Ir drebančios rankos – nebe kliūtis

Neįgaliesiems negalavimus pamiršti padeda įdomi veikla, o jei dar tai darai ne vienas, o su pulku tokio pat likimo bičiulių, – įkvėpimas garantuotas. Žinodamas tai pasvalietis fotomenininkas likimo brolius subūrė dviem įdomiems dalykams – fotoportretams ir fotonatiurmortams kurti.

Netrukdė ir silpnos rankos

Kurti fotonatiurmortus – ne kiekvieno drąsai. Užtat Pasvalio neįgaliųjų draugijos fotografijos būrelio nariams su savo vadovu Vidmantu Bruču ir buvo įdomu šitai išbandyti. O kai išbandė, parodė rezultatus parodoje.

Gruodžio 1-ąją – Pasaulinę neįgaliųjų dieną – Pasvalio kultūros centras pasipuošė fotografijomis-natiurmortais.

Įdomiai sudėlioti vaisiai, gėlių puokštės, keisti daiktai, kurių paskirties jaunesnė karta gal net nežino, kompozicijos iš antikvarinių knygų, apšvietimais ir fonais išgauti seno laiko ar futuristiniai efektai – vaizdai kiekvienam žiūrovui pagal skonį.

Ir negali labai daug ko prikišti – juk kuriantiems neįgaliesiems vadovavo fotomenininkas.

V.Bručas patenkintas. Juk net visas pusmetis triūso.

„Mobiliuosius telefonus, kad su jais neįgalieji galėtų fotografuoti, tvirtinau ant specialaus stovo, tada jau nebegalėjo trukdyti pratisai drebančios rankos ar dėl raumenų silpnumo išvis nepajėgiančios ką nors laikyti“, – pasakoja būrelio vadovas.

Betgi vaizdo autorystė – tai jau grynai kiekvieno kūrėjo. Jie patys sprendė, ką norės fotografuoti, patys sudėliojo kompozicijas, nurodė fonų spalvas ir kaip reikia apšviesti.

Pasak V.Bručo, fotografuoti natiurmortus buvo šiek tiek lengvesnis variantas nei kurti fotografinius portretus, kaip anksčiau darė, bet tam vis tiek prireikė nemažai laiko – net pusės metų. Per tą laiką 16 autorių sukūrė 45 natiurmortus.

Procesas užtruko dėl to, kad būrelio vadovas dirbo atskirai su kiekvienu nariu.

„Tik suleisk visus į krūvą, automatiškai ima vienas nuo kito kopijuoti kompozicijas“, – juokėsi pašnekovas.

Visi nagrinėjo keisčiausią

Būrelio vadovas pavardijo, kas proceso metu jį labiausiai nustebino.

Štai kai paprašė iš namų atsinešti kokių nors daiktų, kad galėtų susidėlioti natiurmortą, viena moteris atsinešė senovinę sausainių formavimo mašinėlę.

Užtat jos – Kristinos Kubeckaitės – natiurmortą žiūrovai įvardijo keisčiausiu, jaunimas prie jo stovėjo ir ginčijosi spėliodamas, kaip tas daiktas veikia.

Fotomenininkas pagyrė ir naujausią, tik šiemet prie būrelio narių prisijungusią mokinę Aldoną Kriaučiūnienę. Ji fotografuoja su didžiuliu entuziazmu ir greit juda link pažangos.

Pasvaliečių kurtų natiurmortų parodos jau laukia Biržų biblioteka, o vėliau jie keliaus į Panevėžio Šv. Juozapo senelių namus.

Unikali ir tuo, kad rodyta tik vieną kartą

Prieš metus Pasvalio neįgalieji savo bendruomenę nustebino išskirtine portretų paroda. Ji buvo pristatyta ir parodyta Pasvalio krašto muziejuje ir sukėlė daug šurmulio. Pasklidusi žinia pritraukė daug lankytojų.

Paroda buvo išskirtinė daug kuo: personažais, nuotraukų įrėminimais. Ir dar tuo, kad rodyta tik vieną vienintelį kartą.

Kūrėjai atliko dvi funkcijas – ne tik fotografavo, bet ir kolegoms pabuvo modeliais.

Fotografijos meno bei atlikimo technikų juos ir tada mokė V.Bručas, jis, aišku, buvo ir idėjos autorius.

Rado puikią vietą fotosesijai

Kodėl tada paroda terodyta vienoje vietoje ir tik tą vieną kartą?

„Čia jautri situacija, nenorim vežioti kitur ir rodyti tiems, kas mūsų nepažįsta, kurta buvo artimai aplinkai, siauresnei auditorijai, nenorim duoti net mūsų bibliotekai, be kurios nebūtų ir tos fotosesijos“, – aiškino V.Bručas.

Jis su visais 15 fotografijos mėgėjų naudojosi bibliotekos trečiame aukšte įrengta audio-videostudija. Joje buvo ir reikiami fonai, ir kokybiška apšvietimo įranga, o svarbiausia, kad patalpos pritaikytos judėti su neįgaliųjų vežimėliais.

Po parodos komandinė kūryba buvo parvežta į neįgaliųjų draugijos salę, vėliau portretai buvo išdalinti modeliams.

Įspūdį tos nuotraukos padarė ir mums. Žmonės iš nuotraukų tarsi žvelgia iš kito laiko, kur nėra jokių negalių. Akys ir šypsenos – su paslaptim, lyg žinotų daugiau už tuos, kurie į juos žiūri.

Reikėjo, kad ir sau patiktų

„Taip jau būna, ne visos ligos iš išorės matyti ir nebūtinai tik seniems sveikata šlubuoja“, – sakė fotomenininkas.

Mostelėjęs ranka į jaunų gražių merginų portretus jis aiškino, jog vienai jų ligos priepuoliai pasireiškia retai, tarp ligos paūmėjimų gyvena visavertį gyvenimą, kita beveik nevaldo rankų, net mobiliojo telefono nepajėgia nulaikyti, bet norėjo ne tik pozuoti, o ir pati fotografuoti. Šiai entuziastei tiesiog teko padėti nuspausti fotoaparato mygtuką.

Sutikusieji dalyvauti fotomenininko sumanytoje fotosesijoje nesigėdijo savo negalios, iš anksto žinojo, kad jų atvaizdai bus rodomi viešai.

V.Bručas tikino, jog nė vieno nereikėjo kažkaip ypatingai įkalbinėti, užteko tik sudominti fotografija, paaiškinti pagrindinius vaizdo kompozicijos principus ir parodyti, kaip kas veikia.

Čia suveikė tai, kad pasvaliečiai V.Bručą pažįsta ir juo pasitiki.

Su pozuojančiais iš anksto buvo sutarta, kad geriausiai nusisekusį, viešumoje rodyti skirtą savo atvaizdą išrinks patys.

„Man atrodo, kad nuotrauka visokeriopai gera, bet žmogus joje sau nepatinka. Tada renkame kitą“, – pasakojo fotobūrelio vadovas.

Keistai buvo sugalvojęs

Kad V.Bručo vadovaujamo fotografų būrelio sukurta portretų pa-roda buvo išskirtinė, liudijo ir itin keistas nuotykis.

Vienas talento nestokojantis lankytojas muziejuje rodytus portretus persifotografavo, visus juos perpiešė ir kultūros įstaigoms ėmė siūlyti savo parodą.

„Vienos įstaigos darbuotoja man paskambino ir paklausė, ar tai su mumis suderinta? Išsižiojau iš nuostabos, nieko apie tai nežinojom, niekas mūsų neklausė“, – prisipažino neįgaliųjų organizacijos vadovė Virginija Kazlauskienė.

V.Bručas irgi griežtas – kaip būrelio vadovas jis tokio triuko niekaip nebūtų leidęs. Jei kopijuotieji portretai būtų išėję į dienos šviesą, tas pasvalietis būtų pažeidęs autorines teises.

Po parodos nutiko ir kitas įdomus dalykas. Įvairūs žmonės per neįgaliųjų draugiją ėmė ieškoti V.Bručo, norėjo, kad jis tokiu pat stiliumi sukurtų jų ir namiškių portretus. Fotomenininkas atsisakė, jam tai nebuvo įdomu.

Kalbant net ir akys švyti

V.Bručas pristatė vieną aktyviausių savo mokinių Danutę Pilotienę. Jo paskatinta moteris pradėjo fotografuoti prieš porą metų ir taip užsidegusiai paniro į kūrybą, kad jau spėjo net tris parodas surengti.

Kalbant apie fotografiją, jos akys švyti, nuo veido nedingsta šypsena. Malonios emocijos padeda primiršti sveikatos bėdas: stuburo disko išvaržą ir prieš 25 metus užklupusį diabetą.

Stuburo trauma – vaikystėje kryčio pro trobos langą pasekmė. Artimieji pasakojo, kad po to ji niekaip nesiliovė verkusi, nors apžiūrėjus nesimatė, kad susižeidė. Gydytojas irgi tvirtino, jog vaikui nieko nėra. Tik baigus aštuntą klasę siuvėja, matuodama suknelę, pastebėjo, kad vienas paauglės klubas pasislinkęs žemiau. Tada jau ir gydytojai pamatė seną stuburo traumą.

Moteris rodo jos darytus portretus, jiems ir rėmus pati sukūrė. Kiekvienos fotografijos rėmai vis kitokie.

Neįgaliųjų draugijos vadovė paaiškina, jog ne visi autoriai savo kūriniams rėmelius patys darė, į pagalbą įsitraukė ir rankdarbių būrelio nariai: kas mezgė, kas drožė ar aplikacijas dėliojo. Taip prie parodos gimimo prisidėjo bent 50 narių.

Neįgaliųjų fotobūrelis egzistavo seniai, bet kas iš to – gal vos du nariai kažką ten darė. Situacija pasikeitė prieš ketverius metus, kai iniciatyvos ėmėsi V.Bručas. Dabar jis V.Kazlauskienei jau dešinioji ranka.

Įkaldavo naują liūdną vinį

„Čia buvo numirėlių sandėlis“, – nė kiek nejuokaudamas sako V.Bručas.

Patalpoje anksčiau viena prieš kitą stovėjo dvi juodos spintos, o ant visų laisvų sienų kabėjo Anapilin iškeliavusių draugijos narių nuotraukos.

Buvęs vadovas turėjo tokį įprotį: kai tik kas miršta, tuoj įkala vinį į sieną ir pakabina naujo velionio portretą.

Išgabenus viską, kas niūru, ir salę perdažius, atsirado erdvė rodyti draugijos narių kūrybą. Taip viskas nusidažė viltingomis, šviesiomis spalvomis.

Autorius: Saulė BALANDYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama