Nepriklausomybės kovų atminimas bus gyvas visada

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/nepriklausomybes-kovu-atminimas-bus-gyvas-visada/

Domiuosi šalies istorija ir su didžiuliu susidomėjimu laukiu spausdinamų istorinių publikacijų. Dėkoju žurnalistui, istorikui Alvidui Jancevičiui už išsamų straipsnį apie nepriklausomybės kovas mano gimtinėje, Dzūkijoje. Šios kovos palietė mano senelio šeimą, o prie jų įamžinimo man teko prisidėti.

Apie viską išsamiau.

Gimiau ir augau tarp girių, dainų ir pasakų šalyje įsikūrusiame Guronių kaime, Seinų apskrityje (dabar tai Druskininkų savivaldybės Leipalingio seniūnijos kaimas). Nederlingos, smėlėtos Dzūkijos žemės, tačiau duonos užtekdavo. Didelių turtų dzūkai nesusikrovė, bet meilė Lietuvai, pagarba žmogui, darbštumas, atvirumas buvo didžiausias dzūkų turtas. Jeigu tas dorybes tekdavo ginti, tai dzūkas darė iš visos širdies, negailėdamas savęs.

Žmonės gyveno draugiškai, vieni kitiems padėdavo, bet neapkęsdavo, kai jų gyvenimo normoms ir dorovėms imdavo komanduoti atėjūnai. Aš tai puikiai prisimenu iš pokario metų.

Nors ir nebaigę didelių mokslų, paprasti kaimiečiai buvo poetinės sielos, dainingi. Kaip ir maldoje, taip ir dainoje dzūkas rasdavo nusiraminimą ir paguodą.

Neliūdėk, žalia giruže,

Nes ateis laikai,

Uždainuos tau linksmą dainą

Lietuvos vaikai.

Dainos skambėjo dirbant darbus, kaimo vakarėliuose, vargstant vargus, įamžinant istorinius arba šiaip kaimo įvykius. Pokariu buvo sukurta šimtai dainų, apdainuojant atėjūno niekšybes, partizanų kovas ir žūtis, sunkią tremtinio dalią. Vien už dainos turėjimą mokslus galėjai baigti „anksčiau laiko“ arba tęsti gilindamasis į baltųjų meškų gyvenimą...

Po daugelio metų trukusios carinės Rusijos priespaudos, po 1918 metų, Lietuva kilo į nepriklausomos  valstybės atkūrimą, tačiau ir turėjo nemažai priešų. Mano gimtinėje tai buvo gyvenimo perėjūnai, dezertyrai, šiaip plėšikai, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiant prijungti nemenką pietų Lietuvos plotą nuo Varėnos, Merkinės, Lazdijų, Seinų, Punsko. Įsikūrę saugiame plote, toli nuo administracinių centrų, prie Nemuno, Bugiedos, Varviškės kaimuose, pasivadinę Varviškės respublika ir „Zbrojna sila Varviški“, plėšikai ginklavosi amunicija, kurią  naudojo lenkų kariuomenė. Jie plėšikavo, žudė taikius dzūkus, uždėjo nepakeliamomis duoklėmis.

Besikuriančios Lietuvos valdžia mažai galėjo padėti, nes dar vyko nepriklausomybės kovos ir karinių pajėgų nepakako. Plėšikams vadovavo poručikas Juzefas Pilevskis ar Moravskis, pasivadinęs Chmura („Debesis“).

1922 m. spalio 17 d. plėšikų eskadronas, apie 80 raitelių, puolė mano gimtuosius Guronis, kuriuose buvo 20 pasieniečių įgula. Kaip rašo savo atsiminimuose to mūšio dalyvis Juozas Mikelionis knygoje „Karan išėjo vyrai“, kaime beliko retas namas, į kurį plėšikai nebūtų įmetę kelių granatų. Nušovė ūkininką Kazį Visocką, liko našlė su šešiais vaikais. Buvo ir daugiau aukų iš abiejų pusių.

Mano dziedulis (senelis) iš mamos pusės Antanas Balevičius buvo kilęs iš Leipalingio, iš daugiavaikės bežemio šeimos. Jis gimė 1886 m., buvo pašauktas į caro kariuomenę, dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, laimingai grįžo iš fronto, gavo iš caro žemės rėžį, vedė ir įsikūrė Guronių gatviniame kaime. Nuo 1918 iki 1940 m. buvo Seinų miškų urėdijos Paliepio girininkijos eigulys. Matyt, pareigas ėjo pavyzdingai, nes buvo apdovanotas Seinų urėdo pagyrimo raštu ir medaliu, kuriuo labai didžiavosi sakydamas, kad medalį jam prisegė Kaune pats prezidentas Antanas Smetona. Šį medalį jam prisegėme jį laidodami 1950 m. pavasarį Leipalingio kapinėse. Medalio dokumentas neišliko.

1933–1934 m. vykdant žemės reformą iš rėžių buvo pereita prie vienkiemių – senelis perkėlė pastatus prie Krivonių kaimo, kur buvo jam atmatuotas žemės sklypas, jau ne rėžis.

1941–1945 metų karo įvykiai mano gimtąjį kaimą aplenkė. Mes gyvenome erdviame mediniame name (dviejų galų), pietinėje pusėje. Šiaurinė namo pusė prie lango buvo pažeista sprogmens skeveldrų. Pradėjau domėtis, iš kur jos. Juk 1941–1945 m. kaime mūšių nebuvo.

Dziedulis papasakojo, kad Varviškės plėšikai 1922 m. rudenį per Guronių kaimo puolimą pro langą įmetė granatą ir tik stebuklo dėka dziedulis spėjo ją išmesti atgal, kur ji ir sprogo, užmušdama kelis plėšikus. Šeima liko gyva. Plėšikai buvo nutarę dziedulį nužudyti, bet geri žmonės jam apie tai pranešė. Dziedulis turėjo kaimą palikti ir grįžo tik po 1923 m.  kovo 23 d. mūšių, kai plėšikai buvo visiškai sunaikinti.

Pradėjau daugiau domėtis apie tų laikų įvykius. Plėšikai plėšė ir žudė taikius gyventojus už Nemuno – iš pamokų išsivedė mokytoją Juozą Bloznelį, nušovė ir pakišo po ledu Nemune. Merkinėje nužudė kleboną, teologijos mokslų daktarą Juozą Bakšį, 1912 metais baigusį Austrijos Insbruko universitetą, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos absolventą. Tai tik keletas lenkų niekšybių. Iš viso nuo 1919 m. liepos iki 1923 m. kovo 23 d., kai Varviškės plėšikai buvo sunaikinti, negalutiniais duomenimis, jie įvykdė 152 užpuolimus, kurių metu buvo nužudyti 43 taikūs gyventojai – tai užfiksuota Gintaro Lučinsko knygoje „Žuvę už Lietuvą (laisvės kovos Dainavo krašte 1918–1923 metais)“ (Alytus, 2010) ir Ernesto Kučkailio karinėje istorinėje apybraižoje „Laiškai iš Varviškės“ (Kaunas, 2018). Tačiau Varviškės plėšikams atėjo atpildo valanda, kai 1923 m. kovo 19 d. Paliepių kaime (dabar Lazdijų rajono teritorija) jie žvėriškai nužudė šešis Lietuvos pasieniečius ir jau nebegyvus kapojo kardais.

Į Varviškę 1923 m. kovo 22 d. buvo pasiųstas iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko 1-asis batalionas. Bataliono vadas buvo kapitonas Henrikas Songinas, 1-osios kuopos vadas vyr. leitenantas Arsenijus Borchertas, 2-osios – vyr. leitenantas Vladas Šlepavičius, 3-iosios – vyr. leitenantas Vladas Opulskis, kulkosvaidžių kuopos vadas – vyr. leitenantas Eduardas Berentas. Kariuomenei talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicininkai.

Pražygiavę pro Leipalingį, kovo 23-iosios rytą pasiekė Sventojansko, Bugiedos, Varviškės kaimų prieigas, kur buvo įsikūrę plėšikai. Kariuomenė puolė trimis kryptimis – Sventojansko, Bugiedos ir Varviškės. Sunkiausiai sekėsi Sventojansko kaime, kur plėšikai, gindami tiltą per Baltosios Ančios upę, buvo įrengę stacionarius ugnies taškus ir galėjo puolančiuosius apšaudyti kryžmine kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Mūšis užtruko, žuvo leitenantas Aleksandras Urbelis, tėvas ir sūnus kuckailiai, dar keli kariai.

Varviškės kaime mūšyje žuvo leitenantas Aleksandras Beras ir keli karai, o tauragiškis Stasys Vaitkus iš Skaudvilės valsčiaus už narsą buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Ties Varviške žuvo ir Mikas Giedra (gimęs 1901 m. Tauragės apskrityje, Tauragės valsčiuje, Joniškės kaime).

Kuopos vadas vyr. leitenantas Vladas Opulskis buvo sužeistas. Sprogstamoji kulka pataikė į dešinę koją. Pasekmės liko visa gyvenimui. 1941 m. buvo suimtas ir pirmomis karo dienomis su kitais Lietuvos karininkais buvo varomas į sovietų sąjungos gilumą. Nepajėgiantį sparčiau eiti, kažkur Baltarusijoje, ties Červene, enkavėdistai Vyčio kryžiaus kavalierių majorą Vladą Opulskį nušovė (pulkininko Petraičio knyga „Kaip jie mus sušaudė“).

Taip buvo iškovota laisvė nepriklausomai Lietuvai, o plėšikai iš „Varviškės respublikos“ visiškai sunaikinti. Tenka paminėti ir dar vieną mano gimtojo Guronių kaimo veikėją, susijusį su tų laikų įvykiais, bet kovojusį kitoje barikadų pusėje – tai vienas Tauragės pučo organizatorių ir vadovų, mokytojas Feliksas Saltonas.

Dziedulis man parodė vietą Sventojansko kaime, kur prie kelio į Krivonis, ant baltosios Ančios kranto, buvo pastatytas geležinis kryželis tėvo ir sūnaus Kuckailių žūties vietoje. Nuo vaikystės mane vis neramino mintis daugiau prisidėti prie nepriklausomybės kovų didvyrių įamžinimo, tačiau tą padaryti iki 1990 metų buvo sudėtinga, o tiksliau beveik neįmanoma.

Po 1990 m. kovo 11-osios, kai atėjo Lietuvos nepriklausomybė, tą mintį išdėsčiau iš Guronių kaimo kilusiam pirmajam Druskininkų merui Vytautui Vaikšnorui. Jis entuziastingai priėmė šią mintį ir ėmėsi veikti.

Nutarėme sukurti paminklą ne vien Varviškės įvykiams, bet ir aplinkiniuose kaimuose nuo Varviškės iki Merkinės vykusioms nepriklausomybės kovoms įamžinti. Sukūriau paminklo projektą. Kreipiausi į klasės draugą rašytoją, istoriką Juozą Kuckailį, nusipelniusį krašto tyrinėtoją mokytoją Algirdą Volungevičių. Surinkome kritusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovos didvyrių pavardes – jų išsiaiškinome 36.

Paminklo-memorialo forma primena Gedimino stulpus. Ant šoninių plokščių iškaltos 36 didvyrių pavardės, vertikalę sudaro 8,5 metro aukščio kryžius iš mano miško pušies. Memorialo detales gamino Tauragės „Gitauros“ meistrai. Šventinimo iškilmės įvyko 1999 m. rugpjūčio 15 d. Dalyvavo daugybė žmonių. Apie paminklo-memorialo sukūrimą ir pašventinimą plačiai rašė Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ 1999 m. 9-ajame numeryje, Juozas Kuckailis – knygoje „Dzūkai“ (Vilnius, „Asveja“, 2006 m.), kiti leidiniai.

Post Scriptum

Iš pokario partizanų dainų:

Penkioliktą gruodžio

Ankstųjį rytelį

Būriai partizanų

Traukė į miestelį.

Per kalnus, per sniegą

Traukė jie Merkinėn

Už žudomus brolius,

Už laisvę tėvynės.

Kartu svarbu prisiminti ir tai, kad šiemet sukanka 80 metų, kai Lietuvos partizanai buvo užėmę Merkinę.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, Lietuvos partizanų surengtas Merkinės puolimas 1945 m. gruodžio 15 d. buvo viena didžiausių ir įspūdingiausių puolamųjų operacijų partizaninio karo istorijoje, pademonstravusi rezistentų organizuotumą ir ryžtą kovoti su sovietine okupacija.

Operacijai vadovavo legendinis partizanų vadas, tuometinis A apygardos (vėliau pavadintos Dainavos apygarda) vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Puolime dalyvavo jungtinės maždaug 200 partizanų pajėgos, daugiausia iš Merkio rinktinės. Planas buvo gerai apgalvotas, partizanai iš anksto rinko žvalgybinę informaciją apie sovietų pajėgų dislokaciją ir gynybinius įtvirtinimus miestelyje. Prieš puolimą, partizanai buvo susirinkę netoliese esančiame Puvočių kaime, Petronėlės Arbačiauskienės-Čyraitės tėvų sodyboje, kur vyko paskutinieji pasirengimo darbai. 

Gruodžio 15 d., lygiai 11 valandą, A.Ramanauskas-Vanagas davė ženklą pulti (balta raketa). Operacija buvo staigi ir netikėta sovietiniams okupantams, nors šie, kaip rodo NKVD ataskaitos, galimai jos ir laukė. Pagrindiniai partizanų taikiniai buvo NKVD būstinė, Valsčiaus ir milicijos įstaigos, paštas, kalėjimas, „Rusų namai“ (pastatas, kuriame gyveno sovietų administracijos darbuotojai ir jų šeimos). 

Partizanai greitai užėmė šias įstaigas, sunaikino jose buvusius dokumentus. Mūšis buvo įnirtingas, sovietų pusė, kurią sudarė apie 120 karių ir stribų, patyrė didesnius nuostolius. 

Mūšio metu, A.Ramanausko-Vanago duomenimis, partizanai neteko penkių savo kovos draugų, 1 buvo sužeistas. Priešo nuostoliai buvo žymiai didesni: žuvo apie 15 okupacinės kariuomenės karių ir 2 stribai. 

Merkinės puolimas turėjo didelį moralinį ir politinį atgarsį. Nors tai buvo tik laikina karinė pergalė, neilgai trukus sovietų pajėgos vėl užėmė miestelį, ši operacija parodė, kad partizanai nesiruošia sėdėti sudėję rankų ir yra pasirengę organizuoti didelio masto puolimus prieš okupacinę valdžią. Tai įkvėpė kitus partizanų būrius ir sukėlė didžiulį išgąstį tarp vietos sovietų aktyvistų ir administracijos. Įgyta skaudi, bet vertinga patirtis vėliau pasitarnavo planuojant kitas sėkmingas partizanų operacijas. 

Autorius: Danielius Saukevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama