Užmirštieji skalviai: Dauglaukis ir Barzūnai

Kas ta Nemuno žemupio kultūra?

Mokslininkai, remdamiesi laidojimo papročiais, išskiria I–V a. gyvavusią Nemuno žemupio kultūrą. Jos žmonės kapinynus įrengdavo vaizdingose kalvose, netoli gyvenviečių. Kapo konstrukcija nesudėtinga – paprasta duobė, kurios kampuose kartais padėdavo akmenų. Manoma, kad tai – amžinojo namo simbolis. Laidojimo apeigų metų iš laužo atnešdavo žarijų ir jomis išpildavo pagrindą. Tai turėjo apvalyti amžinojo poilsio vietą. Jau II a. Dauglaukio gyventojai mirusius laidojo karstuose. Juos darydavo iš perskelto didelio medžio liemens. Išdegindavo šerdį, o galus uždarydavo dailiai priderinta lenta. Vidų dėl gero kvapo išklodavo ajerais, įklodavo maršką. Mirusius laidojo su drabužiais ir daiktais. Kapinyno papėdėje padėdavo molinį aukų indą su vaišėmis mirusiojo vėlei. Prie laužų rinkdavosi artimieji, o po vaišių indą sudaužydavo.

Nemuno žemupio gyventojai buvo nagingi amatininkai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Randama dalgių, daug kirvių, peilių. Dėkinga geografinė padėtis nemažą dalį gyventojų pavertė prekeiviais. Jūra ir Nemunas su visais jų intakais surišo gintaro pilnus prūsų kraštus su šiauriau ir ryčiau gyvenusiais kitais aisčiais. Prekybą su Romos pasauliu liudija laikmečio kapinynuose randami emalės ir stiklo karoliai, vėriniai. Gana gausiai krašte aptinkama Romos monetų. Apie prekybos kelią liudija ir netiesioginiai šaltiniai – ginklų gausa vyrų kapuose. Prekybininkų vilkstines turėjo saugoti ginkluota palyda. Nemuno žemupio kariai anksti perėmė naują kario aprangos detalę – perpetę. Dėl prekybinių ryšių gyventojams užteko žaliavos papuošalų gamybai. Vietos juvelyrai buvo pasiekę aukštą meistrystės lygį.[1] Archeologinė medžiaga akivaizdžiai rodo jau vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu buvus aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Asmenis, turėjusius aukščiausią socialinį statusą, tarp kitų prestižinių įkapių rodo žiedai. Vėlyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu turtą ir galią pažįstame per išaugusią sidabro, nusinešamo į kapus, kiekį ir didėjantį vyrų kapų su žirgais skaičių. Pabrėžiama ginklo galia. Archeologinė medžiaga rodo kalaviją buvus ne tik ginklą, bet ir socialinio statuso žymenį.[2] Nežinome, ar Nemuno žemupio kultūros žmonės jau vadino save skalviais, tačiau istorinius kryžiuočių antpuolių laikus pasiekę jų palikuonys vadinosi būtent taip.

Vienas labiausiai skalvių protėvius išskiriančių bruožų, kuriuos galime atsekti, yra gerai ginkluotų vyrų kapai su žirgais. Jų kapuose gausu aukštą socialinį statusą rodančių įkapių: sidabrinių papuošalų, importinių ginklų ir ginkluotės elementų. Tautų kraustymosi laikotarpiu Nemuno žemupyje tokių žmonių kapų su žirgais rasta 9 kapinynuose (straipsnyje aprašyti Barzūnai, Greižėnai, Kreivėnai, Vidgiriai bei neaprašyti Linkūnai, Smalininkai, Šereitlaukis, Viešvilė II, Rubokai). Iš viso žinomi 36 tokie nedeginti vyrų kapai. Dažniausiai, kaip ir romėniškuoju laikotarpiu, Vakarų Lietuvoje laidotos simbolinės specialiai atrinktos žirgų dalys: galva, kojos. Sprendžiant iš išsidėstymo, galbūt šios dalys laidotos kartu su nudirta arklio oda. Čia neaprašytuose Šereitlaukio, Smalininkų bei galbūt Kreivėnų (kapas suardytas) kapinynuose rasta palaidojimų su visu arkliu. Vidgirių kapinyne keliuose vyrų kapuose rasta po dvi žirgų galvas. Apskritai, daugiausia žmonių kapų su žirgais rasta Vidgirių kapinyne – net 13.

Šią kultūrą reprezentuoja ne tik Dauglaukio kapinynas, kurio radiniai priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, bet ir Greižėnų, Kreivėnų, Barzūnų, Vidgirių kapinynai, kurių radiniai atsidūrė Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dalį radinių iš Vidgirių kapinyno turi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Spėjamos Oplankio senovės gyvenvietės kuklūs radiniai eksponuojami Tauragės krašto muziejaus Archeologijos bokšte.

Skalviai – maža, bet įtakinga gentis

Ilgai buvo neaišku, ar Nemuno žemupio kultūros žmones galima laikyti skalvių protėviais. Tačiau, daugėjant duomenų iš archeologinių objektų, juos sukartografavus paaiškėjo, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros ir VI–IX a. skalvių genties ribos yra beveik tapačios, išskyrus šiaurinę dalį, kurioje palaipsniui senuosius gyventojus ėmė išstumti žemaičiai – būsimosios Karšuvos žemės gyventojai. Vėliau iki pat XIII a. užkariavimų Skalva susitraukė į gana mažą teritoriją, kuri užėmė pietines Tauragės bei Tilžės, Ragainės, Pagėgių, Viešvilės apylinkes. Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti 1231 m.[4] Skalvių paminklų išsidėstymas akivaizdžiai rodo, kad jų centrai išsidėstė panemuniais, didžiulė paminklų sankaupa Nemuno santakoje su Jūra, Šešupe. Kitaip tariant, nuo vėlyvojo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikų pabaigos ten gyvenusių žmonių gerovę užtikrino gerai ginkluoti žmonės, sugebėję kontroliuoti šią svarbią vandens ir žemės kelių sankryžą.

Radiniai turtinguose skalvių kapinynuose sako, kad jie buvo pasiekę gana aukštą išsivystymo ir gerovės lygį. Nemunas – senas prekybos kelias, kurį skalviai kontroliavo. IX–XI a. skalviai palaikė glaudžius santykius su vikingais. Vikingo kapas rastas Dauglaukyje. Būta kalbų, kad vikingų dirbinių rado kapų plėšikai Lauksargių apylinkėse, mokslui nežinomame kapinyne. X–XI a. viduryje skalvių kultūra klestėjo. Tačiau jau XII a. pirmojoje pusėje dėl pasikeitusių politinių veiksnių (skandinavai tampa vis labiau katalikiški) keitėsi ir ekonominiai veiksniai, prie kurių skalviai ir aplinkinės gentys prisitaikyti, atrodo, nesugebėjo. Archeologinėje medžiagoje matomas bendras jų kultūros nuosmukis, nebelaidota kai kuriuose kapinynuose.

Šaltiniuose minimos 4 svarbiausios skalvių pilys: Ragainė, Ramigė, Šereika ir Šešuvis. Pirmoji stovėjo Ragainėje, antroji, kaip spėjama, ant Rambyno. Šereikos pilis stūksojo ant Šereiklaukio piliakalnio, o Šešuvies pilis tikriausiai stovėjo Jūros ir Šešuvies santakoje arba netoli jos (Ližių apylinkės). Šaltiniuose neįvardijamas skalvių pilis mena piliakalniai: Būbliškė, Kulmenai, Vartūliškiai, Opstainys, Raudžiai, Skalvė, Aukštieji Eisuliai, Šiupiniai, Balgardai, o aptariamai teritorijai ypač svarbūs Greižėnų, Gilandžių, Kreivėnų piliakalniai. Iš vėlyvų skalvių paliktų kapinynų žinome Aukštvilkius, kuris beveik netirtas ir Kreivėnų kapinyną, tirtą geriau.

Jei ne vokiečių agresija, Skalva būtų natūraliai įsiliejusi į Lietuvos valstybę. Skalviai jau buvo pripažinę Mindaugo valdžią, tačiau XIII a. pab. jie nukariauti. Daug žmonių Vokiečių ordino išžudyta, paimta į nelaisvę, kiti perkelti į jau seniau nukariautas prūsų žemes. XIV a. dalis dar nenukariautų išvyko saugoti Lietuvos pietinių žemių, kiti papildė Lietuvos kariuomenę. Iš to laikmečio šaltinių sužinome nemažai skalvių vardų ir vietovių. Kilmingiems papirkti buvo skiriamos žemės, turtai. Sunyko skalvių kalba, kultūra, tačiau vietovardis dar plačiai naudotas ir XVII a.

Kad susidarytume geresnį žilos praeities vaizdą, pasitelksime netoli Tauragės tirtus kapinynus: Dauglaukio, Barzūnų, Kreivėnų ir Vidgirių, Greižėnų, Aukštvilkių bei spėjamą Oplankio senovės gyvenvietę.

Dauglaukio kapinynas

Apie šį kapinyną prirašyta daug ir įdomių straipsnių, leidinių, nufilmuota laidų, sukurta programų. Jis ypač nuodugniai ištirtas įvairiais atžvilgiais. Ir ne veltui, kadangi I–III a. kapinynas suteikė daug naujų žinių apie iki tol beveik nepažintą Nemuno žemupio kultūrą ir prekybą su romėnais. Radiniai pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Daug būtų galima plėstis, tačiau apsiribosiu trumpesniais kertiniais faktais. Labai rekomenduoju perskaityti vaizdžiai ir paprastai parašytą skyrių tyrėjo Eugenijaus Jovaišos knygoje Kapai ir žmonės (2020), kuriame kapinyno radiniai ir kaulai beskaitant atgyja to meto Europos politikos ir ekonomikos visumoje. Staiga imi suvokti, kad mūsų protėviai tais amžiais buvo aktyvūs Europos civilizacijos dalyviai.

Dauglaukio žmonės kapinyne sulaidoti tarp 70 ir 260 m. 40 palaidotųjų buvo eiliniai – beveik be įkapių. 33-ijų pasiturinčio sluoksnio atstovų įkapės gausesnės. Mažiausią visuomenės sluoksnį sudarė 11 turtingųjų, kurių kapuose rasti įspūdingiausi papuošalai. Bendruomenė namus statė Jūros slėnyje, tačiau toliau nuo upės, ant kalvelės, nes slėnis būdavo užliejamas pavasario potvynių metu. Akivaizdu, kad Jūros upė buvo svarbus kelias, bet naudoti ir žirgai. Įkapės rodo, kad tikrai bendrauta su už 7 km buvusia Barzūnų bendruomene. Vieni buvo žemdirbiai, kiti – prekeiviai. Dar kiti audė, verpė, medžiojo ir žvejojo. Mirusių nedegino, užkasdavo giliai žemėje, kapą ženklino mediniu stulpu. Kapai buvo kiek toliau nuo gyvenvietės.

Aktyvią prekybą liudija 12 rastų Romos monetų – sestercijų. Monetos su tuo metu valdžiusių imperatorių atvaizdais padeda lengvai datuoti kapus. Rasta daug Romos imperijos dirbtuvėse padarytų karolių iš emalio ir stiklo. Nors prekybos tinklą vadiname Gintaro keliu, prie upės gintaro neturėję pirkliai galėjo pasiūlyti ir kitų gėrybių: vergų, mėsos, grūdų, kailių, vaško ir kitko. Rasti karių kapai leidžia numanyti, kad į tolimas keliones iškeliavusius pirklius reikėjo saugoti nuo užpuolimo. Tokie patys kaip Dauglaukyje skydai rasti už šimtų kilometrų esančiose vietovėse. Moterų vėriniai iš importuotų emalės ir stiklo karolių suverti vietos meistrų.

Vyrų kapuose rasta kirvių, kovos peilių, iečių, skydų, arklų, kaplių, perpečių, geriamųjų ragų, šukų, žnyplių žaizdai užspausti arba plaukams pešioti ir kitų dirbinių. Prie vieno kario galvos rastas gintaro gabaliukas galbūt rodo, kad jis buvo sargybinis Gintaro kelyje. Tą patį galėjo reikšti ir prie diržo į maišelį įdėta moneta. Aisčiai garbino Šiaurinę žvaigždę ir, kaip nustatė E. Jovaiša, mirusiuosius laidojo ta kryptimi, kur tuo metu žvaigždė buvo danguje. Todėl kapai iš pradžių atrodo sulaidoti įvairiomis kryptimis, bet kaip. Aisčiai manė, kad mirtis yra kelias į pomirtinį gyvenimą. Anapilyje reikės visko, kaip ir šiame gyvenime.

Barzūnų kapinynas

Vilkyškių seniūnijoje, prie Oplankio, yra Barzūnų kapinynas. 1998–2001 m. jį tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Tik nedaug vėlyvesnis už Dauglaukio kapinyną, šis taip pat suteikė naujų žinių apie Nemuno žemupio kultūros žmones. Jis ten ištyrė net 52 kapus, o II–VII a. datuoti radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. Kaulai beveik neišliko, tačiau neabejojama, kad visi kapai griautiniai. Archeologus kapinynu domėtis paskatino apie 1995 m. Jūra baidarėmis plaukę turistai, kurie rado keletą papuošalų. Kapinynas nukentėjo ir nuo vagių bei žemdirbių. Laidojama buvo dideliame plote ir per laiką senus kapus užlaidojo naujesniais.

Išsiskyrė 2-asis vyro kapas, kuriame rasta lygiagrečių molio juostelių, iš dalies ribojančių mirusiojo kūno vietą gerokai didesnėje duobėje. O 18-ajame moters kape rasta lentinio karsto liekanų lygiu dugnu. Neretai ankstyvose II–III a. duobėse dažniau prie galvos padėta po akmenį, o ankstyvieji karstai buvo skobtiniai.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama