Kabelių bažnyčios varpo istorija

Kabelių bažnyčios varpo istorija...1918 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, imta rūpintis varpų grąžinimu bažnyčioms. „Per karą Lietuvos bažnyčios neteko daugumos savo varpų, – rašė „Vienybės“ laikraštis. – Išvežtuosius į Rusiją vargiai bepavyks atgauti, kyla klausimas, kokius ateityje taisyties: geležinius ar varinius. Profesorius Dr. Dethless nepataria parapijoms taisyties plieninių varpų, jie netiktai neprilygsta variniams varpams savo balso gražumu ir skambumu, bet ir pigumu... Plieniniai varpai daug sunkesni, reikalingi daug tvirtesnio pakabinimo ir skambinimas jais daug sunkesnis, sudužus, belieka sena geležis, už kurią parduodant, mažai mokama, be to – jie rūdija. Geriau esą kelis metus palaukti ir ilgainiui įsigyti gerus varinius varpus“. Iš archyvinių šaltinių žinoma, jog 1915 m. rugpjūčio 11 d. iš Alovės Švč. Trejybės bažnyčios į Rusijos gilumą buvo išvežti trys varpai, kurių bendras svoris buvo 172 kg, o vertė 2955 Lt. (įvertinta 1925 m.). Alovės parapijos klebonas kun. N. Sabaliauskas 1925 m. liepos 1 d. rašte Kaišiadorių vyskupijos vyskupui rašė, jog nė vienas varpas iš Rusijos nėra sugrąžintas, o tų metų Šv. Velykoms parapija įsigijo vieną varpą už 1867 Lt. Rašte dar teigiama, jog Varšuvoje yra vienas (buvęs Alovės bažnyčios) varpas, kuris svėrė apie 1 centnerį, buvo išpirktas už 109 zlotus, kainavo „ne mažiau vieton pargabenimas“. „Pargabenimas vieton“ reikia suprasti – į Lent-vario stotį. Dalis Lietuvos šventovių varpų buvo pasisavinta Lenkijos pagal 1921 m. tarp Lenkijos ir Rusijos Rygoje pasirašytą sutartį. Tačiau su Lietuvai skirtais varpais 1924 m. suformuotas traukinio sąstatas iš Maskvos kažkodėl buvo nukreiptas ne į Kauną, o į Varšuvą. Į Vilniaus kraštą atgabenta ne mažiau kaip 13 aštuonių Lietuvos teritorijoje likusių bažnyčių varpų (tarp jų ir Alovės bažnyčios varpas), bet jie atiteko Vilniaus vyskupijos bažnyčioms. Lenkijos administracija neleido tų varpų pervežti į Lietuvą. Tam nepritarė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas sufraganas Kazimieras Mikalojus Michalkevičius, pareikalavęs iš Lietuvos grąžinti tariamai lietuvių pasisavintus Vilniaus Katedros varpus. Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Juozapas Kukta 1927 m. vasario 25 d. kreipėsi į Apaštališkojo Sosto nuncijus Lietuvoje ir Lenkijoje, prašydamas tarpininkauti, kad Vilniaus arkivyskupijos vadovybė grąžintų varpus Lietuvos bažnyčioms, tačiau pritarimo nesulaukė. Rengiant knygą „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“, šių eilučių autoriui G. Lučinskui pavyko pabendrauti su dr. Gintautu Žalėnu – knygos „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios varpai“ (Kaišiadorys, 2008 m.) autoriumi. Menotyrininkas Gintautas Žalėnas pasidalino savo įžvalgomis: „Alovės bažnyčios 3 varpai buvo išvežti į Rusiją 1915 m. Didesnysis varpas 1924 m. pabaigoje buvo parsivežtas iš Maskvos į Lenkiją, kartu su kitais Lietuvos pusėje likusių Trakų dekanato bažnyčių varpais. Juos Varšuvoje 1925 m. vasario 18 d. išpirko Trakų dekanas kun. K. Maliukevičius, tarp jų ir didesnį Alovės bažnyčios varpą. Alovės bažnyčia jokių varpų Varšuvoje 1925 m. nenuliejo. Minėti varpai buvo atvežti į Lentvario geležinkelio stotį, tačiau Lenkijos valdžia uždraudė juos grąžinti į Lietuvą. Vėliau aprašomasis varpas buvo perleistas Kabelių bažnyčiai, kurioje ir dabar yra saugomas. Alovės bažnyčiai 1925 m. buvo nupirktas naujas varpas iš bendrovės „Pramonė“ – dabar žinau dar du išlikusius šios bendrovės varpus, tačiau nežinau, kur jie buvo liedinti, gal Kaune, Siaurųjų geležinkelių dirbtuvėje, o gal pagal užsakymą užsienyje? Pastarieji varpai neturi įrašų (skirtingai nuo dingusio Alovės varpo) ir puošti vienodais „lietuviškais“ tulpių motyvais. Manytina, jog Alovės bažnyčios „Pramonės“ varpas galėjo būti arba per Antrąjį pasaulinį karą – 1942 m. konfiskuotas vokiečių, arba vėliau suskilti ir būti utilizuotas, o galbūt perduotas kokiai kitai bažnyčiai (?). Akivaizdu, kad Antrojo pasaulinio karo metais Alytaus apskrities administracijoje vyravo pataikūniškos okupantams nuotaikos, todėl nemažai varpų buvo atiduota vokiečiams (geriausiai žinomas Daugų bažnyčios varpo atvejis). Bus daugiau

Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama