Tryškių bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Alvydas Ivoncius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 93,94,95,96,97)

Parapijos ribos
1850 metų vizitacijos akte neišvardinti Tryškių parapijai priklausantys kaimai, nurodyta tik ribų ilgis: nuo Raudėnų parapijos – 15, nuo Telšių parapijos – 21, nuo Viekšnių ir Papilės parapijų – po 21, nuo Luokės parapijos – 21 varstas. Su šiomis parapijomis, išskyrus Raudėnų, Tryškių parapija ribojosi ir XVII amžiuje. Suprantama, įsteigus Tryškių parapiją, turėjo būti nustatyta, kurios vietovės jai priklauso. Bent kol kas nežinomas Tryškių parapijos steigimo aktas, net neaišku, kur dingo Vincento Juzumo minėti XIX amžiuje bažnyčioje buvę dokumentai.
XVII amžiuje Raudėnų bažnyčia, kaip filija, priklausė 1612 metais įkurtai Tryškių parapijai. Tačiau neilgai. 1618 metais, pasak Vincento Juzumo, buvo įkurta Raudėnų parapija.
Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad XIX amžiuje Tryškių parapijai priklausė 1 miestelis, 3 palivarkai, 5 bajorkaimiai, 35 kaimai ir 2 vienkiemiai.

„Davatkų“ namelis
1677 metų vizitacijos akte užsimenama, kad klebonas turi atsižvelgti į našlės Šilanskienės Šilanskos prašymą, kuriuo moteris išreiškė ketinimą likusį gyvenimą praleisti skaistybėje ir tarnauti bažnyčiai, todėl „Jai tebūnie suteikta vieta bažnyčios žemėje nedidelei trobelei netoli bažnyčios pastatyti“.
Ką ta reiškia, išsamiai paaiškina Liudo Jovaišos straipsnis „Neinstitucinė moterų vienuolystė? Davatkos Žemaitijoje XVII-XVIII amžiuje“.
Pasak istoriko, ilgainiui susiformavo davatkų, kaip veidmainių, gandų nešiotojų, mėgstančių teisti ir smerkti moterų įvaizdis, kuris gyvas buvo jau XIX amžiuje. Visgi šis priešiškas įvaizdis slėpė visai kitokią davatkų, kaip Dievui ir Bažnyčiai save pašventusių, moterų charakteristiką.
Jau XVII amžiuje žinomos netekėjusios moterys, kurios pašvęsdavo savo tarsi pasaulietinei vienuolystei, įsipareigodamos laikytis skaistybės, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Tos moterys paprastai gyvendavo nameliuose netoli bažnyčių. Jos buvo ir valstietės, ir bajorės, net gana pasiturinčios, netekėjusios ir našlės. Lotyniškai tokia moteris vadinta „virgo devotissa“. Šį terminą galima aptikti ir bažnytinėse metrikų knygose, kuriose kartais įrašyta, kad krikšto mama buvo ar mirė „virgo devotissa“. Lietuviškai reikštų – „pamaldi mergelė“. Iš šio lotyniško žodžio kilo ir lietuviškas davatkos terminas.
Moterys, pasirinkusios pasaulietinę vienuolystę, buvo retas atvejis, ir itin būta būdinga Žemaitijai. Gali būti, toks reiškinys pradėjo rastis jau XVI amžiuje, o XVII amžiuje Žemaitijoje buvo plačiai išplitęs. Prie daugumos bažnyčių atskiruose nameliuose gyveno kelios ar net keliolika „davatkų“.
Ką jos veikė be meldimosi, pamaldų bažnyčioje lankymo“. Liudas Jovaiša rašė: Dvi pagrindinės davatkų tarnystės Bažnyčiai formos per du šimtmečius Žemaitijoje liko nepakitusios – tai liturginių drabužių priežiūra, siuvimas ir puošimas bei vadovavimas maldingoms praktikoms“. Tačiau kartais jos klebonų ūkiuose dirbo įvairius darbus tarsi samdinės, tačiau niekados netapdavo „gaspadinėmis“ – visuomenei labai miglotomis ir įtartinomis atrodančiomis klebonų namų „pareigūnėmis“. Dažnai davatkos būdavo vienintelės, kurios prižiūrėdavo špitoles, slaugydavo paliegusius jų gyventojus, taigi šiuolaikine prasme veikė tarsi socialinės darbuotojos. Pačios davatkos dažniausiai išsilaikydavo iš aukų.
Taigi tokį gyvenimo būdą XVII amžiuje pasirinko tryškietė Katarina Šilanskienė. Nežinia, ar ji pasistatė namelį netoli bažnyčios, ar apskritai tapo pasaulietine vienuole ir ar jos įdiegta tarnystė prigijo Tryškiuose.

Autorius: KŽ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama