Ievą Simonaitytę atradome Unguroje: Bethesdos istorija

Mes keliaujame iš anksto apgalvoję preliminarų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą, pasiskaitę vietos gidų ir turizmo informacijos centrų aprašymų. Bet netgi to ne visada užtenka.
Unguroje (vok. Angerburgas, lenk.Węgorzewo, Węgobork), kuris, vietos turizmo organizatorių teigimu, yra didžiausias vandens turizmo centras Lenkijoje, sustojome prie centrinės miesto aikštės esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje Plac Grunwaldzka – Žalgirio aikštė. Matomiausioje vietoje – keturi stendai. Aišku, čia informacija apie miestą, pamanėme. Prieiname. Lietuvių ir lenkų kalbomis – tekstai ir fotografijos apie Ievą Simonaitytę!
Gydėsi sunkią ligą
Atidengdamas atminimo lentas, Unguros burmistras, dalyvaujant LR ambasadorei Lenkijos Respublikoje, dėkojo lietuviams už lietuviškojo paveldo puoselėjimą, džiaugėsi, kad šis itin nelengvo likimo miestas, kuriame po Antrojo pasaulinio karo neliko beveik nė vieno sveiko namo ir nė vieno senojo miesto gyventojo, pagaliau susigrąžina savo praeitį ir atmintį apie kadaise čia gyvenusius, dirbusius ir viešėjusius žmones.
Ieva Simonaitytė (Ėvė Simoneit) Unguroje, kur tuo metu buvo vienas žymiausių Rytų Prūsijoje ir visoje Europoje ortopedinių bei kitų neįgaliųjų ligų gydymo centrų, gyveno 1912–1914 metais. Būdama penkerių, Ėvė susirgo kojos kaulo tuberkulioze. Gimtųjų Vanagų parapijos kunigo Emilio Rudolfo Bleiweiso ir Rytų Prūsijos generalinio superintendanto (aukščiausia evangelikų liuteronų bažnyčios pareigybė Rytų Prūsijoje) kun. Karlo Johanno Christiano Brauno rūpesčiu Ėvė gydėsi Unguros luošųjų vaikų Bethesdos ligoninėje, veikusioje nuo 1880-ųjų iki 1944 metų. Savo geradarius Ėvė visą gyvenimą prisiminė, apie Ungurą yra rašiusi savo kūriniuose.
Bethesdos socialinės rūpybos namus, neįgaliųjų ligonines, gydyklas savo lėšomis fundavo grafienė Anna von Lendorf, kilusi iš garsios Prūsijos didikų Hahn giminės. Buvo ištekėjusi už senos Prūsijos karalystės didikų giminės atstovo grafo Carl Meinhard Graf von Lehndorff (1826–1883). Tikėtina, kad ši mintis jai kilo tuomet, kai ji slaugė sergantį savo vyrą, nors tai tik prielaida. Ji pati mirė 1894 metais. Bethesdos neįgaliųjų ligoninių, socialinės rūpybos ir globos, įdarbinimo ir reabilitacijos komplekso statybomis bei vystymu nuo 1881 metų rūpinosi gerai žinomas protestantų kunigas iš Lėciaus Hermanas Adalbertas Braunas (1854–1931), atsidavęs Angerburgo Bethesda įstaigų direktorius nuo 1881 m. iki mirties. Buvo vadinamas „luošių tėvu“, buvo šios svarbios diakonų institucijos įkūrimo ir plėtros varomoji jėga. Bethesdos gyventojai dirbo įmonės dirbtuvėse, įskaitant medžio drožybos dirbtuves, kad galėtų pragyventi.
Tragiškas gydyklos likimas
1931 metais Bethesdos ligoninių valdybos pirmininku išrinktas iškiliojo kunigo sūnus Erichas Braunas, ėjęs šias pareigas iki 1944 metų. Jis tęsė tėvo pradėtą darbą, modernizavo įstaigą ir 1932 m., jubiliejaus proga, išleido knygą „Penkiasdešimt metų gailestingumo tarnyboje“ („Fünfzig Jahre im Dienst der Barmherzigkeit“). Angerburgo gydyklų ir ligoninių kompleksą sudarė daugiau kaip trisdešimt įvairiausios paskirties pastatų, tarp jų skalbykla, produktų ledainė, ūkiniai pastatai, skerdykla. Kompleksas turėjo savo bažnyčią – Kreisskirche, todėl istorikai ir amžininkai Bethesdą vadino „miestu mieste“. Nemažai Bethesdos pastatų Unguroje išlikę iki šiol, tebetarnauja socialinėms ir gydymo reikmėms.
Liūdna, bet atėjus į valdžią A. Hitlerio NSDAP, Bethesdos kompleksas buvo nacionalizuotas. Tiesa, pastorius Erichas Braunas buvo paliktas dirbti, tačiau jo įgaliojimų ribos buvo labai susiaurintos. Prasidėjus karui, visi neįgalieji iš Bethesdos ligoninių ir globos namų buvo išvežti ir nužudyti. Liūdnas likimas laukė ir grafienės, Bethesdos Angerburge fundatorės ir mecenatės Annos Grafin von Lendorf sūnaus Heinricho Graf von Lehndorff-Steinort – jis dalyvavo 1944 metų liepos 20 dienos pasikėsinime į Hitlerį „Vilko irštvoje“, kitą dieną gestapo suimtas ir po kelių dienų kalėjime sušaudytas. Jo dukra Vera Gottliebe Anna Grafin von Lehndorff (g. 1939 m. gegužės 14 d.), kūrybinis pseudonimas „Verushka“, šiuo metu gyvena JAV. Buvo pirmasis pokarinis supermodelis – vokietė, aktorė (debiutas M. Antonionio filme) ir menininkė.
Kur dar pajusi didesnį pasididžiavimą savo šalies istorija ir ją kūrusiais žmonėmis! Kad mūsų Mažosios Lietuvos metraštininkė Ieva Simonaitytė – Ėvė Simoneit yra tokios didingos ir tragiškos istorijos dalis ir atranda kelią į dabartinių Unguros gyventojų atminties labirintus.
O, regis, šis Rytų Prūsijos miestelis Lenkijos šiaurės vakaruose nei gyventojų skaičiumi, nei ekonomika, nei turizmo industrijos prasme nėra kuo nors išskirtinis. Sakau – keliaudami nebrėžkite tiesiai. Ieškokime tikrų istorijų, jas galinčių papasakoti vietos gyventojų. Pažvelkime į giminių ir šeimų likimus. Mūsų ryšius su tuo kraštu. Ir jis suspindės neatrastomis istorijomis, kurias jūs prisiminsite labai ilgai.
Česlovas BURBA