Nuo vaikiškų lėlių drabužių – iki dvarų laikus menančių kostiumų

Uosių kaimo (Šeimenos sen.) gyventojos Astos Grigalevičienės siuvimo mašinos beveik niekada netyla. Per daugelį metų moters rankose gimė tiek tautinių, sceninių ir proginių kostiumų, kad jų neįmanoma suskaičiuoti. O vilkėdami ypatingus drabužius į sceną žengė ir šventes šventė šimtai žmonių.

Apie kitą profesiją net negalvojo

Pasak Astos Grigalevičienės, siūti ji išmoko labai anksti – dar lankydama pradines klases. Žinoma, pirmieji siuviniai buvo kuklūs – lėlių drabužėliai, tačiau jau tada mergaitė buvo tikra, kad ateityje rinksis siuvėjos profesiją. Visgi, ko gero, didžiausią meilę siuvimui jai perdavė močiutė Kazimiera Zalagaitienė, iš kurios anūkė sėmėsi pirmosios siuvimo ir siuvinėjimo patirties.

Sulaukusi penkiolikos metų Asta išvyko į Kauno buitininkų mokyklą mokytis siuvėjos amato. Iki šiol ji prisimena pedagogės Virginijos Stankevičienės pamokas apie tiesias siūles ir nepriekaištingą lyginimą. Beje, mokytojos ir mokinės ryšys išliko iki šiol – abi ir dabar pasitaria, pasikonsultuoja.

Grįžusi į gimtinę Asta pradėjo dirbti su individualiais užsakymais. Žinia apie kruopščią ir patikimą siuvėją netruko pasklisti iš lūpų į lūpas. Taip ji sulaukė pirmojo didesnio užsakymo iš Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblio „Sūduviai“, kurio nariams siuvo marškinius, vėliau – ir liemenes.

Meistrė neslėpė, kad šiandien tautinių drabužių siuvimas jai – ne iššūkis, o kasdienė, gerai pažįstama veikla. Per tiek metų susiformavęs darbo ritmas leidžia vieną kostiumą pasiūti per tris dienas. Kaip sakė pašnekovė, kiekvienas etnografinis regionas pasižymi savitais audiniais, o siuvimo principai iš esmės išlieka tie patys, tik liemenėms reikia daugiau individualumo. Pasak Astos, maloniausia kūrybos dalis – siūti sijonus.

Moteris sakė net nebegalinti suskaičiuoti ne tik rajono, bet ir Marijampolės apskrities kolektyvų, kuriems yra pasiuvusi tautinius rūbus. Jos darbų taip pat galima išvysti Lietuvos etnografijos muziejaus ekspozicijose. Per daugelį metų pasiuvusi ne vieną dešimtį tautinių kostiumų kitiems, pati Asta vis dar neturi užbaigto asmeninio tautinio ansamblio – trūksta marškinių, kuriems, kaip ji juokauja, taip ir neišsirenka rašto.

Siuvėjos rankose – epochos

Tautiniai drabužiai – pagrindinė A. Grigalevičienės kūrybos kryptis. Vis dėlto siuvėjos rankos kuria ir spalvingus sceninius kostiumus šokėjams. Jais scenoje puošiasi „Katpėdėlės“, „Vilkės“, „Vyželė“, Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro choreografinės grupės šokėjos bei kiti.

Pasak meistrės, dažniausiai kolektyvų vadovės jau turi aiškią viziją, kaip turėtų atrodyti sceninis kostiumas, o Astai belieka ją techniškai įgyvendinti. Visgi moteris juokėsi sakydama, kad neretai pati pasunkina sau darbą – pasiūlo detalių, kurios sceniniams kostiumams suteikia išskirtinumo. Tačiau svarbiausias dalykas, nuo kurio viskas prasideda, – šokių kostiumai turi būti patogūs ir netrukdyti judėti.

Prieš kelerius metus A. Grigalevičienė pradėjo siūti ir dvariškus kostiumus – netikėto prašymo ji sulaukė iš Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblio „Lankupa“ vadovės Daivos Ambrasaitės. Vėliau panašių užsakymų gauta ir iš Lietuvos etnografijos muziejaus, o šiemet – iš Paežerių dvaro kolektyvo.

Moteris pasakojo, kad pasiūti XIX a. ar dar ankstesnį laikotarpį menančius rūbus nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prieš imantis darbo tenka ieškoti istorinės literatūros, gilintis į to meto aprangą ir detales, mat labai svarbu nenukrypti nuo laikmečio tendencijų.

Be to, reikia rasti tinkamus audinius – jų raštai turi priminti senovinius, tad dažniausiai tokių medžiagų ji ieško pas užsienio pardavėjus. Tokiems kostiumams renkasi šilką ir kitus natūralius audinius.

Tarp adatų, šokių ir antpirščių kolekcijos

Pasak siuvėjos, šiuo metu darbo tiek daug, kad laiko individualiems užsakymams visiškai nėra. Ji pastebi, jog procesas dirbant su pavienėmis klientėmis yra visai kitoks – ilgesnis, reikalaujantis daugiau dėmesio, kantrybės ir bendravimo. Anksčiau Asta siūdavo pačius įvairiausius drabužius – nuo kasdienių suknelių ir kostiumėlių iki sudėtingesnių paltų.

Moteris prisipažįsta, kad sau drabužius siuva itin retai, tačiau apsilankiusi parduotuvėse tampa išrankia pirkėja. Profesinė patirtis neleidžia nepastebėti smulkių, bet reikšmingų detalių.

„Negaliu ramiai vaikščioti po parduotuves – iškart į akis krinta kreivos siūlės ar, mano manymu, neadekvačios drabužių kainos. Pernai Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre mokiausi sukirpimo – teko prisidaryti įvairiausių brėžinių, o paskui pasisiūti ir kelias sukneles. Dabar juokauju, kad jų pakaks visam likusiam gyvenimui“, – juokėsi pašnekovė.

Asta per metus leidžia sau bent mėnesį visiškai atitrūkti nuo siuvimo – dažniausiai tai būna liepa. Toks poilsis reikalingas ne tik rankoms, bet ir galvai. Atsipalaiduoti moteriai padeda šokiai. Anksčiau laisvesnėmis akimirkomis dar rasdavo laiko ir mezgimui.

Siuvėja turi ir dar vieną, su profesija glaudžiai susijusį pomėgį – kolekcionavimą. Ji yra sukaupusi įspūdingą antpirščių kolekciją, kurioje – per šimtą eksponatų iš įvairiausių pasaulio šalių: nuo Egipto iki tolimosios Japonijos. Pati kolekciją papildo rečiau – dažniausiai tada, kai sendaikčių parduotuvėse užtinka išskirtinių antpirščių. Dalis eksponatų gauti dovanų arba buvo parvežti artimųjų, draugų ir pažįstamų iš kelionių po pasaulį.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama