Plentų tiesimas aplink Tauragę (I dalis)

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/plentu-tiesimas-aplink-taurage/

Kartais iš piliečių, ideologizuojančių sovietmetį, tenka išgirsti: „Na bet kiek tada statė, kelių tiesė“ ir t.t. Nors galiu tik sutikti, kad statybų būta išties daug, tačiau viso to ištakos slypi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai besistiebianti nepriklausoma Lietuvos Respublika kūrė realius plėtros planus, įskaitant ir kelių tiesimą. Kai ką spėta įgyvendinti, kai kam sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Daugybė tų planų užbaigta ar įgyvendinta jau prie sovietų valdžios, nors pirminiai planai ir darbai parengti anksčiau. Žinoma, plėtros ištakos sąmoningai nutylėtos, nes „buržuazinė“ Lietuva, kaip sėkminga valstybė, sovietų ideologams buvo labai nepatogi. O dabar nuo pradžių.  

Atkūrusi valstybingumą ir jį įtvirtinusi 1918-ųjų Lietuva paveldėjo itin prastus kelius. Tiksliau būtų sakyti, sunkiai išvažiuojamus, vingiuotus, kalvotus vieškelius be dangos. Tokiais keliais buvo galima keliauti tik sausą vasarą arba užšalus, o kelionės trukdavo labai ilgai ir su dideliais iššūkiais. Rusijos imperijoje kelių tiesimui ir remontui skirta visai mažai dėmesio. Investicijos skirtos tik tiems keliams, kurie kaip svarbios prekybos arterijos jungė didžiausius, svarbiausius miestus su kitomis šalimis ir jos pačios uostais.  

Kelių tiesimo pradžia 

Tauragės ateitis buvo nulemta, kai Tilžės–Rygos plentas per ją nutiestas 1836–1844 m. Atkarpa, kertanti Tauragę, nutiesta anksčiausiai, jau 1836–1837 m., o vietiniai lietuviai ją vadino dabar jau primirštu žodžiu „šašiejus“, kuris rusų kalba ir reiškė plentą. „Šašiejus“ buvo tiesus, mažai kalvotas, sausas ir su gera tiems laikams plūkto žvyro danga. Iš abiejų pusių ėjo gilūs grioviai, apsodinti gluosniais. Bendras kelio plotis buvo 6 sieksniai (12,78 m). Kelio ilgis matuotas varstais (1,067 km). Statybos kainavo apie 6060 rublių už 1 km. Kas 7–10 varstų (valanda kelio) statytos pusstotės, kelio prižiūrėtojų pastatai, kas 15–22 varstus – diližanų stotys. Be kita ko, kelias buvo mokamas. Mokestį reikėjo susimokėti pakelės arklių pašto stotyse – „karaulkose“ (Tauragės, Pužų, Grinių, Kelmės ir t.t.). Ar mokestis sumokėtas, tikrindavo kelio užkardose – „stražarkose“. Prie pastatų stovėdavo ir mediniai ūkiniai statiniai. Prižiūrėtojams ir pravažiuojantiems kariams apsistoti buvo pastatyti pakelės nameliai – „kašarkos“. Net ir beveik visos „kašarkos“ turėjo frontonėlius, ant kurių buvo pritvirtinti Rusijos herbai. Vienas toks likęs Jakutiškės kaime.

Lietuviškame laikraštyje „Vienybė“ 1909 m. rašyta, kad „1910, 1911, 1912 m. reikės Rygos–Tauragės šašiejui akmenų už 192 tūkstančius rublių. Ir čionai tam tikrai, kad nuo mūsų laukų surinkti akmenis ir privežti juos prie šašiejaus, reikės, turbuti, žydo, kurs ir pelno didžiąją dalį sau pasiliks“.

1912 m. gegužę skelbta: „Jau nuo dviejų savaičių panaikinta bumai (buomai, – red.) ir mokesčiai ant  šašiejaus, einančio nuo Mintaujos (dab. Jelgava) per Šiaulius ir Tauragę į Prusus. Tauragiškiams šie bumai buvo kaip šašas ant nosies: be mokesčio už šašiejų negalėjo nei virbų vežimo parsivežti iš girios“.

Matyt, buvo poreikis žinią pakartoti rugpjūtį: „Ant plento tarp Rygos ir Tauragės panaikinta mokestį už važinėjimą plentu. Visur ant to plento uždaroma stotis ir naikinama t. y. šlokbaumus, prie kurių reikėdavo apsimokėti už važiavimą“.

Nors šis kelias labai pagerino vietinių žmonių susisiekimo galimybes, nulėmė tai, kad į Tauragę, Skaudvilę, Kelmę, Šiaulius, Joniškį, Jelgavą ėmė keltis daugybė pirklių, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo sujungti vieną didžiausių ir svarbiausių imperijos pramonės miestų – Rygą su artimiausiu tikru vakarų Europos didmiesčiu – Karaliaučiumi. Todėl, kai Lietuva atkūrė valstybę, šis plentas buvo izoliuotas nuo kitų kelių arba kitaip sakant tų kelių Žemaitijoje tiesiog nebuvo. Geriausiai padėtį iliustruoja tai, kad kitas itin svarbus imperinis Varšuvos–Sankt Peterburgo traktas per Marijampolę, Kauną, Jonavą, Ukmergę, Uteną, Zarasus, nutiestas keliais metais anksčiau, Lietuvos teritorijoje nebuvo sujungtas su anksčiau minėtu traktu. 

Patį pirmąjį automobilį tauragiškiai tikriausiai išvydo jau 1896 m. arba per kelerius vėlesnius metus. Prancūzų gamybos automobilius „Panhard Levassor 4CV“ įsigijo Rusijos susisiekimo ministerija plentams Ryga–Tauragė ir Sankt Peterburgas–Varšuva prižiūrėti. Visai tikėtina, kad pačioje XIX a. pabaigoje šis keistas išradimas retais atvejais jau užsukdavo į Tauragės pilį ar pašto stotį. Yra žinių, kad 1908 m. trims Kuršo gubernijos pirkliams leista atidaryti automobilių eismą nuo Mintaujos per Tauragę iki Prūsijos sienos prie Lauksargių kroviniams ir keleiviams vežti. Autobusai turėjo 4 cilindrų, 30 AG (22 kW) benzino variklius. Tais metais per Tauragę pralėkė ir lenktynių aplink pasaulį Niujorkas–Paryžius ekipažai. 

Tauragės tiltas 

Pirmasis tiltas Tauragėje per Jūrą pastatytas anksčiausiai 1836 m. tiesiant Rygos–Karaliaučiaus plentą, tiltas buvo medinis ir jį 1875 m. kovo 27 d. sugriovė ledonešis. 1880 m. gruodžio 12 d. iškilmingai atidarytas naujasis 74,5 metro ilgio, modernių metalinių sijų su granitinėmis atramomis tiltas, matomas retuose pirmuosiuose Tauragės atvirukuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. kovo 15 d. jis, Vokietijos kariuomenei iš miesto besitraukiant, susprogdintas. Vėliau šalia pastatytas laikinas medinis tiltas.   

1930 m. pradėtas statyti naujas metalinių konstrukcijų arkinis tiltas. Tais metais Lietuvoje minėtos Vytauto Didžiojo mirties metinės, buvo nešamas jo paveikslas. Rugsėjo 8 d. statomo tilto pamatai buvo pašventinti, o pats tiltas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Tiltas stovėjo iki 1941 m. birželio 22 d., kai skubiai atsitraukdama sovietų armija jį susprogdino, patirdama didelių nuostolių. Vokietijos kariai greitai pasistatė laikiną medinį tiltą, o šalia siauresnį tiltelį pėstininkams. Iš šios vietos išlikę nemažai vokiečių darytų nuotraukų. Po karo pastatytas kitas medinis tiltas. Apie 1950 m. užbaigtas gelžbetoninis sijinis tiltas, o rekonstruotas 1975, 2002 ir 2007–2008 m. 

Žemaičių plentas 

1918 m. pradžioje sudaryta Tauragės apskritis visą tarpukarį buvo valdoma centralizuotai, kaip dabar rajonas. Svarbų vaidmenį atliko valsčių viršaičiai. Toji apskritis neapėmė dabartinio Jurbarko rajono (išskyrus Eržvilko apylinkes), Pagėgių savivaldybės, šiaurinių Šilalės rajono pakraščių, tačiau apėmė didelius šiandieninio Šilutės rajono plotus: Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos, Vainuto apylinkes. Apskrityje, kaip ir likusioje Lietuvoje, stengtasi gerinti kelių būklę. Ūkininkai turėjo prievolę arčiausiai gyvenamų ruožų vietinės reikšmės vieškelius lyginti, šalinti nuvirtusius medžius ir prižiūrėti, kad keliai būtų išvažiuojami. Tokia prievole ūkininkai, žinoma, nesidžiaugė, tačiau paprastų kaimo vieškelių būklė tapo pastebimai geresnė. Tačiau lyginant su gretimai esančia Vokietijos Rytų Prūsija ir nuo jos atskirtu Klaipėdos kraštu, padėtis Lietuvoje buvo apverktina. Rytprūsiuose daugybė kelių buvo plūkto žvyro, o nemažai atkarpų grįsta tašytais akmenimis, apsodinta medžių alėjomis. Padėtis ėmė reikšmingai gerėti nuo ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės, kai Lietuva sutvirtėjo ir ėmė ekonomiškai vytis kitas valstybes. Žemaičių plentas buvo tik vienas iš naujų plentų, tačiau pats ilgiausias ir reikšmingiausias, statytas 1934–1939 m. ir sujungęs Kauną su Klaipėda bei daugybe kitų miestelių. 

