Dundulių šeimos vertybės ir jų tąsa – dukros Ievos akimis (II)

Ar tėvas Jus nusiveždavo į savo tėviškę Kupiškio rajone, Gyvakarų kaime? Jei taip, ką prisimenate iš tų apsilankymų.

Tėvas labai mylėjo savo gimtinę. Pasakodavo apie Kupiškio kraštą, gimtuosius Gyvakarus netoli Salamiesčio, jų sodybą, vaikystės kaimynus Zuozas, Kukulus, Laucius. Mėgstamiausias tėčio posakis būdavo: „Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai!“.

Vilniuje tėtis bendraudavo su mieste gyvenusiais kupiškėnais, su televizijos diktoriumi Henriku Paulausku, savo giminaičiais, ekonomistu, žinomu prekybos organizatoriumi Petru Kukeniu, žurnalistu Romualdu Gudu ir Regina Sabaliauskiene. Pas mus neretai užsukdavo ir tolima jo giminaitė, teta Vlada Rasiulytė.

O vieną kartą tėtis visą šeimą nusivežė į savo gimtinę Gyvakarus prie Salamiesčio. Čia jis gimė ir čia kažkada gyveno jo tėvai Jonas ir Paulina Dunduliai. Jų sodybos tada jau nebebuvo, bombarduojant ji sudegė per karą 1944 metais. 1934 metais, tėvams persikėlus gyventi prie Plungės, sodyba buvo išnuomota kaimynų Kukulų šeimai, kuri toje vietoje pasistatė naujus namus. Prie jų namo tėtis surado dar senelių sodintą obelį. Mums, vaikams, aprodė, kur gyveno mieli giminaičiai Lauciai, Zuozos, Skardžiai, kuriuos visą gyvenimą prisimindavo iki pat paskutinių dienų.

Kodėl pasirinkote fizikos studijas? Iš kur šios srities gabumai?

Nežinau, iš kur. Mokykloje nebuvo sunkūs visi dalykai, ją baigiau su aukso medaliu. Niekada nepaneigsiu, kad vaikui geras mokytojas svarbus, jis sudomina, paaiškina. Tačiau iš tikrųjų svarbiausias buvo mano pačios apsisprendimas.

Anksti supratau, kad jei mokysiuos sistemingai, nepraleisdama nė vienos pamokos, kuri iš tiesų nėra sudėtinga, suprasti bet kokį dalyką nebus sunku.

Tačiau jei dėl ligos ar kitų aplinkybių mokymosi grandinėje atsirastų spraga, ypač jei ji iš matematikos, iš tiksliųjų mokslų, nesugrįžusi atgal ir nepanaikinusi tos spragos, toliau galiu nieko nebesuprasti. Taigi dar nežinodama Imanuelio Kanto, suvokiau, kad ne prievarta, o įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau.

Ir mokytojai, ir tėvai mokykloje man pranašavo literatūrinę ateitį. Aš puikiai rašydavau rašinius, lengvai eiliuodavau, o mano abitūros rašinys buvo pripažintas vienu geriausių Lietuvoje. Tačiau didžioji svajonė buvo medicina. Nors į mediciną su medaliu lengvai galėjau įstoti, vis dėlto tėvai mane atkalbėjo. Mama pasakė: „Tu esi labai jautri, dukrele, tau bus sunku nuolat matyti žmogaus kančią.“.

Pagalvojau, kad ji teisi, ir pagaliau nutariau rinktis kitokią profesiją. Tačiau mane gąsdino mokytojo darbas, kurį daugumai tekdavo išbandyti, baigus studijas. Tokia tada buvo tvarka, po aukštosios baigimo pagal įgytą specialybę reikėdavo atidirbti trejus metus. Tėvams pasakiau, kad stosiu ten, kur galėsiu nebūti mokytoja.

Tėtis iš savo europinio išsilavinimo aukštumų apgalvojęs dalykus, pasakė, kad istorija ir teisė yra politikos tarnaitės, ekonomika nėra ekonomiška, dar ir sausa, užsienio kalbos uždarame sovietiniame pasaulyje neturi perspektyvos, o lietuvių kalbai ir literatūrai dažnai tenkanti mokytojo duona. Tuo metu kaip tik pas mus apsilankė tėvų bičiulis fizikas Henrikas Jonaitis ir ėmė kalbinti mane stoti į fiziką, į gamybinę grupę, kuri nerengė mokytojų. Pasaulyje tada buvo didelė fizikos mada – „alyvų šakelė ir kosmosas“. Atsirado kosminiai laivai, puslaidininkiai. Ir aš apsisprendžiau. Atsimenu, kai pasakiau, kur įstojau, moteris, rengusi mano abitūros rašinį spaudai, apsiverkė.

Kodėl vėliau visgi pasukote į istoriją? Koks svarbiausias Jūsų, kaip istorikės, tyrinėjimų objektas?

Tėvai ir mokytojai neklydo. Nors fizika nebuvo sunki, lavino logiką, ugdė visų reiškinių sąsajos suvokimą, tačiau manęs ji nepatraukė. Gal kiek labiau sudomino kvantinė mechanika, kurią puikiai dėstė profesorius Antanas Bandzaitis.

Studentai labai mylėjome tada dar jauną puslaidininkių fizikos dėstytoją, vėliau profesorių, Aloyzą Sakalą, kuris mus gindavo nuo netikusių laborantų spaudimo. Po baigimo metus „pradirbusi“ Vilniaus konstravimo biure (iš tikrųjų ten nieko nedirbome, tik skaitydavome knygas), sužinojau, kad Lietuvos istorijos institute kuriamas Mokslo ir technikos istorijos skyrius, kuriam ieškoma įvairių mokslų specialybių jaunų žmonių, norinčių tyrinėti tų mokslų istoriją. Gavau biuro leidimą, padaviau dokumentus ir įstojau į fizikos istorijos aspirantūrą. Per trejus metus parašiau ir 1976 metais įteikiau gynimui disertaciją. Tada man buvo 27-eri. Tačiau tuo metu visi gynimai užstrigo dvejiems metams, nes keitėsi Vyriausiosios atestacinės komisijos Maskvoje sudėtis. Tad disertaciją apsigyniau tik 1978 metų pradžioje. Darbas buvo apie fizikos raidą Lietuvoje 1920–1940 metais, o netrukus šia tema išėjo ir pirmoji mano knyga.

Tuomet ji tapo anšlagu, jos gauti knygynuose laukdavo eilės. 1976 metais pradėjau dirbti Istorijos institute mokslo istorijos skyriuje, vėliau, išmokusi lenkų kalbą, persiorientavau į XIX a. Lietuvos istorijos temą, į dvasininkiją ir lietuvybę, su ja susijusius visuomenės sąjūdžius, o galiausiai – į 1863 metų sukilimą.

Archyviniais šaltiniais paremtas analitinis problemos tyrimas mane užvaldė tiek, kad mano darbas tapo hobiu, taigi, kaip sakoma, nuo tada ir nebedirbu.

Kaip šį karjeros posūkį vertino tėvai? Ar sulaukdavote iš Jų patarimų, kritikos?

Mano karjeros posūkį į istoriją tėvai įvertino teigiamai. Taip yra, kad mokslininkai nori, kad jų vaikai būtų mokslininkai, gydytojai – kad gydytojai, menininkai – kad menininkai, batsiuviai – kad batsiuviai. Jei paprašydavau, visada patardavo, nors buvo užsivertę savo darbais. Nežinau, ar nors vieną didesnį mano darbą kada perskaitė.

Ar kas nors iš šeimos, giminės toliau tęsia istorikų tradiciją?

Yra tokia „partija“. Mano vyras Antanas Šenavičius Vilniaus universitete baigė istoriją, yra istorijos mokslų daktaras.

Dėstė aukštosiose mokyklose. Vyras labai vertino mano tėvą kaip mokslininką. Kartą juokaudamas pasakė, kad į gyvenimo galą juos abu suvienijo Napoleonas Bonapartas. Mat tėtis savo karjerą pradėjo tirdamas Napoleono ryšius su Lietuva, o žentas savo karjerą baigė Napoleono Kodekso analize ir jo veikimu Lietuvoje.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mano abu vaikai Aistė ir Vytautas, taip pat jų antrosios pusės, visi yra teisininkai. Gal į mokslus labiau linkęs sūnus, nes yra teisės mokslų daktaras, advokatas. Turiu keturis anūkus – Medą, Adomą, Augustiną, Emiliją. Jie visi dar mokiniai.

Kuo šiandien užsiimate? Ar labai nutolote nuo istorijos tyrinėjimų? Kokių, be istorijos, dar turite pomėgių?

Šiuo metu nebedirbu, nors nepaisant amžiaus, dar ir šiemet sulaukiau vyliojančio darbo pasiūlymo. Gaila, kad jo nebuvo anksčiau, kai turėjau daugiau jėgų. Priklausau Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui. Su Kultūros, Turizmo fakultetų klausytojais lankau ekskursijas, muziejus, parodas, paskaitas, koncertus. Ten susitinku su buvusiais kolegomis, draugais, pažįstamais. Myliu operą, klasikinę muziką, knygas. Bendrauju su artimaisiais.

Nemažai keliauju po pasaulį ir Lietuvą. Myliu savo anūkus, ir ši meilė atima laiko. O kadangi visiškai nerašyti neišeina, savo malonumui užsiimu ir literatūrine veikla (bet tai privati paslaptis).

Ar tinkamai įamžintas Jūsų tėvų, nusipelniusių Lietuvos mokslui, tautos tapatybės, patriotiškumo formavimui, atminimas?

Manau, kad ne. Sunkiu tėvynei okupacijos metu jai nusipelniusių žmonių atminimas turėtų būti daug akivaizdžiau įamžintas. Deja, profesorių Dundulių indėlis į Lietuvos mokslą, kultūrą, lietuvių tautinės savimonės ugdymą sovietiniais metais iki galo neįvertintas.

Jų gimtosiose ir gyventose vietose nėra gatvių, pavadintų jų vardu. Ypač liūdna, kad Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme nekabo jų atminimui skirtos lentos, kurios paprastai kabinamos nusipelniusiems universiteto mokslininkams. Džiugu, kad lentelę ant Pranės Dundulienės tėvų namo Pilypų kaime prikalė patys švenčioniškiai, už tai jiems dėkinga.

Tėvų atminimo renginius organizuoja buvę kolegos, mokiniai ar kraštiečiai savo iniciatyva. Tai dr. Aldona Vasiliauskienė, dr. Elvyda Lazauskaitė, dr. Žilvytis Šaknys, lietuvių kulinarijos paveldo puoselėtoja Birutė Imbrasienė, taip pat Kupiškio, Švenčionių savivaldybės. Dr. Aldona Vasiliauskienė drauge su rajono vadovybe surengė gražų Broniaus Dundulio gimimo 100 metų jubiliejaus minėjimą jo gimtajame Kupiškyje, kuriame dalyvavo Prancūzijos ambasadorius, kolegos istorikai ir gausiai Kupiškio gyventojai.

Iškilmingas mamos gimimo 100-mečio minėjimas jos mokinių iniciatyva vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kai apie minėjimą buvo paskelbta per radiją, didelėje muziejaus salėje netilpo žmonės, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių.

Daugybė į renginį atėjusių žmonių liko stovėti už uždarytų muziejaus kiemo vartų. Mamos gimimo šimtmečiui skirtą mokslinę konferenciją surengė etnologas dr. Žilvytis Šaknys, kuris drauge su Lietuvos nacionaliniu muziejumi išleido ir jai dedikuotą konferencijos pranešimų rinkinį. Dr. Aldona Vasiliauskienė dėjo pastangų, kad Pranės Dundulienės atminimas būtų įamžintas pašto ženklu, bet to padaryti jai nepavyko.

Ar apsilankote tėvo gimtinėje? Ar kas nors Jus dar sieja su Kupiškio kraštu? Ar anūkai žino, iš kur kilę jų seneliai?

Seniau nors retai, bet apsilankydavome, kol buvo gyva kupiškėnų bendruomenei nusipelniusi tėvų atminimo puoselėtoja dr. Aldona Vasiliauskienė.
Ji pasikviesdavo mus į savo sodybą Skapiškyje, organizuodavo tėčio minėjimus. O mano vaikai ir anūkai, be abejo, žino, kas buvo jų seneliai ir proseneliai ir iš kur jie kilę.

Lanko jų kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse, Plungės, Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Sūnus domisi šeimos istorija, išsaugojo ir pagražino senelių namą.

Ar svarbu žmogui žinoti savo šaknis?

Taip, svarbu. Dėl to ir šitas interviu.

Apie Bronių Dundulį

Remiantis „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, Kupiškio viešosios bibliotekos skelbiama informacija, istorikas, profesorius Bronius Dundulis gimė 1909 m. lapkričio 26 d. Gyvakarų kaime. 1916–1920 m. mokėsi Gyvakarų pradžios mokykloje, 1920–1924 m. – Kupiškio gimnazijoje. 1924 m. su tėvais persikėlė į Telšius.

1928–1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas paskelbė pirmuosius istorinius straipsnius apie Vytauto motiną Birutę, prof. A. Alekną, surašė gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus).

1933 m. gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą.

1933–1940 m. studijavo Sorbonos universitete.

1940 m. Sorbonos universitete jam suteiktas istorijos daktaro laipsnis. 1941 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos katedroje.

B. Dundulis sovietinės cenzūros sąlygomis tyrė svarbias XV–XVIII a. Lietuvos politinės istorijos temas, panaudojo gausius šaltinius, užsienio literatūrą, padarė didelį poveikį lietuvių istoriografijai ir tautinio sąmoningumo ugdymui.

B. Dundulis, 50 metų be pertraukos išdirbęs Vilniaus universitete, 1992 m. išėjo pensiją. Vadovavo diplominiams darbams, buvo kandidatinių ir septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas.

1998 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Mirė 2000 m. rugsėjo 1 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama