Ryžtingi gyvenimo posūkiai – iš meilės gyvenimui ir vaikams

Daugiau, nei svajojo

Ernesta už Dariaus Budrio ištekėjo prieš keturiolika metų. Tai tapo jos, kaip žmonos, mamos, visuomenės narės, apskritai moters, susikurto gyvenimo modelio užuomazga. Jį tarsi medį augino, brandino tam tikros gyvenimo aplinkybės, labiausiai – kiekvienas susilauktas vaikas, jų ir pačios Ernestos polinkiai, visos šeimos poreikiai.

Įdomu, kad ištekėjusi Ernesta dar nebuvo susikūrusi gyvenimo modelio, tačiau jo kryptis buvo užkoduota vaikų varduose. Poros pirmagimė Eimilė – dvylikos, sūnus Dojus – septynerių, pagrandukė Gretė – ketverių metų.

„Visada maniau, kad turėsiu du vaikus: berniuką ir mergaitę. Tačiau, gimus trečiam – Gretei, mūsų šeima pajuto pilnatvę“, – pasakoja Ernesta.

Paaiškina, ką reiškia pirmųjų dviejų vaikų vardai: „Vardas Eimilė kilęs nuo žodžių „eiti“ ir „mylėti“. Atėjau į pasaulį mylėti ir būti mylima. Vardas Dojus – nuo žodžio „duotas“.

Priduria, kad, gimus Dojui, įvyko posūkis šeimos gyvenime – jiems buvo duotas ūkis.

Pašnekovė dar kartą nusistebi: „Jei prieš dešimt metų būtų kas nors pasakęs, kad būsiu trijų vaikų mama ir ūkininkė, turėsiu tiek daug erdvės kūrybai, tuo nepatikėjusi atkirsčiau: „Ką čia paistai?!“

Ką dedame ant stalo?

„Eimilei ir Dojui vardus išrinkome, kai jų laukėmės. Antra dukra gimė dviem savaitėmis anksčiau, kai dar neturėjome vardo varianto. Ligoninėje matuojame dukrytei vardus – nė vienas netinka. Kadangi ji gimė dieną prieš savo amžinatilsį senelio Gražvido gimtadienį, pagalvojome, kad vardas galėtų prasidėti raide G. Internete aptiktas vardas Gretė naujagimei tiko“, – pasakoja Ernesta, pagal išsilavinimą vadybininkė magistrė, ir šokteli į dar tolimesnę praeitį, kai su vyru turėjo tik Eimilę.

„Ūgtelėjus Eimilei, grįžau į darbą biure. Vieną 2016 m. dieną važiavau pro Išlaužą Prienų rajone. Dėmesį patraukė prie kelio veikęs ūkininkų turgelis. Stabtelėjau. Braškėmis prekiaujančios moters paklausiau: „Ar šviežios, galiu duoti mažam vaikui?“ Ji atsakė: „Taip, galite drąsiai duoti.“ Kol su iš darželio paimta Eimile grįžau namo, uogos ištižo. Kartu ištižo ir mano tikėjimas tuo, kas sakoma. Apėmė vidinis skausmas, abejonė: „Ar visada galima pasitikėti žmonėmis ir tuo, ką dedame ant stalo? – mena pašnekovė. – Ši žaizda paskatino mane ir vyrą patiems užsiauginti uogų, daržovių. Užsiauginę dalijomės su giminaičiais, draugais.“

Sutuoktiniai, paakinti sėkmės auginant ne vien jų šeimą džiuginančias gėrybes, sumanė šią veiklą išplėsti – tapti oficialiais ūkininkais ir aprūpinti kokybiška produkcija daugiau žmonių. Ernestą link tokio pasirinkimo ginė ir jos, tuomet tik vieno vaiko mamos, darbo patirtis.

Svarbiau – šeima

„Reikėtų susidėlioti prioritetus“, – pašnekovė kartoja žodžius, kuriuos ji anuomet išgirdo darbe iš savo vadovės, kai, susirgus dukrai, pasiėmė nedarbingumo pažymą.

