Vysk. Dovydas Zigmantas Pilchovskis – šviesusis Alvito krašto sūnus II dalis

Darbas Romoje

Kai kurie kun. Dovydo Zigmanto Pilchovskio biografai teigė, kad 1771–1773 m. jis lankėsi Romoje kaip vicesekretorius (kitų nuomone – kaip lenkų asistento sekretorius) tuometinio jėzuitų ordino generolo Lorenzo Ricci rezidencijoje. Ir ten savo puikiu išsimokslinimu jis visiems padaręs didelį įspūdį.

Tačiau kai 1773 m. liepos 21 d. popiežius Klemensas XIV savo bule „Dominus ac Redemptor“ panaikino jėzuitų ordiną, kun. D. Pilchovskis turėjęs skubiai grįžti į Vilnių, nes Romoje ir kitur prasidėjo jėzuitų persekiojimas.

Lenkų istorikė E. Aleksandrovska teigia, kad žinia apie kun. D. Pilchovskio buvimą Romoje yra klaidinga ir nepatvirtinta jokiais dokumentais. Po ranka neturint rimtų argumentų tektų sutikti su mokslininkės nuomone. Tačiau visai neseniai Vilniaus akademijos mokslo laipsnių suteikimo knygoje pavyko surasti įrašą, kuriame pažymėta apie kun. D. Pilchovskiui 1773 m. suteiktą teologijos daktaro laipsnį. Tarp kitų pastabų yra pažymėta, kad vienus metus jis buvęs Romoje, Draugijos kurijoje.

Reikia galvoti, kad tai ir yra patikimas įrodymas kunigą buvus Romoje. Ir, aišku, iš ten jis turėjo skubiai bėgti, nes padėtis darėsi grėsminga. Pats Ordino generolas Lorenzo Ricci 1773 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas ir įkalintas Švento Angelo pilies kalėjime. Kalėdamas sunkiomis sąlygomis, vargšelis kartodavo apie ordino ir savo nekaltumą, ten ir mirė po dvejų metų. Kiti jo artimi bendradarbiai taip pat buvo suimti ir įkalinti.

Taigi, tokiomis aplinkybėmis kun. D. Pilchovskis turėjo skubiai palikti Romą, galbūt palaidoti savo svajones, įspūdingą karjerą ir grįžti į varganą Lietuvą.

Akademinė tarnystė ir trys doktoratai

Grįžęs į Lietuvą 1773 m. kun. D. Pilchovskis buvo paskirtas Vilniaus kilmingųjų kolegijos prefektu. Taip pat dar prieš 1775 m. pradėjo vadovauti Akademijos (universiteto) spaustuvei.

1773 m. spalio 8 d. Vilniaus akademijoje jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Dar po penkerių metų, 1778 m. lapkričio 23 d., Vilniaus akademijoje įgijo kanonų teisės doktoratą. Taigi, matome tą labai retą atvejį, kai vienas asmuo įgyja tris doktoratus skirtingose mokslo srityse. Tai liudija kun. D. Pilchovskio erudiciją, proto ir mokslo gilumą, asmenybės brandumą.

Vyriausioji mokykla. Edukacinė komisija

Nuo 1783 m. rudens kun. D. Pilchovskis reformuotoje LDK Vyriausioje mokykloje (buvusioje Akademijoje, universitete) pradėjo dėstyti lotynų ir lenkų literatūros bei retorikos katedroje, buvo pirmasis Literatūros ir retorikos katedros profesorius. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1793 m.

Tais pačiais 1783 m. Edukacinė komisija jį paskyrė Vyriausios mokyklos Moralės mokslų kolegijos pirmininku (prezidentu). Šiose pareigose garbingasis kunigas išbuvo iki 1793 m. Reikia atsiminti, kad panaikinus Akademiją ir įkūrus Vyriausiąją mokyklą buvo įsteigtos dvi kolegijos: Fizikos mokslų ir Moralės mokslų. Šioms kolegijoms vadovavo pirmininkai. Kalbant šiuolaikiniais terminais, tai atitinka fakultetus ir dekanų pareigybes.

Lietuvos ir Lenkijos valstybėje 1773 m. lapkričio mėnesį panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus akademija (universitetas) neteko savo vadovų ir globėjų. Taip pat visa Lietuvos švietimo sistema atsidūrė krizėje, nes būtent jėzuitai daugiausia ir rūpinosi mokyklomis, kolegijomis, švietimu. Buvo įkurta Edukacinė komisija, kuri turėjo perimti jėzuitų nuosavybę ir rūpintis švietimu valstybėje.

Nuo 1783 m. kun. D. Pilchovskis dalyvavo šios komisijos darbe, buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklų generaliniu vizitatoriumi. Šioje srityje darbavosi keletą metų, vizitavo mokyklas, pateikė nuodugnias ataskaitas bei rekomendacijas. Jo vizitacijos raportas buvo pripažintas pavyzdiniu, ir pavesta paruošti instrukciją visiems vizitatoriams. Nuo 1789 m. lapkričio iki 1790 m. vasario kaip LDK Vyriausiosios mokyklos delegatas kartu su astronomu prof. kun. M. Počobutu, prof. kun. J. Stroinovskiu dalyvavo Edukacinės komisijos posėdžiuose Varšuvoje, ruošė Nuostatus akademinei būklei. Edukacinės komisijos veikloje kun. D. Pilchovskis dalyvavo ilgai, beveik iki paskutinių savo gyvenimo metų.

Akademinės karjeros viršūnė buvo pasiekta 1793-iaisiais, kai tų metų liepos mėnesį kan. D. Pilchovskiui buvo pasiūlytos LDK Vyriausios mokyklos, t. y. Vilniaus universiteto, rektoriaus pareigos. Deja, dėl nežinomų priežasčių rektoriaus pareigų kan. D. Pilchovskis atsisakė. Galbūt taip apsisprendė dėl silpnos sveikatos, o galbūt dėl to, kad troško labiau atsiduoti bažnytinei tarnybai.

Literatūrinė ir leidybinė veikla

Panašu, kad pirmuoju spausdintu autoriniu kun. D. Pilchovskio kūriniu buvo 1760 m. išspausdintos proginės eilės apie liūdesį, mirus ponui Antanui Davainai Solohubui. Taip pat drauge su K. Maruševičiumi ir M. Počobutu išspausdino prakalbą-panegiriką, skirtą ponui Juozapui Zaluskiui, Kijevo vyskupui.

1768 m. parengė leidybai kalbų ir retorinių pratimų rinkinį studentams, likusį rankraštyje VU bibliotekoje. 1777 m. išleido paties parašytą veikalą „Šimtas pastabų trumpų ir svarbių…“, dedikuotą seseriai Bialozorienei.

1789 m. pasirodė anoniminė brošiūra „Apie lenkų pavaldinius“ (ankstesni autoriai šios knygutės autorystę priskirdavo Pilchovskiui, dabar yra teigiama jos autoriumi buvus Juozapą Pavlikovskį). D. Pilchovskis įsijungė į visuomenės diskusiją apie pavaldinius, baudžiauninkus. Jis visiškai sutiko su knygelės teiginiais apie taisytiną valstiečių teisinę bei ekonominę padėtį, tačiau turėjo ir savų įžvalgų. Tarsi tęsdamas tolesnę diskusiją apie valstiečių būklę, tais pačiais metais jis anonimiškai išleido savo knygą „Atsakymas į klausimą ar nejautrumas…“.

Klasikų vertimai

Galbūt apie 1760 m. ar vėliau pradėjo versti iš lotynų į lenkų kalbą romėnų klasikus.

1767 m. Vilniuje buvo išspausdintas jo vertimas iš lotynų į lenkų kalbą – romėnų istoriko Gajaus Salustijaus Krispo veikalas „Apie karus su Katilina ir Jugurta“. 1771 m. Akademijos spaustuvėje išspausdino Senekos vertimą „Penkios knygos…“. Išvertė ir 1775 m. išleido Senekos veikalą „Apie malonę ir pyktį“. 1781 m. pradėjo spausdinti savo paskutinį vertimą – Senekos „Laiškus Lucilijui“. Su juo dirbo daug metų, ir pastarasis vertimas amžininkų buvo labai aukštai įvertintas.

Autorius: Jordanas KAZLAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama