Kėdainių gimnazijos istorija

Šaltiniai teigia, kad Kėdainiuose gimnazijos, kaip švietimo įstaigos, pradžia nubėga net XVII amžių, kai už Radvilų skirtas lėšas nupirktas miestiečio Petro Zigmuntavičiaus Skomino namas, o 1652 m. po jo restauracijos mokykla pradėjo darbą. 

Architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės teigimu, jau XX a. pirmojoje pusėje senasis pastatas taip susidėvėjo, kad net kėlė grėsmę mokinių ir mokytojų saugumui.  Net ir atlikus remontą 1930 m. senasis gimnazijos pastatas liko tamsus, drėgnas, sunkiai apšildomas. Buvo nutarta statyti naują gimnazijos pastatą.

Štai archyvuose išlikusio įrašo apie senąją gimnaziją fragmentas: „Gatvės nuolatinis transportas, siauri langai ir šviesą užstoja medžiai trukdo darbą, kelia dulkes ir temdo klases tiek smarkiai, kad prieblanda jose vyrauja net pavasarį, kai daugiausia saulės...“

Tuo tikslu 1934 m. sudarytas komitetas naujojo gimnazijos pastato statybai organizuoti, jo projektavimui buvo paskelbtas konkursas. Jį laimėjo architektas iš Kauno Feliksas Bielinskis. 1935 m. Švietimo ministerija statybai paskyrė beveik 450 tūkstančių litų. Jau 1935 m. projektas buvo baigtas, pradėti statybos darbai, juos prižiūrėjo inž. J. Dačinskas. Tais metais pašventinti naujos mokyklos pamatai. Jau 1937 m. sausio mėnesį kėdainiečiai įsikėlė į vieną moderniausių tarpukario mokyklų.

Feliksas Bilinskis, apie 1980 m.

Kaip knygoje „Kėdainių gimnazijos istorija“ teigia jos autorė menotyrininkė Valentina Vaitkevičienė, trijų aukštų raudonų čerpių šlaitiniu stogu pastatas stovėjo netoli miesto parko, išradingai pritaikytas mokyklos reikmėms. Pirmajame aukšte suprojektuotos 4 erdvios klasės,  gamtos ir geologijos disciplinoms skirti kabinetai. Dominavo ritmiškas masyvių langų išdėstymas, kad į statinį patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Pirmajame aukšte suprojektuota valgykla, rūbinė, sporto salė su dušais, antrajame – raštinė, direktoriaus kabinetas, mokytojų kambarys, klasės bei erdvi aktų salė. Visas trečiasis aukštas paskirtas klasėms. Vidaus erdvės buvo išklotos parketu kokybiškos medinės grindys ir tinkuotos bei išdažytos sienos...

Architektas Feliksas Bielinskis

Feliksas Bielinskis gimė 1904 m. vasario 18 d. Vynupėje, Piniavos valsčiuje (dabar – Panevėžio rajonas), inžinierius, architektas, kraštotyrininkas. Baigė Panevėžio gimnaziją ir Lietuvos universiteto Technikos fakultetą. Studijuodamas Kauno universitete, dirbo techniku su žymiausiais to meto architektais – Mykolu Songaila ir Vladimiru Dubeneckiu. Architektūrinę veiklą pradėjo dar studijuodamas. 1928 metais dirbo praktikantu Klaipėdos uoste, atvyko į Kauną ir 1929–1931 m. dirbo techniku mieto statybose, savarankiškai paruošė projektus ir įgyvendino Panevėžio apskrities Uliūnų ir Geležių bažnyčių rekonstrukcijas. Raudondvario vaikų prieglaudos remonto darbams, o 1932–1934 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo pagal specialybę projektuodamas karinius ir civilinius statinius. 1934–1938 m. dirbo statybos ir kelių inžinieriumi, vadovavo Žemaičių plento statybai. 1938–1940 metais ėjo Kauno m. savivaldybės architekto ir projektavimo dalies vedėjo pareigas.

Tarpukariu F. Bielinskis buvo geriausias lietuviškų mokyklų projektuotojas. Iki 1940 m. suprojektavo jų apie 20. Pagal jo projektus buvo pastatyta ne tik Kėdainių gimnazija, bet ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazija (1938 m.), mokyklos, iškilusios Kaune, Palangoje, Šiauliuose, Šventojoje, Šilutėje, Vievyje... F. Bielinskis paruošė sparčiai statytų Lietuvoje pradžios mokyklų tipinius projektus.

Jis aktyviai dalyvavo visoje Lietuvoje rengiamuose projektavimo konkursuose, laimėjo pirmąsias premijas dar šešiuose konkursuose Tauragėje, Kaune, Panevėžyje, taip pat lietuviškos sodybos projektavimo konkursą. Dalyvavo tarptautiniame universiteto klinikų projektavimo konkurse, pelnė trečiąją premiją (1937 metais). Pagal F. Bielinskio projektą klinikų komplekse buvo pastatytas Patologinio anatomikumo pastatas.

1937 m. tada jau žinomas architektas Feliksas Bielinskis vedė iš neturtingos dzūkų šeimos kilusią Mariją Narkevičiūtę (g. 1912 m.) Baigusi Alytaus gimnaziją, ji nutarė studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Kai 1931 m. Marija pradėjo studijas, universitete dėstė daug įžymybių kultūros žmonių: Juozas Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Mykolas Biržiška, Antanas Salys, Levas Karsavinas... Ji po daugelio metų liudijo, kad jos vyras buvo gerai pažįstamas su S. Čiurlionienės dukters Danutės Zubovienės šeima, tad Bielinskiai vasarodavo su Zubovais kunigų pamėgtame Kretkampyje, netoli Vilkijos, nuomojamuose kambariuose.

Marija Bielinskienė prisiminė, kad vyras dar Nepriklausomos Lietuvos metais jai daug pasakodavo apie savo architektūrinius darbus, didžiavosi jais, tačiau teigė, kad labiausiai didžiavosi suprojektuotais Kėdainių gimnazijos rūmais. Važiuodamas pro šalį, visada sustodavo prie jos, bendraudavo su mokytojais ir gimnazistais. Ir labai pergyveno dėl šio nuostabaus savo kūrinio baigties...

Kėdainių gimnazijos istoriją aprašiusios V. Vaitkevičienės teigimu, 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, gimnazijos vadovybė gavo įsakymą apleisti mokyklos patalpas per 48 valandas, nes modernų pastatą vokiečiai ketino panaudoti kaip karo lauko ligoninę. 

Kėdainių gimnazijos pastatas XX a. 4 dešimtmetyje./Antano Naruševičiaus nuotr.

„Pastatas buvo nudažytas didžiuliais margais lopais ir aptrauktas milžinišku tinklu, langai užklijuoti popierinėmis juostomis. Ant stogo suplevėsavo vėliava su juoda svastika...“. 1944 m. liepos 30-ąją vokiečiams pralaimint karą ir besitraukiant iš Kėdainių, jie susprogdino geležinkelio stotį, tiltus, dvaro rūmus ir pastatų: apskrities ligoninę, valstybės banko Kėdainių filialą, kooperatyvą „Dirva“... Ir gimnazijos pastatas buvo visiškai subombarduotas.

1944–1946 m. Feliksas Bielinskis dirbo Kauno miesto vyriausiuoju architektu, Antrojo pasaulinio karo metais – Statybos valdyboje Trobesių projektavimo skyriaus vedėju. Ikikarinėje Lietuvoje dalyvavo konkursuose statiniams projektuoti, septynis iš jų laimėjo. 1944–1950 metais dėstė Kauno valstybiniame universitete, 1951–1963 metais – Kauno politechnikos institute. Buvo docentas (nuo 1948 metų), menotyros mokslų kandidatas (nuo 1954 metų). 1963–1980 m. dirbo Statybos ir architektūros institute. Tapo Lietuvos SSR nusipelniusiu architektu (1974 metais). Rašė straipsnius apie liaudies architektūrą, parengė knygas ir albumus „Lietuvių liaudies architektūra“, rašė ir leido knygas.

1964 metais Kaune, Vaižganto g. 37 Bielinskai pasistatė namą, prie kurio dabar yra atminimo lenta. Joje skelbiama, kad čia 1964–1986 metais jis gyveno ir kūrė architektas...

Feliksas Bielinskis mirė 1986 m. vasario 13 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Autorius: Stanislovas ABROMAVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama