Vysk. Dovydas Zigmantas Pilchovskis – šviesusis Alvito krašto sūnus III dalis

Tarnyba šventoje Bažnyčioje

Kaip jau minėta, nuo 1752 m. Dovydas Zigmantas Pilchovskis buvo jėzuitas, 1764 m. tapo kunigu. Be abejo, šie poaukščiai buvo patys aukščiausi laipsniai, kokių tik jis galėjo trokšti ir gauti šiame gyvenime. Tai daugiau už įvairius mokslo laipsnius, už profesūras, už įvairias tarnybas, poaukščius, nes tik per kunigystės šventimus jis tapo antruoju Kristumi, kunigu per amžius, čia, žemėje, ir amžinybėje, Kristaus ir Melchizedeko būdu. Ir nebuvo, nėra, nei nebus žemėje didesnio laipsnio už Kunigystę. Be jokios abejonės, kun. D. Pilchovskis savo gyvenime tai puikiai suprato ir tuo gyveno.

Nuo 1785 m. kun. dr. prof. D. Pilchovskis buvo kanauninku, vėliau – Inflantų vyskupijos kustodu. 1792 m. sausio 22 d. buvo priimtas į Vilniaus katedros kapitulą. 1793 m. pradžioje atstovavo Vilniaus kapitulai dvasininkų suvažiavime Gardine. 1793 m. antroje pusėje šlovingasis Vilniaus vyskupas kunigaikštis I. J. Masalskis kan. D. Pilchovskį nominavo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi.

Beje, 1794 m. birželio 28 d. sukilėliai Varšuvoje pakorė kilnųjį Vilniaus vyskupą I. J. Masalskį. Tai buvo baisus smūgis Lietuvai ir Vilniui.

Šios netekties akivaizdoje 1794 m. gruodžio 1 d. Vilniaus kapitula vyskupą nominatą D. Pilchovskį išrinko kapituliniu vikaru. Esant vakuojančiam vyskupo sostui, D. Pilchovskis tapo vyskupijos oficiolu ir administratoriumi. 1795 m. sausio 14 d. popiežiaus nuncijus Varšuvoje patvirtino šį išrinkimą. 1795 birželio 1 d. Popiežius Pijus VI nominuotą vyskupą D. Pilchovskį prekonizavo bei paskyrė tituliniu Echino vyskupu ir Vilniaus vyskupu pagalbininku.

Labai sunkiomis ir sudėtingomis sąlygomis vysk. D. Pilchovskis ėmėsi ryžtingų veiksmų. 1795 m. pradžioje išleido ganytojinį laišką, skelbiantį gedulines pamaldas ir vysk. Masalskio laidotuves kovo 17 dieną. Gegužės 10 d. paskelbė laišką pamokslininkams apie pareigą sakyti pamokslus, jų tematiką, formą bei kitas aktualias aplinkybes. Su seserimi Bialozoriene rūpinosi sukilėlių karių likusiais našlaičiais vaikais, jų mokslu.

1796 m. Rusijos valdžiai panaikinus Vilniaus vyskupiją ir prijungus ją prie Inflantų vyskupijos, D. Pilchovskis tapo Inflantų vyskupo pagalbininku, tačiau ir toliau praktiškai rūpinosi buvusia Vilniaus vyskupija. 1798 m. balandžio 27 d. caro įsakymu vėl atkūrus Vilniaus vyskupiją, tapo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi, o rugpjūčio mėnesį Inflantų ir Piltinėnų vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio pagaliau buvo konsekruotas vyskupu. Tų pačių metų rugpjūčio ar lapkričio mėnesį vysk. Jonas Nepomukas Kosakovskis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu valdytoju. Trejus metus su viršumi savarankiškai valdęs vyskupiją, vysk. D. Pilchovskis toliau tęsė savo pagalbininko tarnybą prie vysk. Kosakovskio.

Finis coronat opus*

Matyt, jausdamas savo silpnėjančią sveikatą, vysk. D. Pilchovskis 1803 m. kovo 19 d. padarė amžiną užrašą-fundaciją 12 neturtingų studentų išlaikymui. 6 studentai galėjo būti kilmingi, 6 – Vilniaus miestiečiai. Fundaciją sudarė 6 701 auksinis zlotas, lokalizuotas Kamajuose ir Vilniuje esantis mūrinis namas Nr. 966 netoli Šv. Jurgio bažnyčios. Šis turtas turėjo amžinai tarnauti neturtingų studentų išlaikymui.

1803 m. gegužės 8 d. vysk. D. Pilchovskis antrą kartą sudarė testamentą. Pirmasis testamentas, sudarytas kovo 29 d., buvo pamestas arba dingo neaiškiomis aplinkybėmis.

Atsimenant, kad vysk. D. Pilchovskis buvo literatūros ir iškalbos profesorius, rašytojas, būtų galima tikėtis įspūdingo testamento literatūrine prasme. Kaip bebūtų keista, testamentas yra gana paprastos formos, be puošnių barokinių įžangų, įmantrių frazių, taip būdingų XVII–XVIII a. testamentams. Netgi galima sakyti, kad testamentas yra per daug smulkmeniškas, nuobodus, painus. Tačiau iš jo matyti, kad kilnusis vyskupas mirties patale su giliu dėkingumu atsiminė visus – ne tik turtinguosius, giminaičius, bet, atrodo, net priešingai – daug daugiau savo turto paliko tarnams, ubagams, aišku, geriesiems broliams kunigams, Vilniaus bažnyčioms ir vienuolynams.

Vysk. D. Pilchovskis mirė Vilniuje 1803 m. gruodžio 4 d. ir buvo palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios, atskiroje koplyčioje.

Vyskupo apdovanojimai

Vysk. D. Pilchovskio pasiaukojantis darbas, rūpestis neturtingaisiais buvo aukštai įvertintas tiek savųjų, tiek svetimųjų.

1790 m. arba 1791 m. kan. D. Pilchovskis iš karaliaus rankų gavo Šv. Stanislovo ordiną. 1798 m. Rusijos imperatorius Povilas I vyskupą apdovanojo Šv. Jono Jeruzaliečio ordinu, 1803 m. Rusijos imperatorius Aleksandras I – Šv. Onos 1-os klasės ordinu.

Ryšys su Suvalkijos kraštu

Koks buvo tiesioginis vysk. D. Pilchovskio ryšys su Suvalkija, su Vilkaviškio kraštu, su Alvito žeme?

Pirmiausia, Alvito žemėje buvo jo tėviškė, Alvito bažnyčioje po puošniais marmuro antkapiais ilsėjosi jo tėvas, kiti šeimos nariai. Pilchovskių giminė šiame krašte gyveno daugiau kaip šimtą metų. Manoma, kad viena jo sesuo buvo ištekėjusi už pulkininko Petersono ir gyveno Vilkaviškyje.

Antra, jų giminė labai ilgai valdė Tabariškių seniūniją.

Trečia, ir Vilkaviškio parapija, ir Alvito parapija priklausė Vilniaus vyskupijai iki Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo.

Pavyko surasti 1795 m. gruodžio 4 d. dokumentą, pasirašytą vysk. D. Pilchovskio. Šiuo raštu įgaliojami Alvito dekanas, Pajevonio ir Lankeliškių klebonai būti įgaliotiniais nustatant Vilkaviškio, Marijampolės ir Gižų parapijų ribas. Šių parapijų ribų nustatymo klausimas buvo ginčytinas, aktualus kelis dešimtmečius, susikūrus naujoms Marijampolės ir Gižų parapijoms.

Abiejų Tautų Respublikos pilietis

Mąstydami primityviais šių laikų stereotipais paklaustume: o kokia buvo vyskupo D. Pilchovskio tautybė – vokietis, lenkas ar lietuvis? Kiek teko skaityti, savo asmeninės nuomonės šiuo klausimu jis nebuvo pareiškęs. Vis dėlto beveik visi tyrinėtojai jį laiko tikru lenku. Tačiau yra ir kitas aspektas. Nekrologe, 1803 m. gruodžio mėn. paskelbtame laikraštyje „Kurier Litewski“, rašoma: „Lietuva neteko naudingo piliečio, Lietuvos Bažnyčia – švento vyskupo, Imperatoriškasis universitetas – verto nario, klasikinių veikalų pavyzdinio vertėjo ir daugelio raštų autoriaus, Vilniaus kapitulа – pavyzdingo prelato, vargšai ir našlaičiai – globėjo ir geradario!

Amžinos atminties kunigas Dovydas Pilchovskis, Vilniaus vyskupas sufraganas, emeritas profesorius ir Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų skyriaus dekanas, Senekos, Salustijaus ir daugelio mokytų raštų autorius ir vertėjas, prelatas koadjutorius, Vilniaus kapitulos dekanas, našlaičių, bajorų bei miestiečių luomų pensionato steigėjas… Visuotinis, gilus liūdesys po šio žymaus vyro mirties leidžia suprasti, kokią didžiulę netektį patyrė Tėvynė! Tebūna, kad Lietuvoje gimtų vyrai, panašūs į Dovydą Pilchovskį.“

Nežinomas autorius vyskupo atminimui skirtame eilėraštyje, rašė: „Broliai lietuviai! Pažvelkite į jį – / ne tiek jo likimas šviesus, kiek gyvenimas! / Kaip dorybė, kuri turi skambėti pasaulyje, / sekime geriausiojo Brolio pėdomis!“

Taigi, ko gero, teisingiausia būtų išvada, kad jis buvo Abiejų Tautų Respublikos pilietis, tėvynės, gimtojo krašto mylėtojas, gailestingasis vargšų tėvas. O virš visko buvo Gerasis Ganytojas, savo tėviška ranka priglaudęs suvargusias aveles, gydęs jų baisias žaizdas, paėmęs ir ant savo senų, nuvargusių pečių nešęs pačias silpniausias, žiaurių gyvenimo vilkų labiausiai apdraskytas aveles.

Lot. „Finis coronat opus“ – „Pabaiga vainikuoja darbą“.

Pabaiga. Spausdinta „Santakoje“ Nr. 95, 96, 97

Autorius: Jordanas KAZLAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama