Šv. Jono Auksaburnio „Traktatų ir pamokslų“ išleidimo proga kun. G. Sungaila: Bažnyčios tėvai yra visos krikščionijos paveldas

[intro_text content="2025-aisiais leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido atrinktus šv. Jono Auksaburnio (345–407) tekstus „Šv. Jonas Auksaburnis. Traktatai ir pamokslai“. O vasario 27-ąją sostinės Knygų mugėje vyko išskirtinis šios knygos pristatymas, kuriame žodį tarė ir pats Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas."] Knygą recenzavo kunigas Gintaras Sungaila ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, diplomatas Vytautas Ališauskas. Knygos idėjos autorius – kunigas Vygintas Čiurinskas, jis atrinko ir tekstus. Vertėjas iš senosios graikų kalbos – Alius Jaskelevičius. Knygos lietuvių kalba išleidimo proga dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje kunigu GINTARU JURGIU SUNGAILA ir katalikų kunigu VYGINTU ČIURINSKU. Kaip kilo mintis ir kas pradėjo iniciatyvą versti šv. Jono Auksaburnio raštus? Kuo Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčioms svarbus ir jungiantis yra šventasis Jonas Auksaburnis? Kokia tai buvo asmenybė? Kun. Vygintas Čiurinskas: Nepamenu, kokio kunigo pamoksle perskaičiau vieną šv. Jono Auksaburnio citatą. „Labai jau aštri“, – pamaniau ir pradėjau domėtis. Nusipirkau Rudolfo Brändle knygos apie šv. Joną Auksaburnį vertimą rusų kalba, perskaičiau ir buvau sužavėtas šventojo gyvenimo. Vėliau į rankas pakliuvo šv. Jono raštai rusų kalba. Lietuvių kalba lyg ir buvo kažkoks straipsnis „Naujajame Židinyje–Aiduose“, bet daugiau nieko neradau. Tiesa, dar buvo ištraukos brevijoriuje. Taip kilo mintis supažindinti skaitytojus su šio Bažnyčios tėvo gyvenimu ir pamokslais. Patristikoje lietuvių kalba vyrauja badas. Savo svajone pasidalinau su filologu, vertėju, klasikinių kalbų specialistu Pauliumi Garbačiausku, jis suvedė su vertėju Aliumi Jaskelevičiumi. Sutarėme dėl vertimo. Buvo maloni staigmena, kad šiais laikais gali tiesiog žodžiu susitarti ir tai bus įvykdyta. Lenkiu galvą prieš Aliaus padorumą, sąžiningumą. [caption id="attachment_1248082" align="alignleft" width="1333"] Šv. Jonas Auksaburnis. Traktatai ir pamokslai Šv. Jonas Auksaburnis. Mozaika Šv. Sofijos sobore Stambule (buvusiame Konstantinopolyje), Turkijoje. Knygos viršelis[/caption] Aštrių pamokslų šiais laikais labai maža, tikintieji gana jautriai reaguoja į kritiką, taigi pamokslas neretai būna panašus į malonią paskaitėlę, kurioje pamokslininkas ne rodo oratorinį meną, bet pateikia nugludintą tam tikros savicenzūros produktą. Dažnai, kai žmonės giria kokį nors pamokslą, noriu paklausti – o kas gi pasikeis jūsų gyvenime po to „gero“ pamokslo? Jei atsakymas yra „nieko“, gal tai buvo ne pamokslas ar bent jau ne visai geras pamokslas. Nėra gerai ir tokie atvejai, kai svarstomos modernios idėjos, o paprastas klausytojas supranta, kad keičiasi Bažnyčios mokslas – tuomet drumsčiamas protas ir jausmai. Mėgstama skleisti abejones – čia akmenukas į kai kurių populiarių pamokslininkų daržą. Tokiais atvejais kai kuriems pamokslams gali būti taikoma Lizos Simpson mintis: „Tai neteisybė, bet tai taip miela.“ Žmonės dažniau ieško terapijos, o ne tikėjimo, tad jiems ir pateikiamas saldusis Evangelijos variantas. Šv. Jonas Auksaburnis – ne tik aštrus, bet ir guodžiantis, užjaučiantis, mokantis, šaukiantis keisti gyvenimą. Tai spalvinga asmenybė. Mano noras ir buvo – kad jo gyvenimas būtų rimtai apžvelgtas. Jei neklystu, biografinis įvadas užima apie ketvirtį knygos, o ne tik – gimė, parašė, mirė. Man asmeniškai kaip katalikų kunigui reikšmingas šv. Jono Auksaburnio kreipimasis į Romos popiežių dėl kivirčų su imperatoriumi ir Aleksandrijos vyskupu. Tai popiežiaus autoriteto liudijimas. Yra leidimų serija „Nepadalintos Bažnyčios mokytojai“ – Jonas Auksaburnis priklauso tokiam Bažnyčios tėvų sąrašui. Kun. Gintaras Jurgis Sungaila: Šv. Jonas Auksaburnis – vienas iškiliausių Bažnyčios tėvų, garsėjęs iškalbingais pamokslais, giliomis teologinėmis įžvalgomis, doru gyvenimu ir ypatinga meile vargšams. Jis gimė Antiochijoje (dabartinėje Turkijoje) ir įgijo puikų klasikinį išsilavinimą. Prieš tapdamas kunigu pasirinko asketišką gyvenimą, siekdamas dvasinio tobulumo. Dėl savo pamokslų, kurie buvo ne tik teologiškai gilūs, bet ir praktiški, aiškūs bei gyvenimiški, jis pelnė Auksaburnio vardą. [caption id="attachment_1211836" align="alignleft" width="941"] Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Jurgis Sungaila šventajame Atono kalne. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] 398 m. Jonas Auksaburnis tapo Konstantinopolio arkivyskupu. Bebaimiais pamokslais jis drąsiai smerkė imperijos valdžios, aukštuomenės ir dvasininkijos ydas, ragino gyventi pagal Evangelijos tiesas. Tai sukėlė konfliktą su imperatoriene Eudoksija ir kitais įtakingais asmenimis. Dėl savo nesitaikstymo su neteisybe ir atsidavimo paprastiems žmonėms jis buvo pašalintas iš tarnystės ir ištremtas. Tremtyje išsekintas sunkių sąlygų jis mirė 407-aisiais. Ortodoksų Bažnyčioje šv. Jonas Auksaburnis užima ypatingą vietą – kartu su šv. Bazilijumi Didžiuoju ir šv. Grigaliumi Teologu (Nazianziečiu) jis vadinamas pasaulio mokytoju. Be to, didžiąją metų dalį Eucharistija švenčiama pagal jo sudarytas apeigas – Šv. Jono Auksaburnio Dieviškąją Liturgiją, kuri yra viena svarbiausių krikščionių ortodoksų liturginių tradicijų. Nenuostabu, kad šių trijų šventųjų vyskupų raštai sudaro reikšmingą graikiškųjų Bažnyčios tėvų literatūrinio palikimo dalį. Katalikų Bažnyčioje šv. Jonas Auksaburnis priskiriamas Bažnyčios mokytojams ir taip pat labai gerbiamas. Kokia esminė šv. Jono Auksaburnio teologinė ir pastoracinė žinia? Kuo svarbus jis buvo savo meto Bažnyčiai ir kuo jo mintis gali būti aktuali šiandien? Kun. G. J. Sungaila: Šv. Jono Auksaburnio drąsa ir ryžtas sekti Tiesa yra itin įkvepiantys. Jis ir šv. Nektarijus Eginietis (XIX a.) – du ortodoksų šventieji, kurie buvo neteisingai nušalinti nuo tarnystės ir pažeminti pačios institucinės Bažnyčios. Visada juos prisimenu, kai girdžiu istorijas apie šiandien dėl panašių priežasčių pašalinamus kunigus. Jų gyvenimas primena, kad niekada nereikia nusiminti, visada verta likti su Kristumi, o krikščionių išbandymai kartais gali būti netikėti ir skaudūs, bet sykiu vedantys į dvasinį išgryninimą. Vis dėlto „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistame šv. Jono Auksaburnio pamokslų rinkinyje ši tema nėra pagrindinė. Tekstuose nagrinėjamos įvairios gyvenimiškos temos: našlystė, kunigystė, santuoka... Manau, kad pamokslai atrinkti sėkmingai ir kiekvienas skaitytojas juose ras vertingų pamokų. Kun. V. Čiurinskas: Nesu nei patristikos, nei Jono Auksaburnio žinovas. Mane žavi jo pelnytas populiarumas, oratorinis menas – sako, net pagonys atsiversdavo išgirdę jo pamokslus, – bekompromisė laikysena ginant tikėjimo ir etikos tiesas. Dėl savo aštrumo Jonas Auksaburnis ir nukentėjo, o galėjo likti saloniniu ganytoju, bet tai jau būtų nebe Auksaburnis. Taip pat įsidėmėtina jo socialinė laikysena, jis visuomet buvo vargšų pusėje, nors buvo kilęs iš turtingos šeimos. [caption id="attachment_1247553" align="alignleft" width="2457"] Kunigas Vygintas Čiurinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kunige Vygintai, jūs atrinkote verstinus šv. Jono Auksaburnio tekstus. Kuo išskirtinis šis tekstų rinkinys? Kodėl būtent šie tekstai ir kokią šv. Jono Auksaburnio minties lobyno dalį jie sudaro? Kun. V. Čiurinskas: Norėjau parinkti tekstus, kuriuose atsiskleistų šv. Jono Auksaburnio pamokslininko talentai. Nežinau, ar pasisekė. Kai ką pasiūlė ir Alius Jaskelevičius. Tikriausiai nesąmoningai pavyko pristatyti temas apie esminius gyvenimo momentus: Krikštą, Santuoką, velnio pagundas, našlystę, kankinystę. Jono Auksaburnio palikimas yra milžiniškas, knygoje išversti kūriniai – tik maža jo kūrybos dalis. Ši knyga – pirmoji kregždė, melskimės, kad jų būtų daugiau. Kunige Gintarai, viešojoje erdvėje esate dalinęsis apie išskirtinę šio šventojo vietą Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje. Kodėl taip yra? Kokią vietą jūsų dvasinėje formacijoje užima išverstieji tekstai? Kun. G. J. Sungaila: Iš tikrųjų šv. Jonas Auksaburnis paliko labai daug pamokslų, tai, kas išversta į lietuvių kalbą, – tik labai maža palikimo dalis. Pavyzdžiui, išliko gausybė šv. Jono Auksaburnio Šventojo Rašto komentarų, kurie yra viena populiariausių pagalbinių priemonių skaitant Šventąjį Raštą Ortodoksų Bažnyčioje. Tradiciškai šv. Jono Auksaburnio veikalų ištraukos ir komentarai buvo skaitomi bažnyčioje vigilijų metu, nors šiandien ši praktika nunykusi. Kai studijavau seminarijoje, per pastoracinės teologijos paskaitas mums buvo būtina perskaityti šv. Jono Auksaburnio veikalą „Apie kunigystę“. Ir dabar manau, kad tai vienas nuostabiausių tekstų apie kunigystę. Minint 1700-uosius Nikėjos Susirinkimo metus klausčiau: kodėl verta ir reikia skaityti krikščioniui pirmųjų IV–V amžių Bažnyčios tėvus bei mokytojus? Kun. V. Čiurinskas: Dera su ilgesiu prisiminti laikus, kai Bažnyčios rūbas nebuvo taip suplėšytas kaip dabar. Tada irgi buvo skilimų, bet dauguma tikinčiųjų priklausė visuotinei Bažnyčiai (išimtis gal tik arijonų erezija). Lyg ir popiežius Benediktas XVI yra pasakęs: „Kas yra Apreiškimas – tai Šventasis Raštas ir Tėvai.“ Bažnyčios tėvai yra Šventosios Tradicijos pagrindas. O tai svarbu ir Ortodoksų, ir Katalikų Bažnyčiai. Kai bandoma įsiūbuoti Bažnyčios laivą, primetant atseit pažangias idėjas, reikia paskaityti, ko mokė tie, kuriuos Bažnyčia laiko savo tėvais. Kun. G. J. Sungaila: Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios tėvai, veikę iki 1054-ųjų schizmos laikų, yra bendras visos krikščionijos paveldas. Šv. Jonas Auksaburnis buvo nikėjiškosios ortodoksijos sekėjas ir šiandien išlieka telkianti asmenybė – jo pamokslai vertingi ir katalikams, ir ortodoksams, ir liuteronams, ir koptams, ir visų konfesijų krikščionims. Atsigręžti į senuosius šaltinius ne tik dvasiškai naudinga kiekvienam žmogui – tai ir tiltas autentiškiems ekumeniniams ryšiams. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]