Ir milijonieriai verkė
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/ir-milijonieriai-verke
1937 metų rugpjūčio 6 dieną JAV lietuvių laikraštis „Vienybė“ su 18 dienų pavėlavimu pranešė, kad savo ūkyje netoli Kauno nuo širdies ligos mirė buvęs bendrovės „Maistas“ vyriausiasis direktorius Jonas Lapėnas. O konkrečiau – mirė jis 1937-ųjų liepos 24-osios naktį.
Atsiliepdamas į šią žinią, laikraščio apžvalgininkas, poetas, vertėjas, žurnalistas Juozas Tysliava rašė: „Iš Lietuvos atėjo žinia, kad mirė buvęs „Maisto“ direktorius Jonas Lapėnas. Kartu su Lapėno mirtimi, žinoma, mirė ir ta garsioji „Maisto“ byla, dėl kurios tiek daug buvo rašyta spaudoje. Lapėnas buvo vienas iš tų jaunesnės kartos žmonių, kurie labai greitai praturtėjo...“
Pastatytas 1932 metais
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos maisto pramonė išgyveno pakilimą. Žemės ūkio pagrindu tapo gyvulininkystė. Tačiau, norint vystyti verslą ir organizuoti eksportą, vien tik užauginti produkcijos nepakako, ją reikėjo ir tinkamai paruošti. Todėl 1923 metais Kaune įkurta akcinė bendrovė „Maistas“ greitai tapo viena reikšmingiausių įmonių Lietuvoje. Tarpukariu šios bendrovės bekonai sudarydavo apie ketvirtį viso Lietuvos eksporto. Kadangi verslas klostėsi gerai, nuspręsta fabrikų tinklą išplėsti į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Tauragę.
1932 metais pastatytas Tauragės „Maisto“ fabrikas labai prisidėjo prie miesto modernizavimo ir ekonomikos augimo, pasiekė tokius gamybos mastus, kokių dar ir šiandien nerodo dauguma panašių bendrovių. Jis greitai tapo vienu svarbiausių mėsos eksportuotojų į Angliją. Tačiau vietos ūkininkams, vežusiems į skerdyklą kiaules, reikėjo keisti tam tikrus įpročius. Vakarų vartotojai buvo kur kas išrankesni – norėta, pavyzdžiui, kad kiaulienos šoninė turėtų atitinkamą riebalų sluoksnį. Tam anksčiau lietuvių augintos nutukintos riebios kiaulės netiko. Todėl Tauragėje griežtai tikrintas jų svoris – jis negalėjo būti nei kilogramu didesnis ar mažesnis negu nustatyta. Pasitaikydavo atvejų, kai fabrikas negalėjo priimti visų atvežamų kiaulių, tad darbuotojai tyčia stengdavosi surasti kokio nors broko, kad ūkininkus išsiųstų atgal. Tvarka ir taip buvo griežta – prieita iki tokio lygo, kad ūkininkai, prieš atveždami kiaules į skerdyklą, jas nuprausdavo...
Bendrovė užsiėmė ne vien bekonienos paruošimu – turėjo savo elektrinę, kuria aprūpindavo miestiečius elektros energija. Taip pat sukūrė pirmąsias moterų rankinio ir vyrų futbolo komandas Tauragėje. Šiais laikais keistai skambėtų mintis, kad pramonė rūpinosi miesto kultūrine veikla, dažnas „Maisto“ darbuotojas dalyvavo šokių, choro grupėse, šalia gamyklos buvo pastatytos sporto aikštelės. Verta pabrėžti – tokios veiklos buvo labai skatinamos.
Štai ištrauka iš JAV leisto savaitraščio „Lietuvių žinios“ 1937 metų gruodžio 10 dienos numerio: „Ateinančiais metais „Maisto“ bendrovė pastatys 30 gyvenamų namelių su darželiais ir tvartais, kuriuos atiduos savo darbininkams ilgamečiam išsimokėjimui. Kitos didesnės įmonės taip pat ruošiasi aprūpinti savo darbininkus nameliais“.
Dar viena žinutė iš „Lietuvių žinių“ 1938 metų 43-iojo numerio: „Maisto“ B-vė savo Klaipėdos skyriaus tarnautojams ir darbininkams užpirko Valstybės Teatro Klaipėdoje tris spektaklius. Ateinančią žiemą ketina dar keletą tokių spektaklių užpirkti“.
Kartu, manau, sudomins ir kita informacija – Lietuvos Generalinio Konsulato JAV pranešimas tose pačiose „Lietuvių žiniose“ 1937-ųjų gruodžio31 dieną: „Amerikos spaudoje pasirodė žinutės, kad tokioje tai vietoje kalbėjo „Maisto“ atstovas ar, kad tūlas asmuo ar firma gavo generalinę „Maisto“ atstovybę tokiam tai rajonui. Kiek po „Maistu“ suprantama Lietuvos Akc. B-vė „Maistas“, tai ji, bent iki šiol, savo atstovo Amerikoje neturi ir niekam savo agentūrų nesuteikė. Paskiros firmos, importuojančios iš Lietuvos Akc. B-vės „Maisto“ gaminius, galėjo suteikti išimtiną teisę platinti importuotas per tą firmą Lietuvos prekes, bet ne atstovauti „Maistą“ ar „Pienocentrą“.
Tai buvo prieš daugelį metų. O šiandieniniams vyresnio amžiaus tauragiškiams „Maisto“ vardas ilgus metus asocijavosi su ant Šešuvies upės kranto įkurta vaikų vasaros stovykla, kurioje poilsiaudavo ne tik Tauragės, bet ir kitų Lietuvos rajonų vaikai, su tuntais nelegaliai išnešama produkcija ir su niekuo nesulyginamais iš fabriko leidžiamais kvapais...
Byla pasiekė teismą
1929 metais prasidėjus krizei ir sumažėjus eksportuojamos bekonienos kainoms, po metų priimtas įstatymas, remiantis superkamų kiaulių kainas. Pagal jį „Maistas“ 1931–1935 metais iš biudžeto gavo 40,2 mln. litų, kuriuos išmokėjo kiaulių augintojams. Valstybė bendrovei teikė dotacijas bekonienos eksporto nuostoliams dengti, 1932 metais suteikė teisę privalomai atskaityti iš tiekėjų po 5 litus už kiekvieną parduotą kiaulę vadinamajam akcijų įsigijimo fondui.
Akcinės bendrovės „Maistas“ pagrindinė akcininkė buvo valstybė. Ji ne tik ėmė savo pelno dalį, bet ir padengdavo patiriamus nuostolius. Šiuo trūkumu pasinaudoję kai kurie bendrovės vadovai Tauragėje pradėjo vieną didžiausių aferų tarpukario Lietuvoje.
Kadangi Lietuvoje mėsa buvo kur kas pigesnė nei Tilžėje, mėsos parduotuvės pasienyje tapo ypač paklausios. Tokią parduotuvę Panemunėje atidarė Petras ir Konstancija Lapėnai. Nebūtų nieko keisto, tačiau Petro Lapėno brolis Jonas Lapėnas buvo generalinis akcinės bendrovės „Maistas“ direktorius. Jo nurodymu Tauragės „Maistas“ ne tik pusvelčiui parduodavo produkciją Panemunės Lapėnams, bet taip pat tyčia brokuodavo savąją, kad ją būtų lengviau išvežti. Kadangi tai buvo valstybinė įmonė, visus nuostolius kompensuodavo mokesčių mokėtojai. Anot liudininkų, K.Lapėnienė taip įsismagino, kad pati vykdavo į Tauragę atsirinkti mėsos gaminių. Kai pasikeitęs Tauragės „Maisto“ direktorius nenorėjo leisti K.Lapėnienei savivaliauti, ji jam atkirto, kad direktorius yra ne jis, o jos vyro brolis. Tad po K.Lapėnienės skambučio Tauragės „Maisto“ direktorius buvo išsiųstas dirbti į Kauną paprasčiausiu parduotuvių prižiūrėtoju.
Tokie išsišokimai galiausiai neliko nepastebėti valstybės. Įvykdžius valstybinę reviziją Lapėnų sąmokslas išaiškėjo ir byla nukeliavo į teismą.
Beveik milijonas litų nuostolių
Jonas Lapėnas nuo mažens domėjosi prekyba, dar būdamas 13 metų pradėjo dirbti pardavėju Pumpėnų krautuvėje. Vėliau vadovavo parduotuvėms Ariogaloje ir Plungėje, vartotojų kooperatyvui „Žagrė“ Kalvarijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Dauguose, šioje vietovėje įkūrė savo kooperatyvą. Besikuriant nepriklausomai Lietuvai, kurį laiką buvo paskirtas Daugų karo komendantu. 1920–1926 metais buvo Pakaunės vartotojų bendrovių sąjungos valdybos narys.
Dauguose suartėjo su vietos klebonu Vladu Mironu (Vasario 16-osios Akto signataru ir Ministru Pirmininku), kuris jį rekomendavo tapti vienu iš direktorių į pradedančią veikti „Maisto“ bendrovę. Šioje įmonėje J.Lapėnas dirbo 10 metų, vėliau buvo paskirtas generaliniu direktoriumi. Į mėsos biznį įtraukė ir brolį Petrą, kuris dirbo „Maisto“ fabriko direktoriumi Tauragėje. J.Lapėnas su Juozu Tūbeliu (nuo 1929 m. rugsėjo beveik devynerius metus buvęs Ministras Pirmininkas) buvo šalies kooperatinio judėjimo pirmeiviai – abu aktyviai veikė Žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje „Lietūkis“.
Tarp verslininko domėjimosi sričių buvo kultūra ir politika. J.Lapėnas buvo vienas iš knygų ir periodinės spaudos leidybos bendrovės „Pažanga“ steigėjų, vėliau tapęs jos vadovu. Jis buvo ir tarp „Vilkolakio“ teatro įkūrėjų, taip pat investavo į leidyklos „Vaiva“ akcijas, pasirašinėdavo kaip tautininkų leidžiamo kultūros žurnalo „Vairo“ redaktorius (faktiškai redaguodavo Izidorius Tamošaitis). Įstojo į Tautininkų sąjungą, 1929 m. spalio 2 d. – 1931 m. birželio 1 d. buvo renkamas jos pirmininku.
Pasaulinėje rinkoje kritus mėsos kainoms, Lietuvos Vyriausybė siekė padėti ūkininkams ir įvedė priemoką superkamiems bekonams. Tuo metu „Maisto“ bendrovės supirkėjai mažiausiu pretekstu priskirdavo gyvulius „lašininių“ kategorijai, t.y. jei bekonas bent kilogramu viršija numatytą 100 kg, jis tampa pigia lašinine kiaule. Tokioms superkamoms kiaulėms Vyriausybės kainos priemoka nebuvo taikoma, ir taip ūkininkai gaudavo nepalyginamai mažesnį atlygį. O bendrovė „Maistas“ iš valstybės biudžeto gaudavo kompensacijas, buvo įtariama, kad jas pasiimdavo įmonių vadovas.
Tokiu būdu buvo pasisavinti net 6 mln. litų (tarpukariu lito vertė buvo labai aukšta). O kai ūkininkai pradėjo nerimauti ir įtarti, kad J.Lapėnas kaltas dėl to, jog už bekonus labai mažai temokama, reikėjo ką nors daryti.
1935 metų vasarą milijonierius J.Lapėnas netikėtai išvažiavo atostogų į Italiją. Tuo pasinaudoję, Kaune susirinko „Maisto“ bendrovės viršininkai ir J.Lapėno nebeišrinko direktoriumi. Tai buvo pabaigos pradžia. Pagaliau J.Lapėnas buvo areštuotas ir į bylą įvėlė brolį bei kitus asmenis.
Bendrovės direktoriui J.Lapėnui pareikšti įtarimai sukčiavimu. Jis buvo suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimo „inteligentų kamerą“, kur bausmę atlikdavo valstybės iždo vagys.
Areštuoti Jono Lepėno brolis Petras su žmona ir buvę Tauragės „Maisto“ direktoriai A.Pranculis ir A.Kubilius. Jie buvo kaltinami, kad Jonas Lapėnas „Maisto“ vardu sudarė su savo broliu Petru Lapėnu „Maistui“ nenaudingą sutartį ir iš Tauragės „Maisto“ skerdyklos labai pigiai pristatydavo mėsos produktus į Panemunės Petro Lapėno krautuvę. Dėl tokių operacijų Petras Lapėnas su žmona Konstancija per trumpą laiką praturtėjo, o „Maisto“ bendrovė patyrė apie 700 000 litų nuostolių.
Teismas išteisino
Amerikos lietuvių laikraštis „Vienybė“, 1936 metų kovo 6-oji: „Buvusio „Maisto“ bendrovės pirmininko ir vyriausiojo direktoriaus Jono Lapėno, jo brolio Petro Lapėno ir kitų garsioje byloje teismo tardymas jau baigtas ir dabar rašomas kaltinamasis aktas. Byla bus sprendžiama Šiaulių apygardos teisme kovo mėn. pabaigoje. Šiuo metu „Maisto“ bendrovės valdyba svarsto Lapėnui keltino piniginio ieškinio didumą, kuris, kaip kalbama, sieksiąs netoli vieno milijono litų. Jonas Lapėnas dabar sėdi Kauno kalėjime. Jis deda daug pastangų ligi teismo išsilaisvinti iš kalėjimo. Neseniai jis prašęs leisti jam parašyti testamentą, nes jo sveikatos stovis esąs labai blogas. Tuo tarpu dar neaišku kaip Lietuvos apeliacinis teismas šį Lapėno prašymą išspręs. Lietuvoje Lapėno ir kitų byla jau dabar yra labai didelis susidomėjimas, nes Jonas Lapėnas Lietuvoje yra garsus žmogus ir savo laiku politiniame bei ūkiškame gyvenime vaidino svarbų vaidmenį“.
Po mėnesio, gegužės 9-ąją, ta pati „Vienybė“ paskelbė kitą žinią: „Pasibaigė garsioji „Maisto“ byla. Šiaulių apygardos teismas tris savaites nagrinėjo garsiąją Tauragės „Maisto“ skerdyklos bylą, kurioje kaltinamaisiais buvo patraukti buvęs „Maisto“ bendrovės pirmininkas ir vyriausias direktorius Jonas Lapėnas, buvę Tauragės skerdyklos direktoriai Antanas Kubilius ir Antanas Placidas Pranculis bei turėję Panemunėje „Maisto“ gaminių krautuvę Petras Lapėnas ir jo žmona Konstancija Lapėnienė. J.Lapėnas su savo bendrais, užimančiais „Maisto“ bendrovės fabrikuose vadovaujamus postus, ėmė mulkinti ūkininkus. Tyrimo metu nustatyta, kad J.Lapėnas su bendrininkais valstybės ir ūkininkų sąskaita pasiglemžė apie šešis milijonus litų. Lietuvoje plačiai kalbėta, kad J.Lapėnas tokias dideles machinacijas darė ne be A.Smetonos ir jo svainio J.Tūbelio žinios. J.Lapėnas buvo suimtas, bet kalėjime išsėdėjo tik metus. Ilgai teismas klausinėjo liudytojus, kurių parodymai šioje byloje turėjo gana didelės reikšmės. Liudytojų tarpe buvo daug žymių Lietuvos ūkio ir politikos darbuotojų. Teisiamuosius kaltino du prokurorai ir gynė septyni advokatai. Balandžio 10 dieną teismo posėdžiai pasibaigė. Gana ilgai taręsis teismas paskelbė sprendimą, kuriuo Jonas Lapėnas ir Antanas Pranculis nubausti po aštuonerius metus kalėjimo (sunkiųjų darbų), Antanas Kubilius ketverius metus sunkiųjų darbų kalėjimo, Petras ir Konstancija Lapėnai po dvejus metus sunkiųjų darbų kalėjimo. „Maisto“ bendrovės ieškiniui patenkinti iš Jono Lapėno priteista pusė milijono litų. Be to, teismas nutarė visų nubaustųjų turtą paimti valstybės iždo naudai. Buvęs Tauragės AB „Maisto“ direktorius Antanas Pranculis apskritai gailėjosi susiviliojęs dirbti Tauragėje, pavadinęs ją „intrigų ir šmeižtų miestu, pilnu kontrabandininkų“. Visi nubaustieji Šiaulių apygardos teismo sprendimu yra nepatenkinti ir žada skųstis aukštesnėms teismo įstaigoms“.
Nors verdiktas buvo griežtas, apeliacinis teismas sprendimo ieškojo ilgokai. Pagaliau 1936 metų spalio 19-ąją spaudoje pasirodė sensacinga žinia: „Jonas Lapėnas išteisintas. Apeliacinių Rūmų teismas išteisino Joną ir Petrą Lapėnus bei kitus tos bylos dalyvius. Plačiai išgarsėjusi, Jono Lapėno byla jau antrą kartą teismo buvo nagrinėjama, šį kartą ji baigėsi brolių Lapėnų ir kitų kaltinamųjų naudai. Nuteistuosius gynė garsiausi Lietuvos advokatai. Apeliaciniuose rūmuose „Maisto“ byla buvo nagrinėjama tris dienas. Spalio 5 dieną apie 16 valandą apeliaciniai rūmai paskelbė sprendimą, kuriuo panaikino žemesniojo teismo nuosprendį ir nuteistuosius išteisino. Vadinasi, Apeliacinių Rūmų teismo nuosprendžiu, Jonas Lapėnas, Petras Lapėnas ir kiti yra nekalti. Tačiau Vyriausiasis tribunolas Apeliacinių rūmų sprendimą sustabdė ir byla grįžo į Apeliacinius rūmus. J.Lapėnas vėl buvo išteisintas. Apeliacinių rūmų sprendimą dabar jau patvirtino ir Vyriausiasis tribunolas“.
Deja, pats J.Lapėnas to nesužinojo, nes mirė nesulaukęs galutinio išteisinamojo nuosprendžio.
„Netekti garbės – visko netekti“
Jonas Lapėnas nusipirko Žiegždrių dvarą, o 1932 metais pagal inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro projektą Kaune, Kęstučio gatvėje, pasistatė šešių aukštų gyvenamąjį namą. Dar po metų kieme išdygo garažai ir vairuotojų kambariai.
„Pats didžiausias Kauno namas priklausė milijonieriui Jonui Lapėnui – vyriausiajam bendrovės „Maistas“ direktoriui, vienam spaudos bendrovės „Pažanga“ steigėjų ir vadovų, Tautininkų sąjungos lyderiui“, – rašoma knygoje „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“.
Pastatas 2008 metais įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam suteiktas vietinės reikšmės architektūros ir istorijos paminklo statusas.
Nuomai skirtas šešių aukštų namas turėjo kelis įėjimus: iš gatvės – pagrindinį, o iš kiemo – aptarnaujančiam personalui. Pastate veikė du liftai: paradinis ir ūkinis.
Pirmajame aukšte į gatvės pusę veikė parduotuvės, o iš kiemo pusės buvo įrengti du nedidukai butai pagalbiniam personalui, taip pat virtuvės su šaldymo spintomis. Antrajame–penktajame aukštuose buvo nuomojami butai, o šeštajame – įrengtas butas J.Lapėno sūnui Gediminui, čia buvo ir salė su židiniu. Pastogėje įrengtame butuke gyveno sargas.
Beje, kalėjimas, kuriame sėdėjo J.Lapėnas, buvo kitoje gatvės pusėje, priešais jo namus. Jau pakeitęs pavadinimą (dabar Kauno tardymo izoliatorius) kaimynystėje jis tebeveikia iki šiol.
O užbaigti šį rašinį noriu vėlgi ištrauka iš pradžioje minėto poeto, vertėjo, žurnalisto Juozo Tysliavos komentaro: „Ar Lapėnas praturtėjo teisingu būdu, ar jis, būdamas „Maisto“ direktorium, kaip ir daugelis kitų, mokėdavo „sukti“, tai teismas turėjo išaiškinti. Bet gana to, kad Lapėnas, gaudamas algą, jokiu būdu nebūtų galėjęs pasistatyti milijono litų vertės namus. Netekti gyvybės – daug netekti, bet netekti garbės – visko netekti“.
Autorius: Alvidas Jancevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
