Kelios dešimtys klausimų poetui, idėjų praktikui Krzysztofui Czyżewskiui
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Mielas ir gerbiamas Krzysztofai, ar leisite man pradėti šį tekstą klausimu, į kurį atsakyti beveik neįmanoma? Kaip Jums pavyko sukurti stebuklą Krasnogrūdoje? Ar tiesa, kad siekis tai suprasti apimtų visą Jūsų gyvenimą? Kas yra pirmiau – idėja ar veiksmas? Kodėl kai kuriems žmonėms taip puikiai pasiseka pasiekti vidinį integralumą, o kiti lieka suskilę, pasidalinę į daugelį smulkesnių arba stambesnių fragmentų?"]
Klausdamas apie vieną svarbiausių Jūsų knygų – „Mažasis pasaulio centras“ – noriu pasiteirauti: kiek šis Jūsų kūrinys yra programinis ir kiek jis yra, kaip nepretenzingai vadinate, „idėjų praktiko užrašai“? Ar kada nors esate bandęs rašyti dienoraštį? Kodėl Jums svarbu užrašyti tai, kuo gyvenote, gyvenate ir gyvensite? Kaip Jūsų ypatingos prasmės sampratoje jungiasi praeitis, dabartis ir ateitis?
Aštrus klausimas (nes labai šiuolaikinis): ar Istorija iš žmogaus neatima asmeninės istorijos galimybės? O gal Krasnogrūdos provincija yra kraštutinis bandymas saugoti žmoniškumą pasaulyje, kuris jį baigia prarasti? Pagaliau dar vienas teiravimasis: ar šiandien mes karo Ukrainoje akivaizdoje tikrai išbandome savąjį žmoniškumą kiekvienas asmeniškai ir kartu su artimaisiais, kuriuos suprantame ne vien kaip šeimos narius, bet ir kaip tuos, kurie yra arba atsiduria šalia?
Kodėl Jums svarbu būti įsitikinusiam romantinės kultūros ir gyvenimo paradigmos galimybe būti atgaivintai ir pratęstai dabar, mūsų laikais? Ar neapima mintis, kad gal ir teisus kino režisierius Jimas Jarmuschas, filme „Išgyvena tik mylintys“ teigiantis, jog šiandienė žmonija yra beveik neverta meilės ir išgyvens tik tie, kas seka Williamu Blake'u?
[caption id="attachment_1247727" align="alignleft" width="320"]
Knygos viršelis[/caption]
Maga paklausti – kiek mūsų dienomis svarbi ritualizuota tikrovė ir gebėjimas joje rasti prasmes ir veikimo būdus? Ar dauguma žmonių dabar nėra praradę to, kas klasikinėje kultūroje vadinta pasaulėvaizdžiu?
Ar tiesa, kad į vidinio ir išorinio karo padėtį ėjome ilgai ir dėsningai – neigdami pačius savo civilizacinius pagrindus? Kokie yra naujos civilizacijos, apie kurią prabylate minėtoje savo knygoje, pagrindai? Argi tai nėra net ne vien Vakarų pasaulio aukščiausių kultūros ir gamtos viršūnių sankaupa, kuri Jūsų praktinių veiklų dėka tampa įmanoma ir pasiūlo tai, kas ir senoviškai graikiška, ir britiškai bei lenkiškai romantiška?
Gal geriausiai mus apsaugo ir kuria mums ateitį gera atmintis ir pagarba praeičiai, kad ir kokia ji būtų? Koks suvokimas Jus apima tada, kai po ilgiau nei trijų dešimčių metų matote, kad Jūsų ir artimų bendraminčių sumanymai tikrai pakeitė realybę?
Ar pritartumėte, jei klausčiau, kad Jūsų mintys ir veiksmai atveria žmogaus, kaip būtybės, esmę – nuolatinį, nepertraukiamą ryšį su kitais, kitoniškais ir vien todėl vertais pagarbos žmonėmis? Kaip įmanoma likti savimi ir kartu atsiverti tam, kas ne priešiška, bet aiškiai skiriasi nuo Jūsų ir kitų žmonių patirčių? Gal tuomet į pagalbą stoja antikinis filosofas Aristotelis ir jo žymioji „Aukso vidurio“ teorija ir praktika?
Jono Meko įkvėptas teiraujuosi: kas turi pasikeisti, kad daugelį pasaulio žmonių galėtume vadinti savaisiais draugais? Ar tikrai susėdimas prie stalo ir vyno taurė bei sūris rankoje be didelių pretenzijų mus iš karto sujungia? Kaip Jūs Krasnogrūdoje kuriate vadinamąjį jungiamąjį audinį – tai, kas įveikia išankstines nuostatas, angažuotą priešiškumą ir tiesiog piktą valią? Ar nėra taip, kad ir Jūs, ir Jonas Mekas žinote gerąsias išeitis iš daugelio pasaulio keblumų, sunkių situacijų ir izoliacijos, kalbant ir apie pavienius žmones, ir apie tautas bei valstybes?
Gal ne veltui okupantai pirmiausia griauna tiltus ne tik todėl, kad žmonės negalėtų judėti, bet ir todėl, kad žmonija negalėtų susikalbėti? Ar nemanote, kad Jūsų vidinių ir išorinių tiltų, turint omenyje atvirumą ir Kranogrūdoje jau daug metų vykstančią „Tilto misteriją“, labiausiai reikia tada, kai didžioji pasaulio dalis praranda tarpasmeninius ryšius ir beveik visas galimybes gyventi taikiai?
Ir dar kelios dešimtys klausimų, pradedant nuo šio: mažasis pasaulio centras ir jo idėjos bei veikimas – ar jis neprimena religinio įsitikinimo visumos? Ar įsikūrę ir gyvenantieji mažajame pasaulio centre nepretenduoja į absoliutųjį žinojimą? Ar mažojo pasaulio centro negaubia vėlgi romantinis orumas ir paslaptis, kurios atsakymų nežino niekas? Gal todėl ir vadinate kasmet kartojamą veiksmą „misterija“? Ar per Hermanną Hessę mažasis pasaulio centras nenusitęsia į Rytų tikėjimus, jų idėjas ir praktikas?
[caption id="attachment_903575" align="alignleft" width="983"]
Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis. Fragmentas iš Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“ (1509–1511 m.). Wikipedia.org nuotrauka[/caption]
Šio kuklaus klausimyno pabaigoje pasiteirausiu praktinio klausimo: ar gyvenantieji daugelyje provincijų, mažųjų pasaulio centrų, kurie kartais gali reikšti ir didmiestį, negalėtų pradėti savųjų idėjų praktikos nuo paprasto veiksmo, kurį atliekame susitikę ir su iš anksto pažįstamu žmogumi, ir su tuo, kurio anksčiau nebuvome sutikę, – rankos ištiesimo ir pasisveikinimo? Gal tuomet sektų žiūrėjimas į veidą, atsakant kitam ir už kitą? O po to viskas tęstųsi bendrais sumanymais ir gyvenimu nuolatinėje galimybėje, kuri reiškia ir poezijos eilutę, ir pasodintą medį, ir tai, kad silpnasis šiandien gelbsti pasaulį, sakant tai be jokio patoso ir perdėto susvarbinimo? Juk ne kartą iš Jūsų girdėjau, kad pabaigoje silpnasis Dovydas vis tiek įveiks galingąjį Galijotą – ar tai tik laiko klausimas?
Ar nėra taip, kad Jūsų gyvenimas mažajame pasaulio centre Krasnogrūdoje yra visiška alternatyva? Kita vertus, ar pats žodis „alternatyva“ dabartinėje Europos tikrovėje nėra diskredituotas? O gal teisus istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, knygos „Mažasis pasaulio centras“ palydimajame straipsnyje teigdamas, kad esate nuolatinėje idėjų perėjoje, kuri praktika virsta tada, kai imate vesti per tas perėjas kitus?
Kuo ypatingas Jūsų vedimas ir vadovavimas nevadovaujant? Kiek Krasnogrūdos kasdienybė, šventės ir ritualai yra teigiantys ir kuriantys gyvenimą net tada, kai destrukcija, mirtis ir atskirtis yra taip netoli? Ar sutiktumėte su tuo, kuo lenkų ir lietuvių tautos per savąją istoriją įsitikino ne kartą: kai švilpia kulkos ir krenta bombos, reikia likti savoje sakralioje rutinoje – melstis ir giedoti?
Visiškai baigdamas klausimyną, noriu užduoti klausimą, kuris nusitęstų į laiką, kai nebus nei manęs, nei Jūsų: ar nėra taip, kad Krasnogrūdoje sukurta realybė – tai vienas iš nedaugelio tvarus pasaulio formų pulsavimas, paneigiantis tuštybės, absurdo ir tiesiog beprotybės gaivalų diktatą ir grąžinantis mus prie kultūros ir žmogaus nesužalotos gamtos kaip pirminio gyvenimo šaltinio? Kokia yra Krasnogrūdoje eksponuojamų drobių su atspaustomis Jūsų fotografijomis ir haiku kuriamoji galia? Ar ji nėra, perfrazuojant Richardą Bachą, tiltas per amžinybę?
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter] [related]
Autorius: Ramūnas Čičelis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