„Turėdamas vaikų, esi nepatogus darbdaviui, nes jie serga. Suvokiau, kad nėra didesnio prioriteto, nei užauginti vaiką. Negalėsiu būti ir gera mama, ir gera darbuotoja. Renkiesi tai, kas tau svarbiau vertybine prasme: darbą arba šeimą“, – kodėl paliko darbą, aiškina Ernesta.

Ji, nesutikdama su požiūriu į motinystę kaip į auką: kad vaikų turinti moteris turi aukotis, stengdamasi būti ir gera mama, ir gera darbuotoja, ieškojo gyvenimo modelio, netemdančio nei jos, nei visų šeimos narių laimės.

„Moteris, nebūdama laiminga, nė savo vaiko nepadarys laimingo. Ieškojau gyvenimo modelio, suteikiančio galimybę daryti, kas man svarbu: dalyvauti vaikų gyvenime, atliepti jų poreikius ir realizuoti save. Kadangi man netiko gyvenimo būdas pavadinimu šeima ir darbas nuo 8 iki 17 val., susikūriau tai, ką susikūriau“, – neslėpdama pasididžiavimo, link temos „Meilės ūkis“ – to, kas vainikavo gyvenimo modelio paieškas, artėja pašnekovė.

Kodėl maži vaikai žaidžia mamą, tėtį? Mato, kas vyksta šeimoje, ir iš jos modelio sprendžia, kas gyvenime teisinga, priimtina.

Ūkį „atnešė“ sūnus

„Meilės ūkis“ nuo 2019 m. veikia Ernestos ir Dariaus žemėje Raseinių rajone – toje pačioje, kurioje juodu pradėjo auginti uogas, daržoves savo šeimai, kai ištižo Išlauže pirktos braškės. Ūkio dydis – 5 ha. Jame auginami moliūgai, arbūzai, lazdynų riešutai, sausmedžiai, medlievos ir braškės.

Ernesta nesiskundžia klientų stygiumi. Ūkio produkcija parduodama turguje, užsisakius internetu – pristatoma į namus. Braškės, medlievų ir sausmedžių uogos išgraibstomos šviežios arba perdirbtos: liofilizuotos (džiovintos šalčiu), paverstos tyre, sultimis, uogiene. Klientai pamėgę ir „Meilės ūkio“ logotipu paženklintas dovanų dėželes, kuriose – rinkinys ūkio gėrybių, pavyzdžiui, riešutai ir stiklainėliai su sausmedžių tyre, uogiene, sultimis.

Pasak pašnekovės, klientai nusiperka šviežių uogų, skintų ne anksčiau nei prieš pusę dienos. Nė vienas nesiskundė, kad įsigijo „Meilės ūkio“ uogų, o jos ištižo, nes buvo seniai skintos. Atvirkščiai – pirkėjai tvirtina jaučiantys, kad ūkio produkcija užauginta su meile ir atsakingai. „Valgydamas jūsų uogas jaučiu meilę“, – sakė ne vienas.

Gamtai susiruošus poilsiauti, E. ir D. Budrių namų Aleksote kieme pradeda veikti „Meilės ūkio“ moliūgų kiemelis Kaune – parduotuvėlė, išpuošta šiomis gėrybėmis. Pasak Ernestos, žmonės moliūgus dažniausiai perka aplinkai puošti ir Šiurpnakčio dekoracijoms.

Pavadinimą sugalvojo dukra

Sutuoktiniai įkūrė „Meilės ūkį“, pasinaudoję finansine ES ir Lietuvos valstybės parama. „Paraišką jai gauti rašėme gimus Dojui. Kad ją gavome, sužinojome, per pirmąjį Dojaus gimtadienį. Dojus atnešė į šeimą ūkį, – šypsosi Ernesta. – Sodinukus pirkome ir sodinome 2020 m. pavasarį, kai buvo susiaurėjusi gyvenimo geografija, – per COVID-19 pandemiją. Vasarą atlaisvinus suvaržymus, galėjome derlių parduoti.“

Ūkio pavadinimą ir kryptį įvardijo dukra. „Kai Eimilei pasakojome, kokį ketiname kurti ūkį, ji, tuomet beveik penkerių, atidžiai klausėsi, tada, sunėrusi rankas ant krūtinės, storu, tarsi ne savo balsu, tarė: „Ė, mama, tėti, taigi „Meilės ūkiu“ turi vadintis. Iš meilės – ne dėl pinigų mes čia viską darysime!“ Gvildenant šią jos mintį, gimė ir ūkio šūkis: „Iš meilės žemei, su meile žmogui!“ – šeimos istorija dalijasi Ernesta. – Aš ir vyras, abu kauniečiai, menantys vaikystę pas senelius kaime su šienais, bulviakasiu, gyvuliais, turėjome drąsos „Meilės ūkį“ įkurti. Tėvai atkalbinėjo: „Ką darote?! Vargsite!“ Spėjome, kad su ūkiu gali nepasisekti, vis dėlto ryžomės rizikuoti. Svarstėme: „Nieko neprarasime. Jei nepavyks, turėsime patirties.“

Pasak Ernestos, neturime teisės leisti savo baimėms imti viršų – nevalia neiti ten, kur veda gyvenimas. Būtina eiti apsiginklavus drąsa!

Kelias, kuriuo einu, nelengvas. Tačiau patys sprendžiame, kaip gyventi: lengvai ar pagal savo vertybes. Man vertybė – šeima.

Vasarą visi – ūkyje

„Meilės ūkis“ – draugiškos šeimos gyvenimo modelis, leidžiantis man auginti vaikus, neskriaudžiant savęs, – pabrėžia moteris. – Man reikia veiklos, padedančios kurti prasmę. Neužtenka vien auginti vaikus. Mano galva ir rankos dirba nuolat. Ką susikursi, tą turėsi.“

Pašnekovė atskleidžia dar vieną „Meilės ūkio“ prasmę: „Svarbu, kad vaikai matytų gyvenimo modelį, kurio jiems linkiu, kad užaugę drąsiai kurtųsi gyvenimą tokį, kokio jie nori. Kad suprastų, jog patys yra savo gyvenimo šeimininkai, – jis nepriklauso nuo vyro, žmonos, draugo. Galbūt jie šiandien kurs vienokiu, rytoj – kitokiu noru grįstą gyvenimą.“

Miestiečiai Ernesta ir Darius, prieš tapdami ūkininkais, mokėsi jais būti. Ūkininkavimo žinių sėmėsi kursuose, spaudoje, internete, lankydamiesi ūkiuose.

„Man patinka mokytis. Pernai kursuose išgirdusi, kad smulkusis verslas gimsta iš skausmo, susiejau praeitį su dabartimi. Juk mano nusivylimas pirktomis braškėmis ir samdomame darbe išgirsti žodžiai apie prioritetus virto „Meilės ūkiu“, – mintija pašnekovė.

Vasarą visa didelė šeima – Ernesta su vyru ir vaikais, jų seneliais, tetomis, dėdėmis, pusseserėmis – daug laiko praleidžia sodyboje, kur ir „Meilės ūkis“. Vieni gamina valgį, saugo vaikus, kiti sodina, ravi, renka derlių ar jį parduoda turguje, veža klientams ir pan. Nedidelė vienas kitą mylinčių, vieni iš kitų besimokančių ir daug ko įdomaus sužinančių žmonių bendruomenė. Gyvenimo mokykla.

Įveikia visus darbus

Vasarai baigiantis, E. ir D. Budriai su vaikais grįžta į miestą. Darius, vykdamas į darbą, nuveža Eimilę ir Dojų į mokyklą. Ernesta, nuvedusi Gretę į darželį, panyra į su „Meilės ūkiu“ susijusius rūpesčius.

„Dabarties žemės ūkis labai įdomus. Darbas jame kitoks nei senovėje. Kadangi jame daug verslo, vadybos elementų, tenka daug dirbti galva – ne vien rankomis. Pavyzdžiui, rašant projektą paramai gauti ar sprendžiant, ką auginti miestui, kad pavyktų realizuoti, reikia daug skaičiuoti“, – Ernesta apibūdina kai kuriuos savo, kaip ūkininkės, darbus namuose Kaune prie kompiuterio ir telefonu.

Kol vaikai mokykloje, darželyje, ji dar ir su buities darbais dorojasi. Vaikams grįžus ir pasisotinus, prasideda dar kita moters veikla.

„Vaikus vežioju visur: į užsiėmimus, pasirodymus ir iš jų, susitikimus su draugais, šventes, pas gydytojus“, – vardija trijų vaikų mama.

Eimilė ir Dojus mokosi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Ten, be bendrojo lavinimo dalykų, dukra mokosi groti smuiku, sūnus – kol kas dūdele, vėliau rinksis sudėtingesnį pučiamąjį instrumentą.

Eimilė šoka linijinių šokių kolektyve „Vėtra“, lanko anglų kalbos būrelį, Dojus – berniukų chorą „Varpelis“, karatė sporto klubą, Gretė – privačias smuiko pamokas.

Kai vaikai buvo mažesni, jų mamai – nors persiplėšk. Vieną vaiką vežk ugdyti į vieną miesto galą, antrą – į kitą, grįžus į tą patį tašką – dar kitur.

Miestas palankus ugdyti

Dabar, pasak Ernestos, lengviau, nes vaikai savarankiški – vyresnieji daug kur patys nuvyksta. Vis dėlto netrūksta su jais susijusių vadybos iššūkių.

Kartą Eimilė ir Dojus koncertavo beveik tuo pačiu metu, kiekvienas – skirtingose miesto dalyse. Prieš tai dukra įspėjo mamą: „Pabandyk neateiti!“, o „Varpelyje“ choristai, tarp jų Dojus, taip pat koncerte laukė tėvelių. Panašiu laiku reikėjo iš darželio paimti Gretę. Kaip Ernestai atsidurti tuo pat metu trijose vietose, kai vyras darbe?

Pasak moters, vaikams svarbu, kad tėvai juos, koncertuojančius, matytų. Scenoje kelia galveles – ieško jų.

Panašių keblių situacijų daugiavaikei mamai nestinga. „Džiaugiuosi, kad, galėdama laisviau dėliotis savo darbus, randu, kaip įveikti šiuos iššūkius. Man įdomu sudėlioti procesus taip, kad jie veiktų“, – teigia ji. Kad vaikai pasirodymuose matytų mylimus artimus žmones, Ernesta paprašo jų senelių pagalbos.

„Vis paknopstomis, nes daug norime – kad vaikai lankytų užsiėmimus, kurie juos ugdo, turtina. Noriu dalyvauti jų gyvenime, o ne tik savaitgalį juos matyti, su jais bendrauti. Vaikams irgi smagu, kai tėvai dalyvauja jų gyvenime. Vykdant šiuos norus, reikia daug savęs atiduoti. Tačiau džiugina rezultatas“, – tvirtina Ernesta.

„Galbūt esu kelyje į visišką svajonės išsipildymą. Sudėtinga gyventi tarp miesto ir kaimo. Mano širdis – kaime, tačiau dėl vaikų didžiąją metų dalį gyvename mieste. Kaime – mano darbas. Jam mielai skirčiau penkias dienas per savaitę ten būdama. Ritmas, kuriuo dabar gyvenu, labai palankus auginti ir ugdyti vaikus“, – paklausta, ar neketina su šeima gyventi vien kaime, neabejoja Ernesta. Apgailestauja, kad šalies regionų vaikai stokoja ugdomųjų veiklų. Tad neretai draugauja su ekranais, o šie naikina neuronų jungtis, prasčiau vystosi smegenys, sutrinka dėmesio koncentracija, prastėja atmintis.

Formuoja aplinka

E. ir D. Budrių šeimoje muzikavimo tradiciją pradėjo jų Eimilė. Pati. Niekieno neskatinama, juolab neverčiama.

„Man ir vyrui įdomi kultūrinė veikla. Į muziejus, parodas, kitus kultūrinius renginius vedamės vaikus – norime jiems parodyti pasaulio įvairovę. Kai filharmonijoje vykdytoje edukacijoje leido dalyviams prisiliesti prie įvairių instrumentų, Eimilė panoro išgirsti, kaip grojama smuiku, – pasakoja Ernesta. – Vėliau, kai užsienyje viešėjome pas giminaičius, neatitraukė akių nuo smuiko, bandė groti. Kai grįžome, išūžė galvą nuolat zirzdama: „Noriu groti smuiku!“ Radusi smuiko mokytoją, dukrą nuvedžiau į jos pamoką. Maniau, nueis kartą ir daugiau nenorės. Tačiau ji dėmesingai stebėjo pamoką. Mokytoja patarė jai mokytis muzikos mokykloje. Tačiau Eimilė, įveikusi didelį konkursą į gamtos ir ekologijos krypties gimnaziją, jau buvo priešmokyklinės klasės sąraše. Tarėmės su vyru, ką daryti: jei paklausysime mokytojos patarimo, nieko bendro neturėdami su muzika, negalėsime Eimilei padėti. Tačiau jautėme, kad tai dukros kelias, kurį privalu išbandyti, tad ryžomės drąsiam gyvenimo posūkiui.“

E. ir D. Budriai leido mažametei Eimilei žengti keliu, kuris ją sudomino labiau atsivėrus pasauliui, tiksliau, kai tėvai jį pravėrė.

„Aplinka formuoja žmogų. Mes, tėvai, neturime trukdyti, – šią situaciją apibendrina Ernesta ir kitu pavyzdžiu iš šeimos gyvenimo pastiprina mintį: – Eimilė, namie grieždama smuiku, užkrėtė brolį ir sesę. Dojus, būdamas ketverių, nusprendė, kad lankys tą pačią gimnaziją kaip Eimilė. „Varpelio“ chorą jis lanko nuo penkerių. Gretė smuikuoti užsigeidė, nes girdėjo sesę tai darant, nuo gimimo lydėjo į koncertus, vasaros stovyklas.“

Laimingiausi – kelionėse

Pasak Ernestos, nepigu auginti tris vaikus kuo visapusiškiau juos ugdant. Daug kainuoja maistas, įprasta ir koncertinė apranga, instrumentai, vaikų vežiojimas į užsiėmimus.

„Vyras uždirba stabiliam šeimos gyvenimui: maistui, drabužiams, mokesčiams. Pajamos iš „Meilės ūkio“ skirtos sumokėti už vaikų būrelius, koncertus, instrumentus, mūsų visų keliones, meistriškumo kursus, pramogas, – atskleidžia Ernesta. – Kodėl svarbu ugdyti vaikus? Todėl, kad jie atrastų, kas jiems įdomu ir geriausia bus ateityje.“

Šeima svečiose šalyse mėgsta lankytis vietos ūkiuose. „Įdomu juose pasisemti idėjų, paragauti užaugintų ar pagamintų gėrybių. Kada vaikai būna laimingiausi? – vėl klausia Ernesta ir atsako: – Kelionėse. Tada mama ir tėtis būna tik su vaikais, dėl jų, be lėkimo, skubos.“

Per praėjusias mokinių žiemos atostogas šeima lankėsi Indijoje. Vaikai, grįžę namo, mėgaudamiesi gėrė vandenį iš čiaupo. Pasak Ernestos, ten iš čiaupų vandens neįmanoma gerti, ne ką geresnis parduotuvėse parduodamas vanduo buteliuose. Ir dėl kai kurių kitų Indijoje patirtų įspūdžių vaikai pradėjo labiau vertinti gimtąją šalį.

Dėl šios kelionės vaikai pirmą kartą nešventė Kūčių ir Kalėdų su seneliais, kitais artimais giminaičiais. Dėl to liūdėjo. Eimilė prašė tėvų daugiau nerengti kelionių per šias šventes. Pažadėjo net valgyti močiutės paruoštą silkę.

Turi rūpestingą „kaimą“

„Kelias, kuriuo einu, nelengvas. Tačiau patys sprendžiame, kaip gyventi: lengvai ar pagal savo vertybes. Man vertybė – šeima. Juk ji yra visuomenės pamatas. Vaikas gimsta ne iš kažin ko, o iš moters ir vyro partnerystės. Pirmasis vaiko septynmetis yra kertinis vystantis žmogui. Kodėl maži vaikai žaidžia mamą, tėtį? Mato, kas vyksta šeimoje, ir iš jos modelio sprendžia, kas gyvenime teisinga, priimtina“, – svarsto Ernesta.

Jos nuomone, dabar, kaip ir seniau, auginti vaikus turėtų visas kaimas – ne tik jų tėvai ar globėjai.

Pašnekovė džiaugiasi savo kaimu – bendruomene, kuri neabejinga jos vaikams, padeda juos penėti tiesiogine ir perkeltine prasme.

Sako, kad šio kaimo nariai – ne tik jos ir vyro artimieji. Teigia esanti dėkinga vaikų pedagogams. Dažnas ugdo pagal Japonijos filosofo, pedagogo, smuikininko Shinichi Suzuki metodiką – su meile, atsižvelgdami į jų galimybes, individualias savybes. Kai Eimilė susilaužė ranką, Gretės auklėja pasidomėjo, kaip mergaitė sveiksta. Šeimą supa daug rūpestingų žmonių. Moteris visus vadina kaimo, kuriam rūpi jos vaikai, dalimi.

„Žmonėms reikia draugauti, vieniems kitus mylėti, padrąsinti, įkvėpti. Tėvai mus augino sudėtingomis sąlygomis. Mums auginti vaikus lengviau nei jiems“, – pastebi Ernesta ir linki žmonėms burtis į kaimus, t. y. bendruomenes. Juk vaikui užauginti reikia viso kaimo, byloja liaudies išmintis.

Vyro parama

Kitų žmonių vaikų svetimais nelaikė nei dzūkė Marija Bižytė, nei jos našlaitę dukrą – būsimą Dariaus mamą – įsivaikinę kauniečiai. M. Bižytė žuvo Kazachstane, Rudno mieste, išstumdama dvi mažametes mergaites iš link jų priartėjusio sunkvežimio ratų. Ten ji laikoma didvyre.

Ernestą, pasak pačios, atsakomybės ir pasirūpinti kitais žmonėmis išmokė tėvai. „Kartą klasės draugė prasitarė, kad, grįžusi namo, prašys močiutės išvirti sriubos. Nutylėjau, kad tuomet močiutei keisiu sauskelnes, išvirsiu sriubos. Kartą, kolegų paklausta, ar su jais pasibūsiu po darbo, atsakiau: „Turiu prižiūrėti močiutę.“ Jie atkirto: „Galėjai sugalvoti realistiškesnį atsakymą“, – mena pašnekovė.

Gėrisi vyru: „Darius panašus į karalių – tyliai, ramiai laiko mūsų namų stogą: stengiasi, kad jaustumėmės saugūs, aprūpinti. Nešnekus. Prabilęs stebina išmintimi, žiniomis.“ Jis – ekonomikos magistras, dirba finansų srityje.

Pašnekovė tikina, kad daugiavaikės šeimos – populiarios ją supančioje aplinkoje. Tai ir bičiulių moterų grupelė. „Kas geriau nei moteris supranta moterį?“ – vieną iš priežasčių, kodėl smagu su jomis susitikti, mini ji.

Esą smagu ir pildyti savo svajonę išmokti čiuožti pačiūžomis. „Nebijau čiuožykloje atrodyti kaip karvė, – juokiasi pašnekovė. – Gyvenimas labai įdomus. Trumpam ateiname į pasaulį, o galime tiek daug patirti, sužinoti. Tik spėk viską semti!“

Autorius: Jolanta Kažemėkaitytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama