bet ji vis dar užkrečiama, gal ir todėl, kad įstatymai kol kas negriežtai reglamentuoja, koks ir iš kur ledynų paliktas riedulys galėtų būti tempiamas į privatų kiemą. Reikėtų labiau sudrausminti ir ūkininkus, kurie savo žemėse surinktus akmenis išgabena į valstybinius miškus.
Kol kas labai daug neskoningos estetikos atsiranda kaimo turizmo sodybose. Griežtos žaliatvorės – turbūt pats nekalčiausias mąstymo stokos ženklas. Gūdesnis reginys ten, kur mažo tvenkinėlio pakrantėse per visą perimetrą atsiranda didžiuliai akmenys. Arba akmenimis grįstoje prieplaukoje tvirtai įcementuojama medinė valtis. Sunku čia pamatyti kokią funkciją ar estetiką. O juk kiekvienas darbas turėtų būti prasmingas…
Gal prieš 40 metų neatpažintas jaunas gamtininkas iš Alytaus rajono, anonimiškai paskambinęs telefonu, paprašė laikraščio puslapyje „Gamta ir aš“ nebespausdinti gulbių portretų. Paklausiau, kodėl jam taip atrodo. Atsakė labai paprastai: „Man jau sarmata prieš tas gulbes…“
Situacija buvo labai aiški: kai Žuvinto rezervato gulbės tarsi ir netikėtai pradėjo plisti į aplinkinius ežerus, jaunieji gamtininkai fotografuodavo jas ir siųsdavo nuotraukas į laikraščių bei žurnalų redakcijas. Ir tada taip būdavo, ir dabar taip yra, kad gulbės gana geros pozuotojos. Gulbinas net ir agresyvus, kai gina perinčią gulbę. Juk tikrai įdomu ir ne per sunku nufotografuoti. Bet prieš 40 metų Lietuvoje gulbių buvo dar labai mažai, reikėdavo jas surasti, ir tas atradimo jausmas būdavo labai geras.
Dabar gamtininkai profesionalai turi svarbesnių rūpesčių: kai kuriuos jautrius, bet nebaikščius jauniklius vis dėlto būtina apsaugoti nuo fotografuojančių miestiečių, kurie laukinės Gamtos nė kiek nepažįsta, nors ir labai trokšta ją gelbėti. Ir gelbėti, ir mylėti. Pamokymas čia labai paprastas: per daug mylėti nereikia, o pažinti ir gerbti privaloma. Jeigu tai per sunku – neik miškan.
Autorius: Henrikas Gudavičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