Kryžkalnio kaimas įkurtas tik 1938 m., nutiesus Žemaičių plentą. Čia įrengta pirmoji ir vienintelė tarpukario Lietuvoje moderni dviaukštė sankryža su plačiais žiedais užvažiuoti ir nuvažiuoti. Šie žiedai šiais laikais perdaryti ir kai kurios jų atkarpos uždarytos arba išardytos, tačiau senasis viadukas vis dar stovi ir yra naudojamas bei gerai žinomas visų tauragiškių. Šiandien tai Raseinių rajono teritorija, tačiau visai čia pat – Tauragės rajono kampas. Pastatymo laikais tai buvo Tauragės apskritis, Skaudvilės valsčius, tad skaudviliškiai galėtų pagrįstai didžiuotis šiuo faktu. Nuo Kryžkalnio maždaug vienodai nutolę miestai Kelmė, Šilalė, Raseiniai ir Tauragė (apie 35 km). Jis yra beveik pusiaukelėje tarp Kauno ir Klaipėdos. Dienraštyje „Vakarai“ 1938 m. birželio 13 d. rašyta, kad statant šią modernią sankryžą reikėjo gerokai nukasti senojo plento, o ties tiltu supilti apie 5–6 metrų aukščio pylimus. Reikia paminėti, kad tais laikais beveik visi darbai buvo atliekami rankomis ir arkliais. Tiltas – gelžbetoninis, klotas plytelėmis. Sankryžą statė, kaip rašyta, žinomas plentų statytojas Stungevičius iš Tauragės. Viaduką statybos metu aplankė prezidentas. Tuo metu buvo pilamas betonas į kraštinės atramos klojinį. Prieš išvažiuojant linkėdamas, kad viadukas ilgai stovėtų, Antanas Smetona pagal paprotį įmetė į betoną 5 sidabrinių litų monetą. Jam išvažiavus darbininkai liovėsi betonavę ir pradėjo ieškoti brangaus pinigo. Tačiau monetos rasti nepavyko. 

Netrukus po Klaipėdos netekimo įvyko Žemaičių plento iškilmingas atidarymas. Svarbiausios atidarymo iškilmės įvyko prie Kauno, Žemaičių plento pradžioje. Po to prezidentas A.Smetona važiavo automobiliu plentu, jį apžiūrinėdamas. Stanislovas Biržiškis su apskrities viršininku B.Petrausku laukė atvažiuojančio prezidento Kryžkalnyje. Atvažiavęs prezidentas iš automobilio neišlipo.

„Priėjęs prie automobilio apskrities viršininkas atraportavo, o aš palikau bestovįs ir nebuvau net pristatytas prezidentui, nors to ir netroškau. Paskui mes važiavome priekyje prezidento mašinos iki Rietavo – toliau A.Smetona važiuoti nenorėjo ir iš ten tuoj grįžome į Laukuvą, palikę prezidentą apžiūrėti Rietavo bažnyčios. Iš Rietavo visi svečiai grįžo ant Padievyčio kalno (tarp Šilalės ir Laukuvos), kur buvo paruošta vakarienė. Vakarienės metu man teko sėdėti gale stalo – atskirai nuo prezidento. Buvo pakelti tostai, bet labai blankūs. Buvo jaučiama, kad tiek pats prezidentas, tiek jo palydovai bijo ką aiškesnio pasakyti. Tuomet aš atsistojau ir Tauragės apskrities tarybos vardu pasveikinau su sėkmingu darbo užbaigimu ir palinkėjau, kad Žemaičių plentas ateityje tikrai tarnautų tam tikslui, kuriam buvo nutiestas – rištų Klaipėdą su visa Lietuva. Tuomet nenujaučiau, kokiu būdu mano linkėjimas išsipildys. Mano kalba buvo karštai priimta. Pats A.Smetona laikėsi ramiai, bet jo žentas Valušis smarkiai plojo“, – prisiminimuose rašė S.Biržiškis. 

Vyrai, kartais padedami vaikų, darbavosi kastuvais, arkliais kinkytomis brikomis, susimeistravę išverčiamas dėžes – „kalamaškas“. Keletą nuotraukų saugo Tauragės krašto muziejus. Dangos konstrukcija – makadamas (18 cm smėlio pagrindas ir 18 cm skaldos danga). Sankasa daryta 9,33 metro platumo. Plento statyba iš viso kainavo per 13,5 mln. Lt. 1939 m. po atidarymo iškilmių išleista gausiai iliustruota, išsami knyga „Žemaičių plentas“. Šiandien tai kolekcionierių medžiojama retenybė. 

Tęsinys kitame „Nepapasakotų istorijų“ numeryje.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama