Po darbo odontologijos klinikoje vilkaviškietė rišasi puantus
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Vilkaviškietei Vytenei Luckutei gruodis buvo itin karštas – balerina ruošėsi kalėdiniam pasirodymui Raudondvaryje, kur drauge su trupe surengė šventinį spektaklį. Vaikystėje baletu susižavėjusi mergina šį pomėgį dievina iki šiol ir dukart per savaitę klasikinio baleto įgūdžius tobulina Lietuvos tarptautinėje baleto akademijoje.
Traukė nuo mažens
Vytenę tiuliniai tutu sijonėliai ir puantai traukė nuo mažų dienų. Televizoriaus ekrane pamačiusi balerinas ji su pavydu sekdavo grakščius šuolius ir pati vaikščiodavo ant pirštų galiukų. Baleto geną mergina, ko gero, paveldėjo, mat jos pusseserė Milda Luckutė, nuo mažų dienų lankiusi savo krikšto mamos, primabalerinos Eglės Špokaitės įkurtą prestižinę baleto mokyklą, tapo profesionalia balerina, šokančia Europos teatrų scenose, dabar dirbančia didžiausiame austrų operos teatre Vienoje.
Vytenė prisimena ją apėmusį džiaugsmą, kai sužinojo, kad pagaliau ir mūsų mieste bus mokoma baleto – 2011 metais Vilkaviškio kultūros centre profesionali balerina Margarita Kurkčijanc-Kurtinaitienė įkūrė baleto studiją.
Vytenės mama Jolita, matydama dukros norą šokti, nuvedė mergaitę į pirmąsias repeticijas, tad svajonės pradėjo pildytis.
Nors repeticijos reikalavo daug fizinių jėgų, Vytenei baleto niekada nebuvo gana. Ji prašydavo pusseserės Mildos drauge vežtis į vasaromis organizuojamas E. Špokaitės baleto mokyklos stovyklas. Tad Vytenė vasaromis repetuodavo drauge su mergaitėmis, svajojančiomis tapti profesionaliomis balerinomis ir šokti garsiausių pasaulio teatrų scenose.
Mokytis baleto technikos V. Luckutei sekėsi, ji nuolat sulaukdavo pedagogų pagyrų. Baleto judesiams išmokti reikia fizinių duomenų – tiek įgimtų, tiek įgytų. Mergina pripažino, kad baletas reikalauja daug pastangų, didelės koncentracijos ir daugybės individualaus darbo valandų – kiekvieną dieną atlikti tuos pačius judesius ir juos tobulinti, stengtis šokti, o ne atlikti gimnastikos pratimus. Daugelis klasikinių baleto judesių žmogaus kūnui nėra įprasti ir natūralūs, jų mokydamasis nepaskubėsi, nes raumenys įpranta tik palaipsniui treniruojami. Skuba ir neatsargumas baigiasi traumomis.
Aukojosi tėtis
Bene liūdniausia Vytenei buvo tuomet, kai Vilkaviškyje baleto studija iširo ir nebeliko šio meno pamokų. Visgi be baleto paauglė savo gyvenimo nebeįsivaizdavo, tad labai apsidžiaugė, kai Kaune susikūrė Tarptautinė baleto akademija. Beliko įkalbėti tėvus, kad šie leistų į baleto pamokas.
V. Luckutė prisimena, kad tuomet šeimoje vyko rimtas pokalbis, mat dukart per savaitę vežioti dukrą į Kauną kainavo daug laiko ir pinigų. Vytenė išstudijavo visus traukinių ir autobusų tvarkaraščius, tačiau nerado transporto, kuris galėtų ją parvežti į Vilkaviškį, pasibaigus iki 22 valandos trukdavusioms baleto pamokoms.
Matydamas degančias dukters akis, prisiminęs gerus pedagogų atsiliepimus, Vytenės tėtis patikėjo, kad baletas – ne trumpalaikė užgaida, o tikra aistra, tad pagaliau sutiko. Jis kantriai ketverius metus vežiojo dukrą į repeticijas.
– Tėtis tikrai daug aukojosi, – prisiminusi paauglystės laikus pasakojo Vytenė. – Jam kelias valandas tekdavo vaikštinėti Laisvės alėja ar prisigalvoti kitų veiklų, kol aš repetuodavau baleto mokykloje.
Trumpa karjera
Iš tų, kurios Vilkaviškyje lankė M. Kurkčijanc-Kurtinaitienės studiją, baleto liko šokti vienintelė Vytenė. Baigusi „Aušros“ gimnaziją V. Luckutė pasirinko burnos higienistės profesiją. Kaip pati sako, ją žavėjo estetika ir kruopštus darbas. Po paskaitų V. Luckutė dirba odontologo padėjėja ir tikina, kad aistra baletui niekur nedingo – ji ir toliau šoka Lietuvos tarptautinėje baleto akademijoje. Visgi tapti profesionalia balerina Vytenė prisipažino niekuomet neplanavusi.
– Profesionalių balerinų karjera – labai trumpa, jos šoka vidutiniškai iki 32-ejų metų, o neretai ir dar trumpiau, nes patyrus traumą į profesionalų baletą sugrįžti sunku, – pasakojo V. Luckutė. – Baleto pasaulyje – didžiulė konkurencija, traumuotą baleto šokėją visuomet pakeis sveikas.
Mergina sako, kad baleto jos gyvenime labai daug. Dukart per savaitę ji lanko repeticijas Lietuvos tarptautinėje baleto akademijoje, o prieš spektaklius savaitgaliais vyksta generalinės repeticijos, tad gruodžio mėnuo pareikalavo daug pastangų. Reikėjo ne tik repetuoti, bet ir rūpintis sceniniais kostiumais.
Visgi visas nuovargis užsimiršta, kai susiveržusios puantų kaspinus, pasitaisiusios tutu klostes ir prisisegusios karūnas balerinos išplaukia į sceną. Į dukters spektaklius visuomet iš Vilkaviškio atvyksta Vytenės tėvai – Jolita ir Saulius Luckai.
Svajonių vaidmuo
Trupę, kurioje šoka Vytenė, sudaro 8 merginos, dauguma – buvusios profesionalios balerinos, jau sukūrusios šeimas, pasirinkusios kitas profesijas. Joms baletas – viso gyvenimo meilė ir malonumas sau.
– Mūsų grupė priklauso vyresnėlių-suaugusiųjų kategorijai. Kolektyvas – puikus, visi labai draugiški, smagiai bendraujame. Dalis mūsų merginų studijuoja su medicina susijusius mokslus, tad turime daug bendrų temų. Po sunkios darbo dienos repeticijos – tikra relaksacija, – kalbėjo Vytenė.
Vilkaviškietė įsitikinusi, kad baletas jos gyvenime išliks dar ilgai. Kai bus per sunku šokti scenoje, galės mėgautis spektakliais kaip žiūrovė. Vytenė dažnai lankosi Lietuvos operos ir baleto teatre, gėrisi profesionaliais atlikėjais, tačiau šokį stebi kitaip nei eilinis žiūrovas – mato kiekvieną klaidelę, nepavykusį sukinį ar šuolį.
Paklausta apie svajonių vaidmenį, Vytenė sako, kad labai norėtų sušokti „Esmeraldos variacijas“. Tai labai greitas ir subtilios technikos reikalaujantis šokis, kuriam V. Luckutė vis dar nesiryžta.
– Vadovė sakė, kad privalau ryžtis ir sušokti „Esmeraldą“. Ir aš tikiu, kad tai padarysiu, – neabejojo atkakli vilkaviškietė.
Autorius: Eglė Kviesulaitienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
