Muzikantas, gaivinantis vieną seniausių amatų – odininkystę

Tę­sia pe­da­go­gi­nes šei­mos tra­di­ci­jas

M. Ra­tas gi­mė ir au­go Plun­gė­je, jo tė­ve­liai Sau­lius ir Vir­gi­na – pra­di­nių kla­sių pe­da­go­gai, mo­čiu­tė Leo­ka­di­ja taip pat bu­vo pe­da­go­gė, tad ir M. Ra­tas sėk­min­gai tę­sia šią šei­mos tra­di­ci­ją.

Šei­mo­je au­go trys bro­liai ir vi­si mo­kė­si mu­zi­kos, bet pro­fe­sio­na­liu mu­zi­kos ke­liu pa­su­ko tik Mar­ty­nas.

„Mu­zi­kuo­ti ma­ne pa­stū­mė­jo ne kas ki­tas, o pa­vy­das. Ma­no kla­sio­kai gro­jo tri­mi­tais, ste­bė­da­vau juos iš šo­no ir gal­vo­da­vau – ko­kie jie vi­si ypa­tin­gi, tar­si tu­rė­tų ma­giš­kų ga­lių. At­si­me­nu, kaip džiaug­da­vau­si, jei­gu ku­ris nors iš jų leis­da­vo bent pa­neš­ti inst­ru­men­tą iki jo na­mų“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Vie­ną die­ną grį­žęs na­mo vai­ki­nas su di­de­liu už­si­de­gi­mu tė­vams pa­reiš­kė, kad no­ri mo­ky­tis me­no mo­kyk­lo­je. Neilgt­ru­kus sva­jo­nė iš­si­pil­dė – sėk­min­gai įsto­jo į me­no mo­kyk­lą, į sak­so­fo­no kla­sę. Bet tuo me­tu la­bai trū­ko klar­ne­ti­nin­kų, tad la­bai ne­si­prie­ši­no, kai jam pa­siū­lė šį inst­ru­men­tą. Mo­ky­tis pra­dė­jo pas mo­ky­to­ją Sta­sį Raz­mų.

Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­jo, kad pir­mai­siais moks­lo me­tais se­kė­si tik­rai sun­kiai. Pa­me­na, kaip sa­ky­da­vo tė­vams, jog ne­be­no­ri mo­ky­tis, per sun­ku. Bet tė­vai, kliau­da­mie­si sa­vo pe­da­go­gi­ne pa­tir­ti­mi, sū­nų vi­sa­da ra­gi­no pa­baig­ti pra­dė­tus dar­bus ir ne­si­blaš­ky­ti, o su­si­dū­rus su sun­ku­mais – ne bėg­ti nuo jų, bet steng­tis įveik­ti.

Ir po ku­rio lai­ko įvy­ko lū­žis, me­no mo­kyk­la vai­ki­nui ta­po lyg ant­rai­siais na­mais. Ga­liau­siai Mar­ty­nas įsi­trau­kė į dau­ge­lio ko­lek­ty­vų veik­lą, gro­jo mo­kyk­los or­kest­re ir ka­pe­lo­je, ke­lis me­tus kon­cer­ta­vo su Plun­gės kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vu „Žir­gi­nė­liai“ bei su mies­to or­kest­ru.

Me­no mo­kyk­la plun­giš­kiui vi­sa­da bu­vo ypa­tin­ga, tik ge­riau­sius pri­si­mi­ni­mus su­ke­lian­ti vie­ta, tad da­bar jis sten­gia­si, kad ir jo mo­ki­niai iš­si­neš­tų to­kius pat pri­si­mi­ni­mus.

„Ma­no pa­grin­di­nis inst­ru­men­tas – klar­ne­tas, bet vai­kus mo­kau gro­ti ir sak­so­fo­nu. Prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jau mo­ky­tis gro­ti ir bo­si­ne gi­ta­ra. O Gargž­dų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, pe­rė­mus va­do­vau­ti mo­kyk­los or­kest­rui, trū­ko tū­bos, tai te­ko pa­si­mo­ky­ti ir šio inst­ru­men­to su­bti­ly­bių“, – at­vi­ra­vo pe­da­go­gas.

Su­bū­rė vai­kų an­samb­lį „Kal­tas lie­žu­vė­lis“

M. Ra­tas 2013 me­tais bai­gė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to ma­gist­ro stu­di­jas. O šiuo me­tu dir­ba ne tik Rie­ta­vo M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, bet ir Gargž­dų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, taip pat me­no va­do­vu Kre­tin­gos ra­jo­no kul­tū­ros cent­ro Ra­gu­viš­kių sky­riu­je. Dar gro­ja Rie­ta­vo mies­to Bog­da­no Ogins­kio var­do or­kest­re.

Paš­ne­ko­vas juo­ka­vo, kad jo gy­ve­ni­mas tie­sio­gi­ne žo­džio pra­sme yra ant ra­tų, bet toks gy­ve­ni­mo bū­das esą jam la­bai pa­tin­ka. Ke­lio­nės iš vie­nos dar­bo­vie­tės į ki­tą su­tei­kia taip trokš­ta­mas ra­my­bės va­lan­dė­les, sa­vo­tiš­ką me­di­ta­ci­ją prieš dar­bą.

Tik pra­dė­jęs dirb­ti Rie­ta­ve, M. Ra­tas ga­vo tris nuo­sta­bius pir­mo­kus: Gi­rių, Ka­jų ir Ly­ber­tą. Kai tik šie ber­niu­kai ge­riau įval­dė inst­ru­men­tus, pe­da­go­gas nu­spren­dė juos su­bur­ti į an­samb­lį, taip gi­mė „Kal­tas lie­žu­vė­lis“.

Dau­ge­liui iš­kart ky­la klau­si­mas, kas tas lie­žu­vė­lis ir ko­dėl jis kal­tas?

„Lie­žu­vė­lis – tai iš­pjau­ta plo­na bam­bu­ko plokš­te­lė, ku­ri, pu­čiant inst­ru­men­tą, vib­ruo­da­ma su­ke­lia gar­są. Gro­jant ir pa­da­rius kū­ri­ny­je klai­dą, vi­suo­met ga­li­ma kal­tin­ti šį lie­žu­vė­lį. Šis pa­va­di­ni­mas la­bai pa­ti­ko vai­kams, tuo pa­čiu jis pui­kiai pa­si­tar­nau­ja su­pa­žin­di­nant klau­sy­to­jus su pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų vei­ki­mo prin­ci­pu“, – apie an­samb­lio pa­va­di­ni­mą pa­sa­ko­jo pe­da­go­gas.

Ko­lek­ty­ve šiuo me­tu gro­ja vie­nuo­lik­me­tis Mo­des­tas, dvy­li­ka­me­tis Mo­tie­jus ir pen­kio­lik­me­tis Ly­ber­tas. „Kal­tas lie­žu­vė­lis“ ak­ty­viai kon­cer­tuo­ja vi­sa­me Že­mai­ti­jos kraš­te, pa­si­ro­do įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se ir fes­ti­va­liuo­se. An­tai Plun­gė­je vy­ku­sia­me kon­kur­se „Pa­va­sa­rio tri­mi­tai“ ko­lek­ty­vas pel­nė ant­rą­ją vie­tą.

Anot M. Ra­to, di­džiau­sia šių lai­kų pro­ble­ma yra ta, kad re­zul­ta­to vi­si no­ri čia ir da­bar. Tai esą ga­lio­ja kal­bant ne tik apie vai­kus, bet ir apie suau­gu­siuo­sius. O mu­zi­kos pa­sau­ly­je grei­tai nie­ko neį­vyks­ta, rei­kia kant­ry­bės, nuo­sek­lu­mo, įdir­bio, už­si­spy­ri­mo. Mu­zi­kos mo­ky­ma­sis yra ga­na lė­tas ir me­to­diš­ku­mo rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Di­džiau­sias pe­da­go­go iš­šū­kis, pa­sak M. Ra­to, yra bū­ti tuo mo­ty­va­to­riu­mi, ku­ris kiek­vie­no­je pa­mo­ko­je su­teik­tų im­pul­są to­bu­lė­ti ir pa­žin­ti me­no pa­sau­lį.

Su­si­ža­vė­jo se­nu odi­nin­kys­tės ama­tu

Net ir lais­vu lai­ku po dar­bų plun­giš­kis ne­si­ski­ria su mu­zi­ka – mėgs­ta gro­ti tie­siog sa­vo ma­lo­nu­mui. O prieš ke­le­tą me­tų vi­są pa­sau­lį su­kaus­tęs ka­ran­ti­nas ne­ti­kė­tai pa­do­va­no­jo nau­ją ho­bį. Vy­riš­kis su­si­do­mė­jo se­nu odi­nin­kys­tės ama­tu ir da­bar ku­ria ran­kų dar­bo ga­mi­nius: siu­va kup­ri­nes, pi­ni­gi­nes bei su ma­lo­nu­mu do­va­no­ja jas drau­gams.

„Ma­no akį vi­suo­met trauk­da­vo iš­skir­ti­niai ak­se­sua­rai, tad kar­tą nu­spren­džiau pa­ts pa­si­ga­min­ti kup­ri­nę inst­ru­men­tui ne­šio­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­ky­to­jas.

Pir­ma­sis bly­nas, anot M. Ra­to, nė kiek ne­pris­vi­lo, ta­da at­si­ra­do dar di­des­nė mo­ty­va­ci­ja gi­lin­ti ži­nias ir to­bu­lin­ti įgū­džius. Pa­sak jo, odi­nin­kys­tė rei­ka­lau­ja di­de­lio kruopš­tu­mo ir ne­ma­žai lai­ko, ka­dan­gi vis­kas da­ro­ma ran­ko­mis. Pa­vyz­džiui, pa­siū­ti kup­ri­nę ga­li už­truk­ti nuo 14 iki 20 va­lan­dų, pi­ni­gi­nei už­ten­ka ir 5–6 va­lan­dų.

Rei­kia­mų me­džia­gų ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vo­je, ta­čiau vy­ras sa­kė pa­pras­tai jų at­si­siun­čian­tis iš Ita­li­jos ar Vo­kie­ti­jos.

Ga­my­bos pro­ce­sas pra­si­de­da nuo odos pa­si­rin­ki­mo, jos bū­na įvai­raus sto­rio, minkš­tu­mo, skir­tin­gų spal­vų. Jei­gu nė­ra no­ri­mo at­spal­vio – ne bė­da, M. Ra­tas pa­ts nu­si­da­žo.

Ta­da lau­kia odos pjaus­ty­mas pa­gal brė­ži­nį, sky­lu­čių, per ku­rias ve­ria­mas siū­las, iš­si­mu­ši­mas, odos kraš­tų imp­reg­na­vi­mas.

„Ir pa­sku­ti­nis, be­ne svar­biau­sias ir links­miau­sias žings­nis – pa­si­leis­ti Fre­de­ri­ko Šo­pe­no mu­zi­kos ir pra­dė­ti siū­ti“, – juo­ka­vo pa­šne­ko­vas.

M. Ra­tas sa­vo ga­mi­nių ne­par­duo­da, jo su­kur­ti dir­bi­niai daž­niau­siai tam­pa vie­ne­ti­nė­mis ir ori­gi­na­lio­mis do­va­no­mis drau­gams.

Paš­ne­ko­vas su bū­si­ma žmo­na Vi­ta­li­ja su­si­pa­ži­no prieš 13 me­tų. Ji yra bai­gu­si Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, in­ter­je­ro di­zai­no stu­di­jas. 10 me­tų dir­bo šio­je sri­ty­je, ta­čiau ga­liau­siai nu­spren­dė taip pat pa­suk­ti į pe­da­go­gi­ką, pla­nuo­ja dirb­ti me­no te­ra­pi­jos ar dai­lės pe­da­go­gi­kos sri­ty­se bei ves­ti dai­lės edu­ka­ci­jas.

Pa­sak M. Ra­to, jų na­muo­se esa­ma ne­ma­žai inst­ru­men­tų, bet 7-erių me­tų duk­re­lė Ane­lė kol kas ne­ro­do itin di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo mu­zi­ka­vi­mu. Mer­gai­tė lan­ko Klai­pė­dos Je­ro­ni­mo Ka­čins­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą, šo­kių pa­mo­kas.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama