Žiniasklaida – ne gydytojas, bet gali padėti

Ne visagaliai

„Žiniasklaidos nelaikyčiau pagrindine, itin didelę įtaką darančia priemone“, – tvirtina Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius. Ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, žurnalistas, redaktorius įsitikinęs, kad nederėtų visos atsakomybės sukrauti tik žiniasklaidai.

Anot jo, žmogaus psichikos vystymuisi įtaką daro ne žiniasklaida, o socialinė aplinka, mokykla, draugai ir pan.

„Aišku, žiniasklaida sukuria tam tikrą problemų matomumą, tačiau priklausomybės ligų tematika nėra jos prioritetinė sritis. Abejočiau, kad ji išvis patenka į penketuką populiariausių temų. Politika, finansai, netgi sportas ir orai yra žymiai aktualesnės temos“, – priduria D. Radzevičius.

Jis akcentavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija yra įsteigusi Valstybinį visuomenės sveikatos stiprinimo fondą, kuris būtent ir sudarytas siekiant kaupti lėšas ir naudoti jas visuomenės sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo veikloms, įskaitant prevencijos projektus, socialinę reklamą, mokslinius tyrimus. Anot pašnekovo, būtent sisteminis požiūris į priklausomybės ligas daug efektyvesnis nei žiniasklaida.

Ar blogai, kad priklausomybės ligos nėra žiniasklaidos prioritetinė tema?

„Tokia realybė. Priklausomybė nuo azartinių lošimų – labai nišinė tema. Tai ne masinis reiškinys, apimantis didelę dalį visuomenės. Nuo to, kad žiniasklaida apie šią priklausomybę kasdien kalbės, niekas nepasikeis. Žmogus, kuris lošia kazino, tikrai neskaitys apie tai laikraštyje ar portale. Žiniasklaida nėra gydytojas“, – tęsia pašnekovas.

Tuo tarpu reklamos ribojimas turi didelį poveikį. „Reklama tiesiogiai skatina pirkti produktus ar naudoti paslaugas. Tad azartinių lošimų, tabako, alkoholio reklamos ribojimas yra sveikintinas dalykas. Aišku, su žiniasklaida tai jau nieko bendro neturi“, – priduria D. Radzevičius.

Atsikratyti stigmų

Priklausomybių konsultantė, integratyvios ir kūno psichoterapijos terapeutė, anksčiau buvusi aktyvi žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Gabija Vitkevičiūtė akcentuoja žiniasklaidos įtaką atsikratant tam tikrų visuomenės stigmų.

„Žiniasklaida visur ir visada turi milžinišką galią. Priklausomybių lauke – taip pat. Jei pastebime, kad interviu ar reportažai iliustruojami netinkamai, drįsiu sakyti ir noriu tikėti, kad taip yra tik todėl, jog dar nepakankamai žinome, kaip tą padaryti teisingai. Teisingai – vadinasi, be stigmos“, – pabrėžia pašnekovė.

Tiesa ta, kad tai nėra gražios ir malonios temos, bet taip nutiko tik dėl ilgų sovietinių metų stigmatizavimo visų psichikos ligų apskritai.

Anot jos, Pasaulio sveikatos organizacija ne vienus metus nuolat pateikia rekomendacijas, kad žmonių nevadintume alkoholikais, narkomanais ar lošėjais, nes ne liga apsprendžia jų tapatybę.

„Tačiau vis dar pasitaiko antraščių: „Skęsta alkoholizmo liūne“, „Įklimpo į narkotikų pinkles“, „Prasmego lošimo pragare“. Tai, deja, labai stigmatizuojantys žodžiai, kurių tikrai nevartojame rašydami apie kitas lėtines ligas, tarkime, onkologijos ar aukšto kraujospūdžio. Kaip tai atsiliepia žmogui? Jam dar labiau gėda dėl savo liūno ir jis dar labiau bijo arba vengia kreiptis pagalbos. Galiausiai nukenčiame visi: ir jis, ir šeima, ir artimieji, ir visa valstybė“, – priduria G. Vitkevičiūtė.

Padėti artimiesiems

Prie šių temų Gabija dirba beveik dešimt metų, tad pro jos akis ir ausis nepraslysta priklausomybės temų eskalavimas žiniasklaidoje.

„Tiesa yra ta, kad tai nėra gražios ir malonios temos, bet taip nutiko tik dėl ilgų sovietinių metų stigmatizavimo visų psichikos ligų apskritai. Kuo greičiau kiekvienas suprasime, kad nėra „mes“ ir „jie“, o kad mes visi esame kartu, tuo sveikesnė bus ne tik su priklausomybe susidūrusi  šeima, bet ir visa Lietuva“, – tęsia pašnekovė.

Anot jos, kaip ir kiekvienoje srityje (teisės, medicinos, meno ar miškų ūkio), žurnalistai turi nusimanyti. Psichikos sveikatos temomis rašantis ar kalbantis žurnalistas turi žinoti pagrindines taisykles ir jų laikytis.

„Man regis, svarbu pasakyti, kad su priklausomybe susiduriantys žmonės ir jų aplinka yra tikrai labai jautrūs, dažnai atsakingi, pareigingi, sąžiningi žmonės, kurie gyvenimo sunkumams įveikti pasitelkia alkoholį ar kitas medžiagas arba taip elgiasi (pvz., lošia) tik dėl to, kad taip jiems tuo metu atrodo saugiausia. Nedrįsčiau teigti, kad jie tai daro norėdami visus įskaudinti, manipuliuoti ar meluoti. Tai jau padarinys. Todėl bet kokia žinutė viešojoje erdvėje su kaltinimo, smerkimo, moralizavimo gaida žeidžia ir skaudina dar labiau. Padėkime sveikti, o ne bausti“, – Gabija ragina kolegas kalbėti ar rašyti atsargiai.

Kaip visuomenės ar žmonių, sergančių priklausomybės ligomis, požiūrį gali paveikti viešinamos sveikimo istorijos?

„Atsakyčiau dvejopai. Pasakoti, kad „štai pasveikau ir man jau narkotikai neberūpi“, nelabai teisinga. Kodėl? Juk tai liga su atkryčiais ir, jei nebus laikomasi tam tikrų specifinių taisyklių, nebus keičiami įpročiai, elgesys, ji gali grįžti. Taigi drąsiai sakyti „pasveikau“, mano galva, yra kaip vaikščioti plonu ledu. Aš esu linkusi apsaugoti savo klientus ir jei jie gauna tokių kvietimų pasidalyti asmenine istorija, mes tai aptariame iš visų pusių. Antra, jei kalbame apie priemones, kurios veikia arba ne, rodyti žmogų sakant, kad jis yra pasveikęs, gali suponuoti neteisingą iliuziją, kad ir aš galiu vartoti, nes jei norėsiu – pasveiksiu. Tai nėra tiesa. Tačiau, jei žmogus yra sąmoningai nuėjęs sveikimo kelią, dirbęs psichoterapijoje, žino ligos eigą, suvokia atkryčio rizikas ir veikia pagal prevencijos planą, jaučiasi saugiai, viešumas bus tikslinis“, – svarstė pašnekovė.

Ji akcentavo dar vieną svarbią žiniasklaidos misiją: viešinti informaciją apie tai, kokią pagalbą gali gauti žmonės, sergantys priklausomybės ligomis.

„Nurodant kontaktus, kalbinant žmones, skatinant kreiptis pagalbos, o ne slėptis ir gėdytis, galima labai stipriai pasukti upės srovę į raminančią, saugią, tausojančią ateitį“, – pridūrė G. Vitkevičiūtė.

Autorius: Ingrida Mickevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama