Karo atginti ukrainiečiai Lietuvą jau vadina savo namais

Nors nuo karo bėgę ir mūsų krašte prisiglaudę ukrainiečiai tikėjosi netrukus sugrįžti į namus, jų viltims nebuvo lemta išsipildyti. Karas tęsiasi jau penktus metus, o per tiek laiko šaknis mūsų rajone įleidę pabėgėliai Vilkaviškį jau laiko savo namais.

Tikėjosi grįžti

Kai prieš ketverius metus „Santakoje“ rašėme apie iš Rusijos okupuoto Berdiansko į Kybartus atvykusią Natalijos Jurčenko šeimą, jos trys mažyliai dar krūpčiojo nuo bet kokio didesnio sprogimus primenančio garso. Natalija tuomet pasakojo, kad to, ką patyrė per pirmąsias karo dienas Ukrainoje, užmiršti neįmanoma.

Ramiame kurortiniame Berdiansko mieste prie Azovo jūros su vyru ir keturiais vaikais gyvenusi Natalija niekada netikėjo, kad XXI amžiuje gali kilti toks karas, kokį dabar kariauja Rusija jos tėvynėje. Teismo medicinos eksperte-toksikologe valstybės tarnyboje dirbusi moteris buvo išėjusi vaiko auginimo atostogų, kai 2022 m. vasario 24 d. ją prikėlė pavojaus sirenų ir sprogimų garsas. Prisimena vaikų klyksmą ir sukausčiusį šoką.

Berdianską rusai užėmė ketvirtą karo dieną, prasidėjo valstybinių įstaigų darbuotojų persekiojimai, tardymai, kratos namuose, verbavimas dirbti su okupantais – gyventi tapo nesaugu, ir šeima nutarė trauktis iš gimtinės.

Drauge su kitais karo pabėgėliais po užtrukusių paieškų kartu su trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiai dukrelei tebuvo dveji, turėję tik dokumentus, kelis būtiniausius daiktus ir augintinį katiną, jie atvyko į mūsų rajoną, į Kybartus. Vyresnioji aštuoniolikmetė dukra tuomet pasitraukė į Zaporižę, kad galėtų baigti paskutinę vidurinės mokyklos klasę. Visi tuomet dar naiviai tikėjosi, kad karas netrukus baigsis ir šeima vėl grįš į savo namus.

Žavi galimybė augti

Tačiau laikas ėjo ir privertė susitaikyti su mintimi, kad teks užsilikti ilgam, tad reikia ieškoti darbo, vaikams – lopšelių-darželių, mokyklų. Visuomet su optimizmu į pasaulį žvelgusi Natalija, be teismo medicinos ekspertės, turinti ir masažuotojos, vaistininko padėjėjos, logopedės licencijas, nutarė nebelaukti, ką dar mestelės likimas, ir Kybartuose įkūrė masažo saloną.

„Ketveri metai – nemažas laiko tarpas, daug visko įvyko, teko pakeisti kelias gyvenamąsias ir darbo vietas, bet džiaugiuosi, kad visada mane supo tik nuoširdūs, padėti pasirengę žmonės“, – kalbėjo šiuo metu „Elada“ grožio salone masažo kabinete dirbanti, savo srityje nuolat besitobulinanti bei naujų paslaugų klientams pasiūlanti N. Jurčenko. Netrukus Natalija klientėms pradės taikyti lieknėjimo programą. Tam jau įsigijo reikiamą įrangą ir baigė mokslus.

Moteris sakė, kad jai prisiderinti prie naujo gyvenimo sunku nebuvo, nes vos žengus pirmuosius žingsnius Lietuvoje atrodė, jog pateko į artimą savo sielai kraštą. Vyresniesiems vaikams buvo kiek sunkiau, o mažoji net neprisimena, jog anksčiau gyveno kitoje šalyje. Ji nuo rugsėjo žengs į pirmą klasę, tad dabar papildomai mokosi lietuvių kalbos.

Tiesa, Natalijos vyras taip ir neprisitaikė prie naujos realybės ir grįžo atgal į Ukrainą. Tačiau prie šeimos prisijungė vyriausioji dukra su sūneliu. Tad dabar Natalijos namuose pilna vaikiško klegesio ir vis daugiau lietuviškų žodžių.

Pati Natalija jau išlaikė lietuvių kalbos ir Lietuvos Konstitucijos egzaminus, domisi mūsų šalies kultūra, lanko šokių ratelį. Beje, abi su dukra baigė virėjų kursus, tad įgijo dar vieną specialybę. Moteris mėgaujasi tuo, kad Lietuvoje gali augti ir kaip specialistė, ir kaip asmenybė.

„Kartais nuvykstu į Kauną ar Vilnių, pasimėgauju šių miestų grožiu, bet niekada nekilo mintis, kad norėčiau ten gyventi. Man mieliausi – Vilkaviškis ir Kybartai, nes čia pažįstu daug žmonių ir visi jie man tarsi giminės. O su artimaisiais juk nesinori skirtis“, – kalbėjo Natalija.

Paskutinis lašas

Iš milijoninio, industrija ir universitetais garsėjančio Charkivo prieš beveik ketverius metus į Lietuvą atvykusi Volodymyro Kovtuno šeima mūsų šalyje iki tol niekada nebuvo buvusi, tik girdėjusi apie europietišku keliu žengiančią Baltijos valstybę – mažą, patogią, su ramaus, šiaurietiško charakterio žmonėmis.

Nuo mažų dienų patriotizmo dvasia auklėtas Volodymyras labai mylėjo savo tėvynę, tikėjo jos demokratine ateitimi, per Ukrainoje vykusią oranžinę revoliuciją buvo tarp tų, kurie ėjo priešakyje. Dėl savo pažiūrų vyrui ne kartą teko nukentėti, nes prorusiška valdžia to netoleravo.

Net tuomet, kai 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo karas ir raketos skriejo į Charkivą, Kovtunų šeima neketino niekur trauktis. Patriotizmą, meilę savo šaliai puoselėjęs Volodymyras iškart išėjo į teritorinės gynybos savanorių gretas – krovė ginklus, dalyvavo pasalose, įvairiuose kariniuose veiksmuose. Abu vyresnieji Kovtunų sūnūs, profesionalūs kariškiai, gynė Mariupolį kartu su kitais didvyriškumu garsėjusio „Azovstal“ dalinio kariais.

Teritorinės gynybos daliniuose Volodymyras tarnavo kelias savaites, o jo žmona Viktorija namuose liko su trimis paaugliais sūnumis ir nuo artilerijos atakų slėpėsi rūsyje. Dėl nuolatinės nervinės įtampos paūmėjo ją kamavusi sunki liga, moters būklė tapo kritiška. Tačiau paskutinis lašas, privertęs šeimą palikti tėvynę, buvo Mariupolį gynusio sūnaus Jaroslavo žūtis. Žinią apie tai pranešė vyresnėlis Bogdanas.

Padėjo bendruomenė

Begalinis skausmas, baimė dėl žmonos sveikatos bei jaunėlių vaikų gyvybių Volodymyrą privertė atsisakyti tarnybos teritorinėje gynyboje ir išvežti šeimą į saugesnę vietą.

Lenkiškų šaknų turintis Volodymyras ketino vykti į šią šalį, tačiau Lvivo paskirstymo punkte kaip tik laukė autobusas, karo pabėgėlius vežęs į Lietuvą. Mažai ką apie mūsų šalį žinoję ukrainiečiai atsidavė į lemties rankas ir jau netrukus apsigyveno Virbalyje, kur savo tėviškę pabėgėliams užleido vienas vietinis gyventojas.

Volodymyras prisimena, jog iš pradžių šeima jautėsi sugniuždyta ir sutrikusi, išgyveno begalinį skausmą, mat tik atvykusius į Lietuvą juos pasivijo žinia apie kito, vyriausiojo, sūnaus žūtį. Tačiau dėmesiu ir užuojauta karo pabėgėlius apsupę virbaliečiai padėjo išgyventi skausmą, apsigydyti sielos žaizdas ir suprasti, kad likimas juos atvedė į puikią, civilizuotą, empatiškų žmonių šalį.

Komunikabilūs ir bendruomeniški Kovtunai susirado daugybę draugų, dalyvavo Virbalio gyvenime. Charkivo konservatoriją baigusiam Volodymyrui buvo pasiūlytas darbas Vilkaviškio menų mokykloje, o Lietuvoje aukšto lygio medicininę pagalbą gavusios Viktorijos sveikata pagerėjo, liga kuriam laikui atsitraukė. Moteris pradėjo pilietinę veiklą – telkė labdarą Ukrainos kariams.

Į Gižuose įsigytą nuosavą butą neseniai persikraustęs Volodymyras gyvenimą Lietuvoje vadintų idealiu, jei ne prieš pusmetį užklupusi netektis – mirė vyro gyvenimo meilė, ramstis, penkių jo sūnų motina Viktorija. Tad gedulą išgyvenantis ukrainietis kalbėdamas sunkiai renka žodžius.

Visgi vyras pripažįsta, kad mūsų šalį jau laiko savo namais, čia turi draugų, mylimą koncertmeisterio darbą, puikų kolektyvą, tad grįžti į Ukrainą nebeketina.

Per ketverius metus V. Kovtunas ne kartą lankėsi gimtinėje, pastatė paminklą kare žuvusiems sūnums, su žmona vežė paramą į frontą. Vienos tokios kelionės metu, Viktorijos sveikata staiga pablogėjo ir ji mirė.

Pajuto kontrastą

Vos prieš porą savaičių Volodymyras grįžo iš Ukrainos, kur tvarkė su paveldėjimu susijusius dokumentus. Ukrainietis sakė, kad jau buvo spėjęs pamiršti, kaip šaltai ir nepagarbiai jo šalyje su žmonėmis elgiasi valdininkai.

„Pajutau didžiulį kontrastą. Lietuvoje, kai užeinu į seniūniją, Savivaldybę, migracijos tarnybą, pas notarą ar į kitą įstaigą, visi malonūs, paslaugūs, šypsosi, stengiasi padėti, patarti. Ukrainoje – visiškai kitaip. Kol ji pasieks Lietuvos lygį, praeis tikrai daug metų“, – apgailestavo V. Kovtunas.

Didžiausias Volodymyro džiaugsmas – koncertmeisterio darbas menų mokykloje. Be muzikos vyras neįsivaizduoja savo gyvenimo, tad jis dėkingas Lietuvai už suteiktą galimybę prie jos sugrįžti, nes Ukrainoje jos nebeturėjo. Volodymyras akompanuoja kanklininkams, vaikų chorui, vokalistams, šokėjams ir pučiamaisiais instrumentais grojantiems moksleiviams.

Nors susikalbėti lietuviškai Volodymyrui kol kas sunku, jis stengiasi mokytis vis naujų žodžių, taip parodydamas pagarbą šaliai, svetingai priėmusiai karo pabėgėlius ir tapusiai antraisiais jų namais – kai kuriems net jaukesniais už gimtinę.

„Kai su žmona vykdavome į Ukrainą, grįždami kirtę Lietuvos sieną visada lengviau atsidusdavome – ačiū Dievui, mes jau namuose“, – prisiminimais ir išgyvenimais dalinosi V. Kovtunas.

Mirštančiai žmonai pažadėjęs surengti jai skirtą koncertą, Volodymyras atkakliai ruošia programą. Ukrainietis tikisi, jog vilkaviškiečiai jo atliekamus kūrinius tikrai išgirs.

Autorius: Eglė Kviesulaitienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama