Itališkas paslaptis ir melus slepiantis filmas „Vermiljas“: kaip karo trauma paveikia žmogų?

[intro_text content="Praūžusio jubiliejinio „Kino pavasario“ vienu žiūrimiausių ir žiūrovus pavergusių filmų tapo Mauros Delpero „Vermiljas“. Jautrų šeimos portretą atskleidžianti drama laimėjo didįjį prizą Venecijos kino festivalyje ir tapo pirmuoju per beveik dvidešimt metų moters režisuotu filmu, pateiktu kaip Italijos kandidatas pelnyti „Oskarus“."] Toliau atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose. 1944-ieji, Vermiljas, atokus Italijos Alpių kaimelis. Nors Antrojo pasaulinio karo pabaiga jau arti, šios vietos jis beveik nepasiekė. Tačiau ramybę sudrumsčia netikėtai kaime pasirodantis jaunas dezertyras sicilietis Pietras, jis apsigyvena mokytojo namuose. Tarp kareivio ir vyriausios mokytojo dukters įsiplieskia meilė. Bet Pietras slepia paslaptį, jų netrūksta ir svetingai jį priėmusiuose namuose. „Vermiljo“ sukūrimą inspiravo pačios italų kino režisierės M. Delpero šeimos istorija Antrojo pasaulinio karo metais. Lygiai taip pat kaip ir filme, anuomet į dešimties asmenų šeimos gyvenimą įsiveržė jaunas dezertyras ir užmezgė romaną su viena iš dukterų. Apie „Vermilją“, atskleidžiamas temas ir jų aktualumą šiandien dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su literatūrologe, humanitarinių mokslų daktare RAMUNE BLEIZGIENE. [caption id="attachment_1241321" align="alignleft" width="2560"] Moderniosios lietuvių literatūros tyrinėtoja Ramunė Bleizgienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Veiksmas vyksta kalnų kaimelyje – Vermiljyje, kuriame veikėjai tarsi izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Kaip tokia aplinka formuoja žmonių pasaulėžiūrą? Atrodo, kad filme ištrinta laiko žymė – kyla klausimas, kada vyksta veiksmas, o ir pati vieta turi mažai ryšių su išoriniu pasauliu. Tarsi atsiranda dvi opozicinės erdvės: kalnų kaimelyje gyvenanti bendruomenė ir miestas kaip svetima erdvė. Tai leidžia atskleisti specifinius bendruomenės santykius ir besiklostančius ryšius. Kita vertus, izoliacija pabrėžia bendruomenės svarbą, žmogus visą laiką įtraukiamas į santykį ir retai būna vienas. Asmuo yra formuojamas bendruomeninių, šeimos ryšių – filme atsiskleidžia skirtingi personažų charakteriai, bet jų sprendimai ar pasirinkimo galimybės nulemti buvimo šeimoje arba didesnėje kaimo bendruomenėje. Iš pirmo žvilgsnio „Vermiljas“ atrodo kaip tradicinis pasakojimas, bet tarsi grįžtama prie to, kad visi jausmai yra tarpasmeniniai, siejasi su kitais žmonėmis. Pasakojimas apie uždarą bendruomenę pabrėžia ryšių įtaką žmogaus gyvenimui – atrodytų, kad žengiamas žingsnis atgal. Keista, bet vėl turime įrodinėti, kad mes esame santykių dalis, o ne iškirptos iš pasaulio, uždaros būtybės, pačios priimančios sprendimus. Karo metas, skurdas, priversti kariauti vyrai, tėvai, laukiantys nežinia ar gyvų sugrįšiančių vaikų. Net ir sulaukus laimingos pabaigos, jie grįžta kitokie. Kaip trauminiai patyrimai keičia žmogų? Iš tiesų grįžęs iš karo sūnus nebetampa bendruomenės dalimi, patirta trauma jį tarsi išstumia iš jos ir atskiria. Esu rašiusi straipsnį apie traumos atmintį, lyginau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsiminimus apie sodietį Švelną, 1863 metų sukilimo dalyvį, kuris dėl patirtos traumos, sukeltos kankinimų, ilgų metų katorgoje, išprotėja. Bitės atsiminimus, apsakymą „Spauda leista“ lyginau su Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ ir pastebėjau įdomų dalyką. Biliūno apysakoje akivaizdu – kol bendruomenės moterys atsimena, kas yra nutikę Juozapotai, tol ji yra bendruomenės dalis ir ja rūpinamasi. Tačiau kai atminimas apie Juozapotos trauminę patirtį išnyksta, ji tampa svetima kaimo bendruomenėje – nežinia nei kas jai atsitiko, nei kodėl ji taip elgiasi. „Vermiljyje“ parodoma bendruomenės bejėgystė traumos akivaizdoje. Ji tarsi neranda būdų, kaip sugrįžusiam žmogui padėti, nors, atrodo, galėtų padėti Bažnyčia. Filme vaizduojama, kaip karas ardo ryšius ir kartu atsiranda galimybė užsimegzti naujiems: susitinka du jauni žmonės, bet jų santykiai pasmerkti žlugti. Ir šiandien aktualus klausimas – kaip žmonėms, pergyvenusiems karą, grįžti į visuomenę ir gyventi? Taip, turime psichoterapiją, bet ar tai prieinama daugeliui? [caption id="attachment_1247667" align="alignleft" width="1282"] Rež. Mauros Delpero filmo „Vermiljas“ („Vermiglio“, Belgija, Prancūzija, Italija, 2024 m.) kadras[/caption] Kaip filmo režisierė vaizduoja iš pirmo žvilgsnio tradicinį patriarchalinį modelį? Kadangi tai Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir veiksmas vyksta uždaroje bendruomenėje, pirmiausia matomas kitoks moters seksualumo vaizdavimas. Vis dar tradiciškai romantinio susidomėjimo ar santykio iniciatyva priklauso vyrams, o pirmas moters žingsnis dažnai smerkiamas. Galvoju apie Viktorijos Daujotytės romaną „Juozapa ir jos seserys“, kuriame mergina įsimyli vyresnį vyrą, bet yra persmelkta gėdingo savojo seksualumo patyrimo ir dėl to negali atliepti gimusiems jausmams. Filme vienos dukros seksualumas legitimuojamas, nes santuoka tampa pateisinimu ir galimybe jam pasireikšti, tačiau kita dukra negali rasti būdo patenkinti, įprasminti savo seksualumą. Visi žiūrintieji suprantame, ką ji veikia už spintos durų. Lygiai taip pat kitos kaimo merginos drąsa rodant susidomėjimą vyrais, rūkymas bei atvirai demonstruojamas seksualinis elgesys smerkiamas bendruomenės, dėl to ji negali rasti sau vietos. Nors ir matome patriarchalinę šeimą, kurioje tėvo sprendimai lemia, kurį vaiką leisti į mokslus, kurioje tėvo santykiai su sūnumi yra komplikuoti, vis dėlto graži čia partnerystė. Pavyzdžiui, tėvas ieško nusiraminimo kalbėdamasis vakare su žmona. Filme taip pat matome moters subjektyvumą, savarankiškai priimamus sprendimus – tai svarbūs žingsniai. [caption id="attachment_1247664" align="alignleft" width="1000"] Italų režisierė Maura Delpero. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Tėvas, būdamas vienintelis kaimo mokyklos mokytojas, tampa autoritetu ne tik šeimai, bet ir visai bendruomenei. Kodėl būtent švietimas yra toks galingas įrankis kontroliuojant ir skirstant visuomenę? Su švietimu yra susijusi visa moterų emancipacija. XIX amžiaus pabaigos bajoraičių, turėjusių galimybę lavintis namuose, padėtis buvo visai kitokia negu beraščių valstiečių moterų. Atrodo, kad tėvas su savo kultūrine patirtimi tarsi neprisitaiko gyvenime. Jis taip pat yra traumuotas, kapsulėje uždarytas žmogus, turintis savų patirčių ir specifinių kultūrinių poreikių. Ypač įsiminė scena, kai tėvas perka muzikos plokšteles, o žmona priekaištauja, kad jis sau tai leido, nes šeima neturi iš ko nusipirkti maisto. Kultūrinės naujovės toje uždaroje bendruomenėje sklinda labai sunkiai. Vėlgi palyginkime su XIX amžiaus pabaigos Lietuva: kaimiečiai buvo taip pripratę prie religinių raštų, maldaknygių ir kalendorių, kad jiems niekas negalėjo įsiūlyti pasaulietinės literatūros – viskas, kas būdavo už šių ribų, vertinta skeptiškai. Jaunoji inteligentija tai įvardijo kaip didžiulę problemą ir klausė: ką daryti, kad valstiečiai norėtų skaityti kitokią literatūrą, laikraščius ir nejaustų tam priešiškumo? Filme rodoma tas pat: bendruomenei sunku priimti Vivaldi muziką, literatūrą, kitoniškus dalykus, keisti nusistovėjusią tradiciją.

Netikėta, kad tėvas pastebi ne sūnaus, o dukros ypatingus gabumus ir nusprendžia ją siųsti į mokslus. Turėčiau specialiai ieškoti panašių pavyzdžių Lietuvoje.

Mokytojo statusas taip pat keičiasi. Filmo pradžioje jis ateina į kaimelio smuklę, turi stiprų autoritetą ir gali pamokyti beraščius vyrus. Vėliau, kai paaiškėja dukros vyro daugpatystė ir žūtis, statusas pakinta – mokytojas bendruomenėje tampa prašalaičiu. Vadinasi, mokytojas nėra savaime suprantama vertybė, reikia pačiam išsikovoti reputaciją. Netikėta, kad tėvas pastebi ne sūnaus, o dukros ypatingus gabumus ir nusprendžia ją siųsti į mokslus. Turėčiau specialiai ieškoti panašių pavyzdžių Lietuvoje. Petkevičaitės-Bitės atvejis – ji galėjo baigti tam tikrą mokslą, bet į universiteto studijas, nors tikrai turėjo didelių gabumų, tėvas neišleido. Tuo metu jos broliai galėjo siekti didesnio išsimokslinimo. [caption id="attachment_1247682" align="alignleft" width="1000"] Rež. Mauros Delpero filmo „Vermiljas“ („Vermiglio“, Belgija, Prancūzija, Italija, 2024 m.) kadras[/caption] Šeimos vaikai – labai skirtingi. Jauniausioji Flavija garbinama už intelektą, vidurinė Ada – nesuprasta, kartais primiršta ir maištaujanti, Liučija – romantikė, pasiduodanti saviems troškimams. Kokius dukterų portretus matote jūs? Režisierė atskleidžia moterų gyvenimų spektrą, skirtingą jų padėtį tradicinėje šeimoje. Viena pasirenka šeimą, o kita nežino, ką daryti su savo kūniškais troškimais, ir paklausta, kuo norėtų būti, atsako: „Kunigu.“ Vėliau matome netikėtą pasirinkimą – mergina, kuriai būdingas didžiausias išreiškiamas seksualumas, kuri pati save baudžia už savo elgesį, pasirenka vienuolės kelią. Stipriausią ryšį su tėvu jaučia jauniausioji dukra. Įdomu, kad apie prasidėjusias mėnesines ji pasako ne mamai, o tėvui. Ji vienintelė išleidžiama į mokslus, tačiau būtų smalsu pamatyti istorijos tęsinį, kokių galimybių turi moteris, įgijusi išsilavinimą po Antrojo pasaulinio karo. Galvojant apie to laikotarpio Lietuvą, vienintelė išsilavinusių moterų galimybė XX amžiaus pradžioje buvo tapti mokytojomis – daugiau veiklos nebūdavo. Petkevičaitė-Bitė buvo itin gabi mokslams, ne tik humanitariniams, bet ir matematikai, todėl norėjo studijuoti universitete, tačiau anuomet moterys neturėjo tokių galimybių. Kitas klausimas – o ką veikti vėliau, po studijų? Šeimos narių santykis su tikėjimu yra skirtingas. Vieniems tai neatsiejamas kasdienybės ritualas, kitiems – atgailos ir pateisinimo dėl savo elgesio būdas. Kokią Bažnyčios funkciją matote: teikiančią viltį ar kaip kontrolės mechanizmą? Katalikiškos tradicijos įtaka labiausiai atsiskleidžia per vidurinės dukros istoriją – jai Bažnyčia yra kaip represinė struktūra, padedanti susitvarkyti su seksualiniais poreikiais. Tai atsiskleidžia ir per vaikiškus jos sprendimus save baudžiant, pavyzdžiui, gulantis veidu į vištų išmatas, o vėliau jas valgant. Pasirinktas vienuolės kelias taip pat atrodo kaip būdas tramdyti savo prigimtį. Tačiau vyriausioji dukra jokio sistemos spaudimo nejaučia, tad suprantame, kad Bažnyčios įtaka kiekvienam yra kitokia, asmeniška. Motiną matome globėjišką, atiduodančią paskutinį kąsnį, bet kartu verčiančią laikytis griežtų taisyklių, atitikti moralės normas. Kaip sudėtingas laikotarpis veikia vaikų auklėjimą? Rodomas mums dabar sunkiai įsivaizduojamas tradicinis modelis – nuolat besilaukianti ir gimdanti moteris. Lieka atviras klausimas: ar taip veikia tradicinė bendruomenė? Vyras yra išsilavinęs, todėl nemanau, kad juodu su žmona nėra atradę būdų kontroliuoti pastojimą. Tai turėtų būti šeimos sprendimas, galbūt tradicijos laikymasis. Juo labiau kad vaikai miršta, nėra stiprūs, negauna tinkamų sąlygų, o mama atrodo išsekusi nuo gimdymų. Pagalvojau apie savo mamą, gimusią 1947 metais, – ji buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Taip pat apie savo močiutę, kuri mamą pagimdė keturiasdešimt penkerių – jų šeimoje taip pat buvo mirusių vaikų. Turbūt tai galima laikyti bendruomenės palaikoma tradicija.

Šeimoje mažai kalbama, labai panašiai kaip ir lietuviškoje tradicijoje. Daug dalykų nutylima, pavyzdžiui, kai motina dukrai matuoja vestuvinę suknelę ir pamato augantį jos pilvą.

Yra šeimos istorijos tyrinėjimo teorija, kad iki XVIII amžiaus, kol buvo didelis vaikų mirtingumas, tėvai neprisirišdavo prie savo atžalų, nes buvo tikimybė, kad išgyvens nedaugelis jų. Tik kai sunkiausios ligos buvo aptramdytos ir sumažėjo vaikų mirtingumas, teigiama, atsirado tėvų ir vaikų ryšys. Filme matome, kad šeima atsimena vaikučius: brolis prašo prie kapo nunešti lėktuvėlį, kad miręs broliukas galėtų pakilti į dangų. Šeimoje mažai kalbama, labai panašiai kaip ir lietuviškoje tradicijoje. Daug dalykų nutylima, pavyzdžiui, kai motina dukrai matuoja vestuvinę suknelę ir pamato augantį jos pilvą. Iš motinos reakcijos suprantame, kad ikivedybinis nėštumas nėra geras dalykas, bet ji su tuo susitaiko tylėdama, o gal ir teisindama būsimomis vestuvėmis. Vėliau, kai Liučija nesulaukia išvykusio vyro laiško, ieškodama nuraminimo ateina pas tėvą į vietos smuklę. Gal ir keistai – trumpais sakiniais – jis ją guodžia, pats akivaizdžiai patirdamas nerimą. [caption id="attachment_1247689" align="alignleft" width="1086"] Rež. Mauros Delpero filmo „Vermiljas“ („Vermiglio“, Belgija, Prancūzija, Italija, 2024 m.) kadras[/caption] Viena pagrindinių filmo ašių – greitai įsiplieskęs kontroversiškas Liučijos ir siciliečio Pietro romanas, nors beveik negirdėjome jų tarpusavyje kalbančių. Ką simbolizuoja tyla grįstas santykis? Tai, kad ryšiai atskleidžiami ne per žodžius, o per buvimą kartu, yra didžioji filmo vertė. Prisiminkime lietuvišką kaimo tradiciją, kai žmonės tuokdavosi beveik nepažinodami vieni kitų. Dabar esame įpratę, kad ryšys kuriamas iki vedybų, draugaujant, o anuomet viskas vykdavo vėliau, jau po vestuvių, ir numatyti, ar santuoka bus sėkminga, buvo neįmanoma. Taip pat stebėdami Liučiją ir Pietrą negalime numatyti, kaip klostysis jų santykis, ir nežinome, kas būtų buvę toliau, net jeigu nebūtų daugpatystės ir nužudymo situacijos. Šis jaunuolių romanas yra šviesioji, gražioji filmo pusė, bet kartu ir labai trapi, nes viskas greitai sugriūva. Matome ilgametį tėvų santykį, kuriame romantikos jau nebeliko, užtat yra stiprus užgyventas ryšys. Gražu, kad vakare pas žmoną atėjęs vyras jai guodžiasi, jog per ilgai dukra negauna laiško iš vyro, nors prieš tai situacija buvo priešinga ir jis ramino dukrą. Viena stipriausių scenų – pogimdyminis Liučijos laikotarpis, kai, užuot džiaugusis, ji jaučia slegiantį liūdesį, net galvoja apie savižudybę. Vis dėlto filmo pabaigoje ji su meile paima naujagimį į rankas. Motinos meilė yra ne įgimta, o įgyjama? Tai rodo, kokia gali būti komplikuota motinystė ir kaip tai priklauso nuo moters padėties, laimingos ar nepavykusios santuokos. Taip pat matome motinos būklę, kai gimstant vienam po kito vaikui nėra per kraštus besiliejančio džiaugsmo, o tėvas į kūdikėlį tik užmeta akį. Įdomu, kad pavaduoti Liučijos imasi vidurinė sesuo, dėl to galime suprasti šeimos sprendimą kūdikį atiduoti į prieglaudą vienuolių globon. Sprendimas gali būti motyvuotas tuo, kad šeima nebeturi iš ko maitinti dar vieno žmogaus, o gal dėl iširusios santuokos. [caption id="attachment_1247668" align="alignleft" width="1224"] Rež. Mauros Delpero filmo „Vermiljas“ („Vermiglio“, Belgija, Prancūzija, Italija, 2024 m.) kadras[/caption] Nors „Vermiljas“ pasakoja apie laikus, buvusius prieš 80 metų, apie italų kultūrą, kiek nagrinėtos temos aktualios šiandien ir mums, lietuviams? Akivaizdu, kad temos vis dar aktualios: šeimos ryšiai, moterų galimybės rinktis, socialiai konstruojamas moters seksualumas ir reguliavimas, kiek jam leidžiama ar neleidžiama reikštis, kokia moters vieta visuomenėje. Filmas taip pat rodo, kaip baisiai karas veikia ir griauna žmonių gyvenimą. Jau pasiekia informacija, kad Ukrainos kariams grįžtant į šeimas kai kurios moterys patiria smurtą – fizinį ir seksualinį. Jeigu jos mėgina ieškoti pagalbos, sakoma, kad grįžo didvyris, todėl negalima skųstis, taigi visa tai tampa pateisinama. Amerikiečiai yra sukūrę nemažai filmų, yra daugybė populiarios literatūros, kur atskleidžiama, kokią įtaką atskiriems žmonėms, šeimoms, visai visuomenei padarė Vietnamo karas, kaip grįžę į šeimas kariai neprisitaiko gyventi taikos metu, žaloja save ir kitus. Ir herojai gali turėti trauminę karo patirtį, todėl visuomenė anksčiau ar vėliau priversta šias traumas integruoti į kolektyvinę sąmonę. Kai karo traumos įsisąmoninamos didesnio rato žmonių, tada imama suprasti, kodėl jie smurtauja ar neadekvačiai elgiasi. [youtube embed=xlnQTFr2K8U] Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]