Kraštietis puikiai suderina mokslą,savanorystę ir iššūkius

Tokių specialistų, kaip iš Gražiškių kilęs Tadas Didvalis, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Kauno klinikose dirbantis kraštietis rūpinasi itin moderniu jonizuojančią spinduliuotę sergantiesiems vėžiu skleidžiančiu aparatu – linijiniu greitintuvu „Unity“. Laisvu nuo darbo metu vyras savanoriauja „Jaunimo linijoje“ bei pasineria į kitas tikrai neeilines veiklas.

Sudėtingas mechanizmas

T. Didvalį visą gyvenimą traukė fizika, medicina bei santykiai su žmonėmis. Bandydamas suderinti šiuos pomėgius jis iš pradžių baigė energetikos fizikos bakalauro, o vėliau – medicinos fizikos magistro studijas. Dešimtmetį jaunas vyras dirbo Kauno klinikose, Spindulinės terapijos skyriuje, kur atliko labai svarbų darbą – planuodavo spindulinį gydymą sergantiesiems vėžiu. Rūpindamasis kiekvienu pacientu jis kaskart stengdavosi sugalvoti, kaip kuo optimaliau į naviką nukreipti gydytojo paskirtą radiacijos dozę, kad būtent piktybinis, o ne aplinkiniai audiniai gautų didžiausią spinduliuotės poveikį.

Prieš pusantrų metų į Kauno klinikas buvo atgabentas naujas itin modernus linijinis greitintuvas „Unity“, kuriame be įprastos spindulinės terapijos įrenginio, integruota ir magnetinio rezonanso tomografo funkcija.

„Šis aparatas pagal gautus magnetinio rezonanso tomografijos duomenis gali dar geriau įvertinti žmogaus organizme esančio naviko padėtį ir dar tiksliau pritaikyti gydymo planus. Baltijos šalyse yra tik vienas toks įrenginys. Tai – labai sudėtingas mechanizmas, turintis daug komponentų, kurie privalo veikti sinchroniškai“, – pasakojo T. Didvalis.

Būtent jis dabar ir prižiūri šį prietaisą. Inžinieriumi dirbantis kraštietis ne tik taiso gedimus, bet ir rūpinasi profilaktine priežiūra. Žinių, kaip tai daryti, jis sėmėsi specialiuose gamintojo organizuotuose mokymuose, taip pat prireikus konsultuojasi su kolegomis iš Lenkijos ar Didžiosios Britanijos.

„Tiesą pasakius, bet koks aparato sutrikimas man yra tarsi naujas iššūkis. Jam sugedus reikia kuo greičiau reaguoti, nes tai susiję su žmonių gyvybėmis. Kita vertus, gedimų, kurie visiškai sustabdytų darbą, kol kas beveik nepasitaikė. Dažniausiai sugenda kokia nors viena dalis, pagrindinių funkcijų pernelyg netrikdanti. Man šis darbas patinka labiau už buvusįjį. Medicinos fiziko profesijoje yra daugiau monotonijos, o čia – daugiau iššūkių. Tai mane žavi“, – prisipažino T. Didvalis.

Problemos išlieka panašios

Jau 15 metų kraštietis užsiima dar viena labai prasminga veikla – savanoriauja „Jaunimo linijoje“. Tai daryti vyras pradėjo vedamas smalsumo.

„Mane visada žavėjo psichologija. Nors ir netapau psichologu, tačiau radau būdų, kaip save realizuoti šioje srityje. Savanoriauti pradėjau dar studijų metais, kai turėjau daugiau laisvo laiko. Dabar jo yra mažiau, tačiau jei išeičiau iš „Jaunimo linijos“, man tikriausiai kažko trūktų“, – svarstė pašnekovas.

Pirmus penkerius savanorystės metus Tadas atsakinėjo į skambučius, o vėliau ėmė mokyti kitus savanorius. Tą daro iki dabar. Kiekvieną savaitę grupei žmonių jis veda specialius kursus, kuriuose dėsto savanoriavimo „Jaunimo linijoje“ subtilybes. Kraštietis neslėpė, kad savanorių visada trūksta, todėl tie, kurie dirba prie telefono linijų, ne visada pajėgia atsakyti į visus besikreipiančiųjų skambučius.

„Man ypač smagu, kad per visus tuos metus, kai priklausau „Jaunimo linijai“, joje savanoriavo dar du buvę Gražiškių gimnazijos auklėtiniai. Kaip iš tokio nedidelio miestelio, tai tikrai nemažai.

Bėgant metams besikreipiančiųjų problemos išlieka panašios, tik dabar vis dažniau žmonės mums ne skambina, o parašo. Daug pokalbių sukasi apie santykius su draugais, tėvais, bendraklasiais. Dažnai jaunuoliai jaučiasi vieniši.

Labiausiai mūsų savanorystė nukreipta į savižudybių prevenciją. Neretai į mus kreipiasi žmonės, svarstantys apie pasitraukimą iš gyvenimo, taip pat ir jų artimieji. Iki šiol atsimenu vieną pokalbį su nusižudžiusio asmens draugu. Tąkart supratau, kiek daug skausmo savo aplinkoje palieka nusprendusieji išeiti. Nuo to laiko aš ir pats tapau labiau empatiškas“, – prisipažino T. Didvalis.

Įspūdžiai iš dangaus

Tadas išsiskiria ne tik savo profesinėmis veiklomis, bet ir pomėgiais. Nuo seno pavydžiai į skraidančius paukščius žiūrėdavęs vyras praėjusių metų pradžioje nusprendė ir pats pakilti į dangaus platybes. Įsigijęs skraidyklę – paramotorą ir pas instruktorių Ričardą Maticką išmokęs ja naudotis, Tadas įgyvendino dar vieną seną svajonę.

„Paramotorą laikau pas tėvus Gražiškiuose, tad norėdamas pakilti turiu iš Kauno grįžti į gimtinę. Šiemet pasitaikė gana vėjuoti orai, todėl į dangų kilau gal tik 12 kartų. Dažniausiai po 1–1,5 val. sklandau rytais arba vakarais, kai oras būna ramiausias. Iš aukštai Vilkaviškio rajono apylinkės atrodo labai gražios. Ypač Gražiškių ir Vištyčio kraštai. Iš tikrųjų visai nereikia aukštai pakilti, kad nuo Gražiškių pamatytum Vištyčio ežerą. Vaikščiojant neįmanoma įžvelgti tam tikrų gamtos objektų skirtumų, o štai iš aukštai jie tarsi ant delno. Pavyzdžiui, tose vietose, kuriose paprastai skraidau, susiformavusios labai skirtingos kalvos. Aplink Gražiškius jos tankios ir ilgos, o šalia Duonelaičių kaimo – trumpesnės. Prie Kalvarijos jos vėl kitokios – retesnės ir ilgos“, – įspūdžiais iš aukštai dalijosi pašnekovas.

Kasdien – po 5 kilometrus

T. Didvalis nekenčia monotonijos. Kaip pats juokauja, kad negyventų nuobodžiai, prisigalvoja nepavojingų ir nežalingų veiklų. Kadaise mėgdavo lįsti į eketes, o prieš ketverius metus įgijo teisę vadintis geležiniu žmogumi, kai per mažiau nei 13 valandų įveikė ilgąją triatlono distanciją – nuplaukė 3,8 km, tada dviračiu numynė 180 km ir nubėgo dar 42 km. Po sportavimo etapo Tadas buvo padaręs pertrauką. Būtent tada vienas draugas pasiūlė grįžti prie aktyvaus ritmo ir kasdien nubėgti po 5 km. Tai kraštietis priėmė kaip dar vieną iššūkį.

„Skamba gal kiek ir sudėtingai, tačiau iš tikrųjų didžiausi sunkumai susiję su psichologija ir logistika. Bėgti visai nesunku, nesvarbu, koks oras, daug sunkiau kitai dienai išsiskalbti bei pasiruošti aprangą, susiplanuoti maršrutą ir laiką. Per šventes ar atostogas visada pasiimu bėgimo aprangą. Tai darau nuo praėjusių metų spalio 27 dienos“, – sakė Tadas.

Visgi jau rytoj 5 km distanciją jis bėgs paskutinį sykį. Kai dauguma po Naujųjų pradeda reguliariai sportuoti, Tadas žada pabaigti. Bent jau kasdien bėgioti daugiau neplanuoja. Visgi be iššūkių vyras neliks. Ateinančiais metais norėtų be sustojimo nubėgti 100 km distanciją.

„Kai ruošiausi „Geležinio žmogaus“ iššūkiui, man tuo metu atrodė, kad nubėgti 100 km yra neįgyvendinama misija. Visgi šiemet spalį Neringoje nubėgau 70 km ir supratau, kad įmanoma. Dabar tai – vienas iš mano kitų metų tikslų. Taip pat norėčiau rugpjūtį nuvykti į Ispaniją ir ten „sumedžioti“ vietą, kurioje oro sąlygos netrukdytų stebėti būsimą visišką saulės užtemimą. Manau, jog visiems pravartu kartais turėti tam tikrų asmeninių tikslų ar iššūkių“, – šypsojosi T. Didvalis.

Autorius: Andrius Grygelaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama