Kabelių bažnyčios varpo istorija
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Mokslinės disertacijos apie varpus Lietuvoje autorius dr. Gintautas Žalėnas maloniai leido publikuoti Kabelių parapijos bažnyčios (buvusio Alovės bažnyčios) varpo nuotraukas, kurias dailės istorikas užfiksavo 2008 metais. Seniau varpai gana plačiai naudoti praktiškiems dalykams. Iš varpų skambėjimo žmonės sužinodavo laiką – laikrodžių juk beveik niekas neturėjo. Varpai paskelbdavo apie pergales mūšiuose. Varpelius turėjo ponų ir pašto karietos. Kaip signalizacinės priemonės varpai naudoti laivuose, o geležinkelio stotyse varpo skambtelėjimas pranešdavo apie traukinio išvykimą. Per sodžių su varpeliu perbėgęs vaikiukas sukviesdavo kaimynus gegužinėms pamaldoms. Per audras ir perkūnijas skambinta vadinamaisiais Loreto varpeliais, stengiantis nuvyti šalin nelabąsias dvasias. Varpelių skambučiai mokyklose skelbdavo pamokų pradžią ir pabaigą. Lenkijos valdžia okupuotoje Pietryčių Lietuvoje 1920–1939 m. įvedė tvarką, kad su varpeliais būtų visų plentais ar per miestelius važiuojančių žmonių vežimai: apie važiuojantįjį, ypač sutemus, skelbdavo arklio pakinktų lanko viršuje pakabintas varpelis; važnyčiotojus be varpelių lenkų policija skaudžiai bausdavo. Varpas yra specifinis muzikos instrumentas, kurio skambesį labai retai išgirsime koncerte. Kariliono skambėjimas yra turbūt vienintelis būdas pajusti varpų muzikos jėgą, nes bažnyčių varpinėse jie skamba kitaip, ir jų skambėjimo funkcija čia kitokia. Lietuvių tautosakoje esama daug pasakų ir legendų apie ežeruose, upėse nuskendusius ar nuskandintus varpus. Pavyzdžiui, Alytaus gimnazijos moksleivių surinktas dzūkų poringes ir pasakas 1935 m. suredagavo ir išleido mokytojas Jonas Žekevičius. Viena sakmė pavadinta „Poringė apie varpą skenduonį“, kurioje aprašomas Alytaus Šv. Jurgio kalnas; ant jo senovėje stovėjusi Šv. Jurgio bažnyčia, kurios varpas po priešų žuvėdų antpuolio Nemune nuskendęs. Sakoma, kad jis ir nūnai Nemune tebegulįs. Žinomas padavimas ir apie Daugų ežere nuskendusius varpus. Žiemą į Pivašiūnų bažnyčią per Daugų ežerą vežė varpus. Ledo būta nelabai stipraus, todėl, jam lūžus, varpai nugarmėję į ežero dugną. Išliejo Pivašiūnų bažnyčiai kitus varpus, o kai jie pradėdavo skambėti, iš Daugų ežero jiems atsiliepdavo senieji – nuskendę – varpai. Taikliai varpus apibūdino tautosakininkė Bronislava Kerbelytė: „Varpas liaudies padavimuose – sudvasinta būtybė. Jis turi vardą, moka kalbėti, netgi šaukiasi pagalbos. Kartais žmonės juos mėgina gelbėti, bet veltui“. Varpai, kaip ir paprasti žmonės, patirdavo negandas karų, suiručių ir okupacijų metais. Buvo naikinami, grobiami, tremiami į svetimas šalis. Dėl nepalankių istorinių sąlygų Lietuvos bažnyčios šiandien nei varpų skaičiumi, nei jų dydžiu negali lygintis su dauguma užsienio šalių, todėl turėtume branginti ir saugoti išlikusius paveldo likučius bei rūpintis, kad mūsų kraštą džiugintų naujų varpų skambesys. Daugiau kaip 200 Lietuvos šventyklose dabar esančių vertingiausių varpų įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Pabaiga. Pradžia Nr. 1
Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
